Klausimas: Iš užrašų „Tikėjimas nesuderinamas su mokslu“: „Kabala … yra mokslas: žmogus atranda naują realybę, o po to ją moksliškai (praktiškai) ištiria“.
Kaip mokslininkas (fizikas, tiriantis smegenų veiklą) negaliu sutikti su tokio požiūrio moksliškumu. Žemiškame, tradiciniame moksle realybės atradimas ir jos tyrinėjimas vyksta vienu metu, ir atradimas netgi greičiau eina paskui tyrinėjimą, nei jį lenkia. Kuo gi daugiau gali būti pagrįstas „naujos realybės atradimas“, jei ne moksliniais tyrimais? Šiuo atveju nepavyks išvengti religinio pagrindimo, – nes viskam, kas aprašyta knygose, reikia tam tikro tikėjimo. Savo darbe vietos tikėjimui nepalieku.
Atsakymas: Nauja realybė atrandama prilygstant jai savo naujomis „atidavimo ir meilės“ savybėmis – širdimi, o vėliau įsijungia smegenys (protas, mintys)  ir tai, kas pasiekta, analizuoja jausmais. Tikėjimui, kaip ir religijai, vietos nėra. Kabalos mokslas pagrįstas:
1.nuosekliu žmogaus savybių keitimu, veikiant studijuojamai medžiagai (Aukščiausiajai Šviesai OM),
2. naujos realybės pajautimu įgytomis naujomis savybėmis,
3. šios naujos realybės tyrinėjimu – jos suvokimu,
4. pagal suvokimo lygį susiliejimu (giliu įsiskverbimu) jausmais ir protu į naują būseną.
Tokia būsenų seka vyksta per savybių (norų, ketinimų) pasikeitimo iš „dėl savęs“ į „dėl kitų, Kūrėjo“ visas 125 pakopas – iki visiško sielos ištaisymo (jos sukūrimo tikslo).

Klausimas: Kas atsitinka su siela tuo metu, kai miršta kūnas?
Atsakymas: Siela – tai„Kūrėjo dalis“, o Kūrėjas – davimo ir meilės savybė.
Kai žmoguje atsiranda tokia „meilės artimam“ savybė, reiškia, kad jis „įgijo sielą“. O kol neatsirado davimo ir meilės savybė, jis neturi sielos. Jis – kaip gyvūnas.
Todėl pasakyta „Visi mes panašūs į gyvūnus“, „Mažu gyvūnu gimsta žmogus“ ir pan.
Įgyti atidavimo ir meilės savybę, t. y. sielą, galima tik veikiant Aukščiausiai, egoizmą taisančiai Šviesai, kuri vadinama Or Makif (Supanti Šviesa), kadangi ji (Or Makif arba Kūrėjas) supa mus, mes – Jame (Mikve Israel Ašem – Kūrėjas kaip gryninantis Izraelį vandens telkinys, kur Israel = Jašar El, t. y. siekiantis Kūrėjo, siekiantis duoti ir mylėti).
Žmogus savo prigimtinėmis egoistinėmis savybėmis jaučia „mūsų pasaulį“. Jeigu įgyja altruistinę davimo ir meilės savybę – jaučia joje „aukštesnįjį pasaulį“. Tai ir vadinama sielos įgijimu.
Jeigu įgijo šią savybę, lieka joje, net jeigu dingsta jo egoistinė savybė, kitaip sakant, jeigu jo kūnas (mūsų jaučiama materija) miršta. Juk yra tik viena materija – noras. Jame jaučiame būtį. Jeigu noro ketinimas „dėl savęs“, visa, kas jaučiama vadinama „mūsų pasauliu“ arba „šiuo pasauliu“. Jeigu noro ketinimas „dėl artimo“, tai jame jaučiamas aukštesnysis pasaulis arba Kūrėjas.
Šviesos atsiradimas ir išnykimas egoistiniame nore nulemia mūsų kūno gimimą, gyvenimą ir mirtį. Dvasinis gimimas – tai noro duoti ir mylėti ne savyje atsiskleidimas (ne dėl savęs, ne todėl, kad man egoistiškai patogu).
Kadangi toks noras nepriklauso nuo egoistinio, kuriame jaučiamas kūnas ir šis pasaulis, tai mirus kūnui ir išnykus šio pasaulio pojūčiui, lieka altruistinis noras ir aukštesniojo pasaulio jautimas.

Akimirka tarp gyvenimų (video įrašas rusų k.)

Klausimas: Kaip siela gali „matyti“ ir „jausti“, jei smegenys nefunkcionuoja?
Atsakymas: Viską jaučiame nore, o smegenys padeda atskirti tai, kas matoma, tiksliau tai, ko trokštama.

Būsimo pasaulio nėra (video įrašas rusų k.)

Klausimas: Nejaugi įmanoma, kad sergančiam Alzhaimerio liga žmogui, kuris praradęs atmintį ir gebėjimą pažinti, mirties akimirką visai tai sugrįžta?
Atsakymas: Jeigu žmoguje išsivystė siela, davimo savybė, ji jau niekur neišnyksta.

