Iki koronaviruso buvo įprasta keliauti, eiti į restoranus, prekybos centrus. Tai teikė pasitenkinimą, pripildė mūsų gyvenimą prasmės. Tačiau koronavirusas visa tai pakeitė. Kas suteiks žmogui užpildymą naujame pasaulyje, į kurį dabar žengiame?
Esame tarsi staiga užaugę vaikai. Kol vaikai maži, jie vedami pasivaikščioti, žaisti aikštelėse, suktis karuselėse, bet kai užauga, turi pradėti mokytis, o tapę suaugusiaisiais, jie turi įgyti profesiją ir dirbti, prisiimti įvairių įsipareigojimų.
Gyvenimas nėra vaikų darželis. Ir nors vaikystėje mums buvo gera ir norėtume ten sugrįžti, tačiau tai mums jau netinka. Ar sutiktumėte grįžti į darželį ir žaisti ten kaip vaikas?
Žmonija dabar išgyvena ypatingą suaugimo etapą, kuris paveikia vyrus, moteris ir vaikus, tai nėra lengva. Turėsime suvokti, kad į gyvenimą reikia žvelgti kitaip.
Pamenu, kaip man buvo sunku, kai baigėsi nerūpestinga vaikystė, o tėvai, kurie prieš tai lepino, staiga ėmė iš manęs reikalauti, versti mokytis, rūpintis savimi. Negalėjau suprasti, kodėl staiga įvyko toks pokytis.
Man buvo sunku tai išgyventi, kol supratau, kad gyvenimas yra padalintas pusiau. Pirmoje pusėje esi vaikas, o tėvas su motina viskuo rūpinasi. O antroje gyvenimo pusėje tampi suaugęs ir privalai pasirūpinti savimi, o tėvas su motina nebegali visko už tave padaryti.
Ir tai dabar vyksta su žmonija, kuri anksčiau buvo išlepinta gamtos. Bet dabar turime tapti suaugusiaisiais. Ir ši branda nereiškia, kad turime sukurti kuo daugiau verslų, kaip buvo iki viruso, keliauti po pasaulį, sėdėti restoranuose ir baruose, tai yra mėgautis gyvenimu. Šį periodą jau baigėme, ir nuo šiol gamta reikalaus iš mūsų, kaip iš suaugusiųjų.
O kaip suaugę žmonės turime žinoti, kodėl gyvename, koks mūsų gyvenimo tikslas, kur jis mus veda. Nebegalime būti nerūpestingi vaikai, privalome atsimerkti ir pamatyti, kad prieš mus – rimtas gyvenimas, reikalaujantis rimto požiūrio.
Turime virsti naujais žmonėmis, gyvenančiais naujame pasaulyje. Ir tas pasaulis jau skleidžiasi prieš mus, tik nenorime jo pastebėti ir iki šiol žaidžiame tarsi vaikų darželyje.
Naujajame pasaulyje užpildymą suteiks tik gyvenimo prasmės suvokimas. Iki šiol mes tarsi maži vaikai tiesiog linksminomės žaisdami su žaislais, kamuoliais, statydami ir griaudami smėlio pilis, žaisdami tarpusavyje karą. Ir staiga prasidėjo naujas etapas, kai iš mūsų reikalaujama rimtai žiūrėti į gyvenimą.
Iki šiol ne gyvenome, o žaidėme gyvenimą. Susikūrėme dirbtinį pasaulį ir žaidėme savo sukurtoje sferoje. Jei kas nors pažvelgtų į Žemę iš kosmoso, nesuprastų, ką veikia žmonės, kodėl jie nerimsta, kokia iš to nauda?
Reikia išmokti gyventi kitaip. Aš irgi kadaise norėjau gyventi kaip vaikas ir kad tėvai manimi rūpintųsi. Bet jie nesutiko ir negalėjo to padaryti, suprasdami, kad jau užaugau. Todėl jie pamažu nuo manęs tolo, mažindami dėmesį ir rūpestį. Jie galėjo šiek tiek padėti iš tolo, bet kaskart vis mažiau ir mažiau, todėl buvau priverstas suaugti.
Taigi dabar turime suprasti, kaip pagerinti savo gyvenimą ir kokia forma gyventi, kokį tikslą pasiekti, kad nustotume žaisti įvairius išgalvotus žaidimus ir pradėtume kurti gamtos požiūriu prasmingą gyvenimą.
Tam reikia suvokti gamtą ir suprasti, kas su mumis vyksta, ir ką reikia padaryti, norint būti suaugusiais pagal gamtoje numatytą programą, kurios dar nesame palietę.
Gyventi – tai suprasti, jausti, suvokti jos esmę ir tikslą, ir, dar būnant šiame pasaulyje, jausti aukštesniąją, kosminę gyvenimo prasmę, apimančią visą Visatą, visą gamtą. Matome, kad gamtoje viskas turi prasmę, tikslą, ir tarsi tik mūsų gyvenimas jo neturi. Tai ir yra mūsų darbas: atskleisti gyvenimo prasmę, jo esmę, tikslą ir pradėti realizuoti. Tai užduotis, mums iškelta gamtos.
#264812

