Klausimas: Bet kokie santykiai reiškia kokios nors informacijos perdavimą. Ji gali būti žodinė. Negyvojoje gamtoje – tai svyravimo procesai, augalinėje – kvapai, gyvūninėje – garsai, tam tikra kalba.
O žmogus, be kalbos, turi galimybę abstrakčiai mąstyti. Mokslininkai sako, kad būtent tai daro jį žmogumi. Kodėl mums suteikta tokia galimybė?
Atsakymas: Tokia galimybė mums duota tam, kad perduotume ypatingo tipo informaciją, kuri mūsų pasaulyje įprastais metodais nėra perduodama.
Žmogus pakyla virš gyvūninio pasaulio ir laikomas žmogumi, nes turi kontaktuoti su kitais erdvėje, kur nėra žemiškos komunikacijos galimybių.
Klausimas: Tarkime, gyvūnai ir augalai gali skleisti tam tikrus kvapus, garsus, pranešti vienas kitam apie pavojų arba kitą informaciją. O žmogus gali atsisėdęs kelias valandas be paliovos pasakoti apie tai, ko niekada nematė arba pats sugalvojo. Pavyzdžiui, kai kurie mitai, abstraktūs dalykai. Kam jie? Ką duoda žmonėms?
Atsakymas: Žmogus skiriasi nuo gyvūninio pasaulio tuo, kad jam būtina gauti, sugerti į save, apdoroti ir perduoti didžiulį informacijos kiekį; šios informacijos neperduosi jokiais žemiškais nešikliais: nei kvapais, nei šviesos virpesiais, nei garsais.
Žmogus tai perduoda kalba, tam tikru garsų rinkiniu, o jų – ne taip jau mažai. Derinant šiuos garsus galima perduoti begalinį informacijos kiekį. Šie deriniai, kurie gali būti ne tik garsiniai, bet ir vaizdiniai – visokie, pagimdo kodus, žodžius, sakinius. Tai pakelia žmogų aukščiau ankstesnių žemiškų lygmenų: negyvojo, augalinio ir gyvūninio.
Klausimas: Vadinasi, pagal gamtos sumanymą žmogus turi vystytis iki tam tikros būsenos, kad galėtų ką nors perteikti kalba kitiems žmonėms, kurie dar nėra šios būsenos?
Atsakymas: Žinoma. Tai – svarbiausia.
Komentaras: Sakykime, galiu jums pasakoti apie kokius nors pasaulius, apie ateitį, kurios dar nėra. Bet jeigu to niekada nejautėte, ar galite tai patikrinti?
Atsakymas: Ne tik galiu patikrinti, bet galiu ir suvokti tavo pasakojimą ir taip judu toliau. Tokia galimybė leidžia žmonėms vystytis. Tuo skiriamės nuo gyvūnų.

#271633

Iš 2020 m. liepos 30 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės informacijos perdavimas

Suvokti informaciją

Informacijos perdavimas kabaloje

Baal Sulam „Kabalos mokslo esmė“: „Žemesniajame pasaulyje nėra nė vienos tikrovės detalės, kuri neturėtų atspindžio aukštesniajame pasaulyje, kuris panašus į jį it du vandens lašai. Tai vadinama „šaknimi ir šaka“.
Štai ką turėjo omenyje išminčiai, rašydami, kad „nėra nė vienos žolelės apačioje, kuri neturėtų jai liepiančio augti prižiūrėtojo iš aukščiau.
Kitaip tariant, šaknis vadinama „likimu“, priverčia ją augti kokybiškai ir kiekybiškai bei įgyti savybes kaip antspaudo atspaudas. Tai šaknies ir šakos dėsnis, veikiantis kiekviename pasaulyje visais tikrovės pasireiškimais jai aukštesnio pasaulio atžvilgiu.“

