Ten, kur trokšta širdis…

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip prašyti Šviesos mus pakeisti, jeigu jos nejaučiame?
Atsakymas: Teisingai – visų pirma, turi būti noras, o tik po to galima kreiptis į Šviesą.
Jeigu parašysiu sau ant popieriaus: „Reikia prašyti Šviesos!“ ir tai perskaitysiu šimtą kartų – nieko neatsitiks. Tai taps įpročiu, šiuos žodžius kartosiu kaip magnetofonas, ne daugiau.
Bet mums suteikta galimybė pakeisti norą pasitelkus į pagalbą aplinką. Juk egzistuojame ne vieni –  esame tarp kitų žmonių.
Jeigu paisau jų ir žiūriu į juos apimtas pavydo, aistros ir garbės troškimo – visos šios savybės glūdi mano nore mėgautis – tuomet trokštu iš jų gauti visa tai, ką jie turi gero ir pakilti dar aukščiau už juos.
Jeigu jie siekia tapti vagimis, aš noriu tapti pačiu vyriausiu, stipriausiu ir sėkmingiausiu vagimi, juk jie tai gerbia.
Jeigu mano aplinkai yra svarbu įgyti davimo savybę, tai mane natūraliai užvaldys noras sėkmingiau tą padaryti už kitus, nes man tai taps svarbu.
Todėl veikiamas aplinkos galiu pakeisti savo širdies norą. Kaip parašyta: „Padarysime ir išgirsime!“, kadangi sugebu atlikti veiksmus, po kurių staiga užsinorėsiu to, ko iš prigimties neturiu: duoti kitam, suteikti tam svarbą, kažkokiu būdu egoistiškai panorėsiu duoti.
Juk esu egoistinėje visuomenėje ir jeigu ta visuomenė pradeda mane įtikinėti, kad verta duoti, žinoma, aš kaip ir visi mano draugai irgi imsiu galvoti, kad duoti iš tikrųjų verta.
Bet drauge galvoju, kad man tai bus naudinga: tapsiu jiems svarbus, būsiu didis, pasieksiu Aukštesnįjį pasaulį, gausiu sau Kūrėją. Duoti – tai duoti, svarbiausia – užsidirbti. Tai vadinama „lo lišma“.
Jeigu varomas tokio siekio vis dėlto noriu, kad ateitų Šviesa ir mane pakeistų, ji pradeda mane keisti ir staiga užsikrečiu kažkokiu „virusu“ – gaunu tai, ko anksčiau neturėjau, netroškau ir nesiekiau gauti. Staiga pradedu iš tikrųjų galvoti, kad duoti – tai yra kažkas ypatinga, gera, pakylėta.
Iš kur tai ateina? Tai atsiranda tarsi liga, kurios visai nenorėjome. Pradedu rimtai manyti, kad galvoti ne apie save, o apie kitus be jokios naudos ir atlygio sau – tai gerai.
Žinoma, pokyčiai, kuriuos patiriu, nuosekliai vyksta vienas po kito. Visų pirma galvoju, kad man verta atitrūkti nuo savo egoistinio noro mėgautis – dėl to jausiuosi geriau ir laisviau.
Po to galvoju, kad verta duoti kitiems, kadangi tokiu būdu visgi būsiu kažkiek pranašesnis, juk galiausiai tapsiu artimas Kūrėjui, o tai – taip pat kažko verta…
Taip vyks iki Šviesa palaipsniui mane paveiks tiek, jog pasieksiu tikrąjį ketinimą, vadinamą „lišma“ – tik „dėl davimo“, be jokios atlygio sau. Ir aš jaučiu tai, tikrinu, kad tikrai – be jokios atlygio sau.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pajusti supančią Šviesą?

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Veiksmas ir ketinimas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.