Iš 2020 m. gegužės 12 d. laidos „Pasaulis“

Koronavirusas padės žmonijai mąstyti apie savo ateitį, o ne apie tai, ką nusipirkti ir kaip pasilinksminti. Virusas jau atliko savo darbą ir apvalė mūsų mintis. Dabar turime tik suprasti, kur einame. Šiandien nereikia niekam aiškinti, kad mūsų gyvenimas nieko vertas – virusas tai paaiškino. Tačiau lieka klausimas: į ką šis gyvenimas turi būti nukreiptas?
Sukurti grupę, dvasinį parcufą – tas pat, kaip pastatyti Šventovę, Kūrėjo namus, kuriuose galės įsikurti davimo savybė, sujungianti mus meilės jėga, t. y. aukštesnioji jėga.
Bet pastebiu, kad vakar siekiau tokio požiūrio, o šiandien jau pabundu ryte be jokio noro. Turiu susitikimą su draugais, bet nenoriu su jais matytis. Ir ką daryti?
Dėl tokių būsenų ir yra pasakyta, kad kiekvieną dieną reikia statyti Šventovę iš naujo. Ir tai, kad ji dingsta, yra tobulėjimo ženklas. Jei visi vakarykščiai pasiekimai dingsta, kaip vanduo smėlyje, reikia vėl viską pradėti iš naujo. Ir tada vėl statome dešimtuką, Šventovę, kad įjungtume į Ją kuo daugiau, visą pasaulį, kur visi puoselėja abipusį davimą ir meilę. Šioje Šventovėje įsivyraus meilės ir davimo jėga, kuri vadinama Kūrėju, ir pripildys visus norus, sujungtus meile.
Nemanykite, kad naujas pasaulis nuo mūsų yra toli. Kas galėjo pagalvoti, kad ateis virusas ir apvers visą mūsų gyvenimą? Didžiuliai fabrikai, bankai, korporacijos, milijardai dolerių, armija – viskas, ką žmonija kūrė tūkstantmečiais, dingsta. Nieko neliks. Jie negalės toliau veikti po to, kai virusas išnyks. Virusas pakeis visą mūsų gyvenimą, nutrindamas viską, kas sena.
Taip virusas atlaisvina žmonijai vietą, kurią turime pripildyti meile ir rūpesčiu vieni kitiems, tarp mūsų atsiskleidžiančios davimo jėgos suvokimu. Tegul mums atrodo, kad šis uždavinys ne mūsų jėgoms, bet tikrai tai galime atlikti: iš mūsų reikalaujama padaryti tik nedidelį plyšį sulig adatos ausele, ir Kūrėjas atvers mums naujojo pasaulio vartus.
Pamažu pajausime, kad visas pasaulis jungiasi dešimtuko viduje. Kuo daugiau stengsimės paveikti pasaulį iš dešimtuko, tuo daugiau visos jėgos koncentruosis dešimtuke. Galiausiai, dešimtukas apims visą tikrovę, įskaitant Kūrėją.
Visų pirma, patariu pamiršti viską, kas buvo. Finansines krizes ir kitas problemas – visa tai jau praeityje, ten negrįšime. Turime suprasti, kad senasis pasaulis jau nebeatsigaus! O koks bus naujasis? Toks, kokį sukursime.
Todėl reikia nustoti raudoti dėl praeities, nes senasis pasaulis gamtoje jau neegzistuoja. Nėra tokių sistemų, kurios leistų mums grįžti į prieškrizinę būseną ir funkcionuoti kaip anksčiau. O jeigu kokios nors iš šių sistemų dar liko, tai mums reikia nuo jų išsilaivinti, išvalyti vietą.
Pasaulis bus absoliučiai naujas, neduok, dieve, jam išlaikyti seną formą. Juk jis buvo ties visišku žlugimu, ant pasaulinio karo, ekologinių katastrofų slenksčio. Tai kam jo gailėti? Reikia kurti naująjį pasaulį! Bet kuriuo atveju jis bus sukurtas, bet geriau, kad jis būtų sukurtas su mūsų noru, kad panorėtume šio kūrimo ir jam padėtume. Tai vadinama „paversti savo norą tokiu, kaip Kūrėjo“. Mums reikia tai atlikti ir tuomet mums pasiseks. O jeigu ne, tai vėl imsimės blogų įpročių ir kartosime tas pačias klaidas?
Mūsų pasaulyje sukūrėme sistemą, per kurią patys save supainiojome. Sistema reikalavo iš mūsų skraidyti iš vieno pasaulio galo į kitą, nepertraukiamai dirbti, o vaikus leisti į įvairius būrelius, kad nekentėtų, jog tėvų nėra namuose. Sukūrėme sistemą, kuri mus apgaudinėjo sudarydama iliuziją, kad neva gyvename. Tapome šios sistemos vergais: ją paleidome, tačiau ji visiškai mus įsuko. Nejau neužteks?
Senoji sistema toliau nebegalėjo veikti. Pasižiūrėkite, kas nutiko su „vieninga Europa“, kaip baisiai ji klydo, įsileisdama svetimus žmones. Ir kiek dar pavyzdžių: ginčų tarp liberalų ir konservatorių draskoma Amerika, priešėmis tapusios Rusija ir Ukraina, Izraelio-arabų konfliktas – tik pažiūrėkite, kur įsivėlėme!
Turime pagalvoti apie naująjį pasaulį. Virusas suteikia tokią galimybę, bet privalome jam padėti. Nevalia svajoti apie sugrįžimą į buvusį pasaulį – tik pirmyn, į naują. O naujasis pasaulis turi būti davimo, meilės, abipusio dalyvavimo pasaulis! Labai tikiuosi, kad virusas nepraeis be pėdsakų, kad atves mus į geresnį pasaulį. Tačiau tai įmanoma tik su sąlyga, kad to norėsime ir prašysime, kad tai įvyktų.
Mūsų malda itin svarbi, juk išskyrus mus, Bnei Baruch grupę, nėra kam kreiptis į Kūrėją su prašymu sustiprinti davimo jėgas. Tai būtent „Pesacho būsena“, kai „Izraelio sūnūs dejavo nuo šio darbo ir šaukėsi Kūrėjo“. Tikėsimės, kad taip ir nutiks.