Mūsų pasaulis – aukštesniojo pasaulio projekcija. Visos detalės, esančios žemesniajame pasaulyje yra aukštesniajame ir atvirkščiai. Aukštesniojo pasaulio detalės vadinamos šaknimis, o žemesniojo – šakomis. Šaknys viršuje yra aukštesnės ir pirminės žemesniojo pasaulio atžvilgiu, nes kuria jį. Kiek viršuje šaknų, tiek šakų bus apačioje.
Visi pasauliai neatsiejamai susiję vieni su kitais, ir visa, kas yra viršuje, bet kuri detalė sklinda į apačią: negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogus. Kadangi aukštesniajame pasaulyje nėra kalbos, tai kabalistai pasitelkė šio žemesniojo pasaulio kalbą ir jo žodžiais įvardijo tas jėgas, kurios atitinka juos aukštesniajame pasaulyje.
Aukštesniajame pasaulyje nėra nieko be davimo ir meilės jėgos, bet įvairiais pavidalais. Šių jėgų pasireiškimą mūsų pasaulyje įvardijančius pavadinimus vadiname dvasinėmis šaknimis. Iš to kilo kabalos mokslas, kabalos kalba.
Kabalistai skolinasi šio pasaulio žodžius ir susieja juos su šaknimis. Todėl jie gali aprašyti bet kokią aukštesniojo pasaulio šaknį, juk ten be turinčių projekciją mūsų pasaulyje šaknų daugiau nieko nėra. Taip susidaro kabalos kalba.
Aukštesnįjį pasaulį suvokiantys kabalistai mato jo ryšį su žemesniuoju pasaliu, o iš mūsų pasaulio pavadinimo iškart supranta, apie ką kalbama dvasiniame pasaulyje. Pagal šį principą jie parašė savo knygas. O žmonės, nesuprantantys šio kodo, nežinantys, kad šio pasaulio žodžiais aprašomas aukštesnysis pasaulis, mano, kad kalbama apie žemesnįjį pasaulį.
Jie mato pažįstamus žodžius, tačiau nežino, kad šie apibūdina aukštesniuosius reiškinius dvasiniame pasaulyje. Ir todėl kabalos atžvilgiu kyla didžiulė painiava žmonėms, su ja neturintiems jokio ryšio. Jiems atrodo, kad jie supranta kabalą, juk visi moka skaityti. Tačiau jie nesupranta, kokius reiškinius, jėgas, savybes perteikia perskaityti žodžiais, ir todėl itin painiojasi.
Dėl šios priežasties kabalos kalba atvira tik kabalistams, žmonėms, atskleidžiantiems dvasinį pasaulį ir tuo pat metu gyvenantiems šiame pasaulyje. Tik jie supranta kabalistines knygas.
#181240

Iš 2016 m. kovo 14 d. pamokos pagal rinktines ištraukas iš Baal Sulamo veikalų

Klausimas. Nurodydamas draudimo atskleisti kabalą priežastis, Baal Sulamas pabrėžė, kad neįmanoma jos atskleisti, nes mūsų žodyne nėra žodžių, galinčių tiksliai perteikti dvasines savybes, ir yra tikimybė, kad skaitytojai susipainios.
Atsakymas. Problema ta, kad kabala kalba specifine kalba. Neįmanoma žmogui perduoti tos kalbos, nebent jis jausmiškai į ją įeina.
Juk kai kalbuosi su tavimi atsižvelgiu į tai, kad mūsų pojūčiai adekvatūs. Sakau „karšta“ ir tu supranti, ką reiškia „karšta“, „šalta“, „aštru“ ir t. t. Turime pojūčių bendrumą.
O jeigu tu jauti aukštesnįjį pasaulį, o aš jaučiu žemiausią pasaulį, tai tarp mūsų nėra komunikacijos. Galime kalbėti viena kalba, bet aš omenyje turiu viena, o tu – kitą. Todėl kyla didžiulė problema, mes tik tarpusavyje painiojamės.
#255019

Iš 2019 m. sausio 8 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulėdaros kalba

