Auklėjimas, o ne profesinis lavinimas

Auklėjimas, vaikai

Problema ne ta, kad mes laužome žmogaus charakterį ir kažką gadiname šiame pasaulyje. Šitaip mes iš visuotino ištaisymo išrauname tam tikras dalis, be kurių bendra sistema jau nebus tobula.
Dvasiniame lygmenyje viskas turi būti tobula! O jeigu visoje milžiniškoje sistemoje trūksta kokios nors mažos ląstelės – sistema netobula! Ji numato totalų įsijungimą vienas į kitą – kiekvieno ir į visus. Kiekvienas įsijungia į visus ir yra sudarytas iš visų. Vadinasi, jei nors vienas neištaisytas – tai nėra nė vienos ištaisytos sielos! Jeigu viena siela sugadinta, tai šią ydą jaučia visos kitos sielos ir visa sistema bendrai.
Kiekviena yda akumuliatyvi, kadangi, likusi vienoje sieloje, ji dauginasi, plinta visose kitose sielose, ir veikia kiekvieną, daug kartų padaugėdama dėl jų įsijungimo viena į kitą. Todėl kabalistai, gindami asmens laisvę, neieško gražių žmogiškų santykių, o remiasi kūrinijos sandara, matydami ją nuo pradžios iki pat galo. Todėl jie sako, kad negalima daryti to, ką norime šiandien, reikia remtis tik tikra forma – galutine ištaisyta būsena (Gmar tikun).
Jei mums svarbu pasiekti galutinį ištaisymą, tai šiandien mums reikia kiek įmanoma rūpintis kiekvienu, laikant jo asmenines savybes bendru turtu. Reikia tik padėti vienas kitam susijungti su visais kitais – tokie santykiai turi būti visuomenėje. Kiekvienam reikia suteikti galimybę vystytis, stiprinant ryšius su kitais, o ne asmeniškai jį vystyti, siekiant visokių egoistinių pasiekimų, kuo užsiima šiuolaikinė mokykla, ne auklėjanti žmogų, o suteikianti jam „profesinį lavinimą“.
Mokykla turi užsiimti būtent žmogaus auklėjimu visuomenėje! Dėl to visi jo prigimtiniai polinkiai išsivystys jame teisingai – juk jie duoti žmogui tik jo ryšiui su kitais: visi jo genai, hormonai, įgimtos savybės. Visa tai nukreipta tik visuomenės ir susivienijimo kryptimi, kitaip mes jų iš viso nepastebėtume. Mes matome jas tik dėl to, kad sudužome. T. y. kiekvieno asmeninės savybės – tai bendros sielos sudužimo pasekmė ir gali būti ištaisytos tik susivienijimu.
Iš tikro žmogui nėra ką daugiau veikti šiame pasaulyje – tik vienytis su kitais. Tuo jis pačiu optimaliausiu būdu galės išvystyti visas individualias savo savybes bei prigimtinius polinkius. Tai garantuoja geriausiai subalansuotą tiek proto, tiek jausmų suklestėjimą. Be to, vienydamasis su kitais, jis perima iš jų visas įmanomas papildomas savybes, įspūdžius, pojūčius – viską, ko jam reikia. Jį maitins visi, visa ši sistema ir taip teisingai, kad pats galėtų harmoningai, idealia forma vystytis.

Iš 2010 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Svarbiausias mūsų koziris

Mokyti remiantis tiesa

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.