#261895

Iš 2020 m. kovo 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas keičia tikrovę II d.

Ties raudona linija

Ką žmogus turėtų žinoti naujajame pasaulyje?
Klausimas. Ką žmogus turėtų žinoti naujame pasaulyje, kuriame netikėtai atsiradome?
Atsakymas. Yra tik vienas geras veiksmas – suartėjimas su visais ir tik vienas blogas veiksmas – atstūmimas, atsiribojimas vienam nuo kito.
Klausimas. Jei žinosiu egzistavimo tikslą ir galėsiu sau paaiškinti koronaviruso priežastis, ar tai padės?
Atsakymas. Viskas labai paprasta. Juk koronavirusas ar kitos problemos, kurios atsiras tarp mūsų, – tai mūsų netinkamų ryšių pasekmė. Todėl nėra ko gudrauti ir mokytis ko nors ypatingo. Pakanka principinio mūsų blogų tarpusavio santykių suvokimo.
Klausimas. Tarkime, žmogus paklausė mūsų laidą, ir ką jis turėtų pasakyti: „Štai, dabar imu gerai elgtis su visais“?
Atsakymas. Tai jam nepadės, nes jis negali pakeisti savo prigimties. Prigimtį gali pakeisti tik tuo, kad būsi veikiamas geros įtakos. Tam jis turi nuolat klausytis mūsų kanalo, kad pastoviai maitintų tuo smegenis ir jausmus.
Klausimas. Norite pasakyti, kad turime mokytis teisingų santykių?
Atsakymas. Žinoma.
Klausimas. Ar gali būti, kad negrįšime į buvusį pasaulį, kuriame gyvenome, ir šis virusas nesibaigs?
Atsakymas. Natūralu.
Klausimas. Bet yra nuomonė, kad po kelių savaičių taps šilčiau, ir viskas bus gerai. Ar to pakanka? Žmonija išgyveno daugybę tokių nelaimių.
Atsakymas. Bet bus kitaip. Gamta mūsų jau nepaliks. Tai vyks lyg iš niekur, kaip šis virusas. Kas būtų pagalvojęs, kad jis atsiras, bet staiga tai nutiko! Pavyzdžiui, kai pradėjome kabalistinį 2020 m. kongresą vasario mėn., praktiškai nieko nebuvo, o kai užbaigėme po savaitės – jau pasklido panika visoje šalyje ir pasaulyje.
#262141

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Mintys apie koronavirusą II d.

Koronavirusas keičia tikrovę III d.