Ivritas – raktas į suvokimą

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Klausimas. Ar galima dvasinę informaciją perduoti muzikos garsais?
Atsakymas. Ne. Galima sukurti žmogui būseną, kuri padės prisijungti prie Šaltinio ir iš ten semti informaciją, nes garsai tiksliai pažinimo lygmens neatitinka.
Faktas yra tai, kad suvokdami kabalistinę informaciją, mes galime ją užrašyti iki subtiliausių detalių: pakilimas į tokį lygmenį, vykdymas tam tikrų veiksmų, ryšys tarp tam tikrų objektų, sąsajos tarp jų ir t. t. Tai milžiniškas kiekis informacijos, kurią nesudėtinga užrašyti ir įvykdyti.
O kai jūs grojate kažkokiu instrumentu, tai daug kas priklauso ir nuo instrumento, ir nuo atlikėjo, ir nuo klausytojo lygmens. Skirtinguose lygmenyse pojūčių skirtumai gali būti labai žymūs.
Pavyzdžiui, jei skaitai vaikui pasaką „Maša ir lokys“, ji gali jam pasirodyti baisi. O jei klausosi suaugęs žmogus, jam aišku, kad ji parašyta vaikams. Jei pasaką skaito kabalistas, jis pradeda suprasti, kad ten rašoma ne apie Mašą ir lokį, o visai apie kitas kūrinio savybes.
Ir darosi aišku, kad beveik visa žmonija naudojasi slapta kalba. Nepriklausomai nuo to, kuo žmonės užsiima, jie visada kalba apie tai, ką gauna iš Kūrėjo ir ką tai išreiškia tame lygmenyje, kurį supranta.
Klausimas. Vadinasi, tai paslėpta nuo jų?
Atsakymas. Taip, bet jie visada išreiškia Kūrėjo veiksmus savyje. Tai ir yra tikroji pasaulėdaros kalba. Ir net vaikas, paukšteliai, šuneliai, kas tik nori, jau nekalbant apie didžiuosius kabalistus, fizikus, chemikus, – visi kalba apie kūrinį. Tačiau tik kabalos kalba perduoda mums tikslų vaizdą to, kas vyksta.
#244555

Iš 2018 m. lapkričio 19 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip valdyti likimą

Dvasinė šaknis ir žemiška šaka

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Klausimas. Ar yra prasmė studijuoti ivritą, kol dar nepereitas machsomas (riba tarp mūsų ir aukštesniojo pasaulio)?
Atsakymas. O kaip jūs pereisite machsomą, jei nesieksite bet kokio krentančio jums į rankas ryšio su aukštesniuoju pasauliu? Jis jums reikalingas. Jei turite galimybę per kalbą, per raidžių pažinimą, tai kodėl tuo nepasinaudoti?
Hebrajų kalbos raidės studijuojamos ir mūsų kabalos kurse. Mes itin dažnai susiduriame su jomis kabalistiniuose tekstuose, kuriuose kabalistai, norėję perduoti mums kokius nors dvasinius pavidalus, perteikia juos per raides.
Tad manau, jog siekti įvaldyti kalbą – tai raktas į tolimesnį suvokimą. Pavyzdžiui, muzikantai privalo žinoti tam tikrą kiekį žodžių ir pasakymų itališkai, medikai – lotyniškai, fizikai – graikiškai ir t. t. Kitaip tariant, yra profesinė kalba. Bet kuriuo atveju būtini kokie nors elementai mokslui aprašyti.
Kabala kaip mokslas pasitelkia ivritą. Kaip ir bet kuriame moksle joje yra savos reikšmės.
#245202

Iš 2019 sausio 6 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Ar hebrajų kalba yra tam tikra vidurio linija tarp raidžių ir hieroglifų?
Atsakymas. Netyrinėjau dvasinės hieroglifų kilmės. Galiu pasakyti tik viena: visų senovės kalbų pagrindas – žmogaus ryšys su Kūrėju.
Nors hebrajų kalba perteikia visišką ryšį, ir todėl Tora ir kiti dvasiniai šaltiniai duoti ja, negalime sakyti, kad kinų ir egiptiečių hieroglifai, indų ir etiopų raštas ir pan. neperteikia žmogaus ryšio su Kūrėju.
Vis tiek ryšys yra, nes anksčiau bet kuris žmogus, pajautęs, kaip išreikšti savo nuomonę, savo jausmą, gavo šį žinojimą iš Kūrėjo. Jis nekilo žmoguje tiesiog šiaip sau, neaišku iš kur.
Šiuo atžvilgiu bet kuri kalba turi dvasinę šaknį, tik jos visos sugedo arba išnyko. O hebrajų kalba – vienintelė, nepakitusi, ir todėl ja užrašyta Tora ir visos kitos knygos, iš kurių visa žmonija pamažu atskleidė savo dvasinius šaltinius.
Mes tiesiog nežinome šaknų, nežinome, koks bet kurios senosios kalbos teisingas ryšys su Kūrėju. Tačiau ryšys be abejo yra, kitaip nieko neišeitų. Be to, čia įsipainiojo mokslininkai ir savo protavimais, disertacijomis ir t. t. ėmė viską „laužyti“ remdamiesi savo galva. Ir čia, žinoma, iš pirminių visų kalbų šaltinių nieko neliko.
#245527