Klausimas: Kodėl miršta kūdikiai ir maži vaikai, kurių sielos dar neištaisytos?
Atsakymas: Pagyvenę, kiek jiems buvo skirta, jie taip ištaisė tam tikrą dalį savo dvasiniame vystymesi.

TV programa „Apie gyvenimą ir mirtį“

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Sakote, kad kabala – tai mokslas. Tai teisinga. Dvi gamtos jėgos – davimas ir gavimas. Visa gamta – tik davimas, ir žmogus yra vienintelis pažeidžiantis pusiausvyrą sistemos elementas, jis sukelia disbalansą, ir todėl kenčiame. Iki čia – viskas normalu. Kada artėjame prie to, kad reikia atkurti pusiausvyrą, jūs sakote: Or Makif (Supanti Šviesa). Hmm… kažkokia neaišku iš kur ateinanti Šviesa ima ir ištaiso mane. O dar labiau iš vėžių išmuša tai, kad ši Šviesa ateina iš knygų. Ar galite praktiškai, suprantamai paaiškinti ar apibrėžti, kas yra „Šviesa“? Maniau, kad kabala – tai mokslas apie jėgas, gamtą, norus ir t. t. Nepriskirčiau Aukščiausios Šviesos prie mokslinių apibrėžimų, tai veikiau primena ezoteriką. Ar negalėtumėte šios sąvokos paaiškinti priimtiniau, suprantamiau? Kokia ta mus taisanti jėga? Kodėl ji vadinama Or Makif? Kodėl ši „Šviesa“ gali užkirsti kelią kančioms mūsų vystymosi kelyje? Ar ji kaip nors susijusi su materialia šviesa?
Atsakymas: Jūsų vietoje su tokiu polinkiu mokslams daugiau studijuočiau „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha) ar netgi imčiausi „Mokymo apie dešimt Sfirot“! Ten viskas aiškinama moksline kalba pasitelkiant kelias dvasines-fizines sąvokas: 1. noras, 2. ketinimo iš „dėl savęs“ į „dėl Kūrėjo“ ištaisymas, 3. prisipildymas Šviesa, malonumu, Kūrėju priklausomai nuo to, kiek ištaisytas ketinimas. Daugiau kabaloje nieko nėra!
Or Makif – tai jėga, kuri veikia žmogų iš labiau ištaisytos būsenos, iš tos, kurios siekiame. Kiek siekiate aukštesnės, labiau altruistinės būsenos, tiek ji atsiliepia į jūsų siekį ir pritraukia jus – tai norų dviejų vektorių abipusė sąveika. Mūsų pasaulyje siekiant kažko nauja irgi egzistuoja tokia jėgų tarpusavio sąveika. Skirtumas tas, kad dvasiniame siekyje – ši traukianti jus naujos būsenos link jėga vadinama Šviesa, nes veikdami ji ne tik pritraukia jus, o keičia jus, kad būtumėte panašus į naują būseną. Juk ši būsena dvasingesnė, labiau altruistinė. O štai traukianti jėga mūsų pasaulyje neturi jūsų keisti. Kad išsklaidytumėte abejones – patikrinkite savimi!

„Įvadas į kabalos mokslą“ (EN, RU, internetinis knygynas)

„Mokymas apie dešimt Sfirot“ (EN, RU, internetinis knygynas)

Klausimas: Šiame pasaulyje begalinė esybė, protingoji energija, aukščiausiasis vientisos ir dvasinės pakopos žinojimas sklando kaip skaidri nematoma šviesa, kaip tuštuma? Ir trokšta virsti materija, puikybe, minia, namu iš akmens? Dėl ko?
Atsakymas: Ši Esybė, atskleisdama Save priešingą, trokšta parodyti Save žmogui ir taip pakylėti jį iki panašumo į Save.

Apie pasaulėdaros vystymąsi 1 dalis (rusų k.)

Apie pasaulėdaros vystymąsi 2 dalis (rusų k).

Klausimas(iš dienoraščio anglų k.): Ar yra kokia nors analogija, kuri padėtų suprasti  rešimot atsiradimą ir jų poveikį?
Atsakymas: Mes (pradinio noro, vadinamo „siela“, forma) 125-mis pakopomis nusileidžiame iš begalybės pasaulio, iš mūsų pradinės „atidavimo ir meilės“ būsenos, į neapykantą ir egoizmą. Kiekviena iš 125-ių kritimo pakopų užfiksuojama mumyse kaip įrašas (hebr. rošem, rešimo). Dabar mes patys atvirkštine tvarka turime realizuoti šias pakopas – panorti 125-mis išsitaisymo pakopomis grįžti (pakilti) į tą aukščiausią „atidavimo ir meilės“ būseną. Kiekvieną kartą aukštesnės pakopos šviesa šviečia žemesnės pakopos norui kaip supanti šviesa (Or Makif, OM), kviesdama prie jos pakilti, ištaiso šį norą iš „dėl savęs“ į „dėl kitų“, ir taip mes užkopiame ant jos  pakopos.