Iš 2019 m. sausio 6 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kaip buvo sukurtos 22 hebrajų k. raidės?
Atsakymas. Raidė – tai dvasinio indo atspindys, tai noras, kuris kaip nors gali būti panašus į Šviesą. Kitaip tariant, raidė – tai mano noras, mano „aš“, kuris iš savo savybių daro formą, panašią į Kūrėją. Todėl kiekviena raidė – tai tam tikras panašumas į Kūrėją.
Raidžių derinys hebrajų kalboje – tai mano savyje atliekamų pokyčių, kad suvokčiau Kūrėją, seka. Žodis – tai tam tikra mano vidinių veiksmų tvarka.
Jei juos atlieku nuo žodžio pradžios iki pabaigos, tai galiausiai gaunu tam tikrą žinią, tam tikrą ryšį su Kūrėju. Ir tuomet suprantu, koks mano ryšys su Juo. Viena raidė nieko negali atlikti, turi būti bent dvi.
Jei būtume susiję drauge vienu jausmu, tai mums nereikėtų kalbos. Mes tiesiog būtume vienas kitame, tarpusavyje vienas kitam perduotume jausmus, užpildymą, t. y. egzistuotume vienoje plotmėje.
Kartais taip būna tarp žmonių: kai jie itin susiję – jaučia vienas kitą. Tas pats ir kabaloje, bet tik tiek, kiek žmonės susiję tarpusavyje ir su Kūrėju.
Klausimas. Dienų pabaigoje, kai visa žmonija išsitaisys, mums reikės kalbos?
Atsakymas. Ne. Visi kalbės viena kalba – vidinio jausmo kalba. Nebus nei kūno, nei jokių organų, skirtų kalbėti ar atpažinti kalbai. Visos būsenos bus jaučiamos vienoje širdyje.
#244076

Iš 2018 m. lapkričio 19 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Ką reiškia, kad kabala atsiskleidžia pasaulyje, jeigu pagrindinė kabalistinė knyga, Mozės „Penkiaknygė“, išleista milijardų egzempliorių tiražu?
Atsakymas. O ar Tora (Biblija) atskleista? Jos esmė taip ir lieka paslėpta.
O juk ši knyga parašyta prieš tris tūkstantmečius. Jos atsiradimas – neeilinis įvykis. Pažvelkite, kaip ji išdėstyta, kokia kalba!
Esmė ta, kad tikrosios Toros esmės niekas nesupranta, ir ją reikia atskleisti.
Po Toros ateis „Pranašai“ (Neviim) ir „Raštai“ (Ktuvim). Visa tai – didžios knygos, bet jos parašytos tokia kalba, kurią būtina iššifruoti.

Iš 2017 m. gruodžio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora ir kabala

Tikrieji kabalos šaltiniai

Skirtumas tarp Biblijos ir Toros

Klausimas. Ar galite matyti visą pasaulį nuo krašto iki krašto?
Atsakymas. Matau šio pasaulio prigimtį, suprantu, kaip ji sukurta, suprantu žmones. Kitaip tariant, permatau šį pasaulį kiaurai – jo egoizmą įvairiausiais vystymosi etapais: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. O virš šio pasaulio egoizmas virsta altruizmu.
Klausimas. Sakoma, kad „dvasinis embrionas mato visą pasaulį nuo krašto iki krašto, žvakė dega virš jo galvos ir moko Toros”. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Alegoriškai sakoma, kad embrionas mato keturias šviesos stadijas ir jose „visą pasaulį nuo krašto iki krašto”. Šiuo atveju „žvakė dega virš jo galvos”, t. y. šviesa persmelkia visas egoistines stadijas.
Klausimas. Kodėl negalima parašyti paprasta kalba, kad visiems būtų aišku?
Atsakymas. Norint suprasti Torą, būtina ją tinkamai studijuoti. Tada už kiekvieno žodžio išvysime dvasinius veiksmus / objektus ir drauge suprasime, kodėl jie aprašyti būtent per mūsų pasaulio alegorijas.
Mums paaiškės sąsajos tarp iš tikrųjų egzistuojančio dvasinio pasaulio ir materialaus pasaulio, esančio tik mūsų vaizduotėje. Ir nors gyvename tik šiame apgaulingame, įsivaizduojamame pasaulyje, negalime iš tiesų suvokti dvasinio pasaulio aprašymo – tinkamai jo suprasti.
Todėl kabalistams belieka, bent tokiu būdu perteikti nors kokią dvasinę informaciją. Taip parašyta „Tora“, „Pranašai“, „Talmudas“, „Mišna“, kitos šventos knygos.
Klausimas. Baal Sulamas rašė paprastus straipsnius tautai hebrajų kalba, tačiau izraeliečiai jų nesupranta. Kodėl?
Atsakymas. Nesupranta ir nesupras tol, kol neįgis nors kokių dvasinių pojūčių.
Jei mūsų pasaulyje esame tokios žemos būsenos, tai dvasiniame pasaulyje – žemiau bet kurios ribos, nuliniame lygyje, ir niekaip negalime jo apibūdinti. Esame atskirti nuo jo, neturime į jį panašių, jį atitinkančių jausmų ir minčių.
Todėl, nors žmogus ir girdi jo aprašymą, jam tai svetima kalba. Mūsų egoistiniame pasaulyje davimo ir meilės kalba nesuvokiama.
Klausimas. Ar kabalistas kenčia dėl to, kad yra nesuprastas?
Atsakymas. Kabalistas puikiai supranta, su kuo susiduria, tačiau neturi kito pasirinkimo. Jis turi skatinti žmones pasiekti tai, o ne suprasti savo žemiškuoju egoistiniu protu.
Materialiniame pasaulyje viskas remiasi egoizmu, tad čia negali būti teisingo supratimo.
Baal Sulamas nusivylęs šaukė, kad karta neverta to, ką jiems rašo, juk nenori nieko suvokti net ir tiek, kiek tai susiję su žemiškomis problemomis, o ką ir kalbėti apie dvasines. Jie nenorėjo girdėti net apie paprastą tautos vienybę, todėl jis turėjo liautis skleidęs savo medžiagą.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Tora kalba apie visus

Tora ir kabala

Klausimas. Neseniai minėjome dar vienas esperanto kalbos sukūrimo metines. Anuomet tai buvo bandymas sukurti visus žmones jungiančią kalbą. Bandymas geras ir mintis puiki, bet rezultatas nepateisino lūkesčių. Kodėl? Juk ketinimai buvo teisingi: kad visi kalbėtų viena kalba.
Atsakymas. O kam? Tai prieštarauja prigimčiai.
Kadaise, kai buvome vienas kitam artimi, kalbėjomės viena kalba. Tai buvo Senovės Babilone. O po to, atsiradus tarpusavio atstūmimui, staiga prakalbome skirtingomis kalbomis. Toks reiškinys, kai žmonės nustojo suprasti vienas kitą, vadinamas „Babilono bokštu“.
Jie savo lūkesčiais nutolo vienas nuo kito, tapo tiesiog svetimi ir todėl nustojo vieni kitus suprasti, net ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis. Iš čia radosi visos pasaulio kalbos. Todėl žmonės išsivaikščiojo į skirtingas puses. Taip gyvename ir iki šiol.
Klausimas. Tai kodėl tuomet neatsiranda visus sujungianti kalba? Beje, esperanto kalba vis dėlto kalba du milijonai žmonių.
Atsakymas. Nė vienas iš jų šia kalba nekalba. Tie du milijonai ja bendrauja kaip būrelio mėgėjai.
Iš to nieko nebus, kol žmonės nepajus, kad vėl turi tapti kažkuo bendru, kad jie turi tam tikrą bendrą pagrindą, bendrus siekius. Tada jie atras, kad yra bendra kalba, kuria jie gali susikalbėti.
Atsiskleis vidinė žmogaus kalba, žmonės, supras vienas kitą, be žodžių perduodami mintis. Tokia kalba būtinai atsiras! Bet tik po to, kai žmonija norės būti kartu.
Skilimo, įvykusio Babilone, šaknis buvo egoizmas. Jei pakilsime virš egoizmo, vėl suprasime vienas kitą ir susivienysime. Tam nereikia jokios kalbos.
Todėl esperanto kalba nieko gero neduos. Tai tas pats Babilonas su daugybe kalbų. Iš šios maišalynės padarė kalbinę mišrainę, kuri vien tik primena buvusį skilimą, nutolimą.
Klausimas. Jei žmonės iš tiesų norės susivienyti, tapti vieniu, tai kalba atsiras pati?
Atsakymas. Taip. Jie turi stengtis dvasiškai artėti vieni prie kitų, tada supras, kokia kalba tarpusavyje bendrauti.

Iš 2017 m. liepos 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimosi metodika

Babilono palikimas

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo