Mokinio kelias iki meistro

Dvasinis darbas, Kabala

Klausimas: Kaip aš, studijuodamas kabalą, galiu būti tikras, kad nefilosofuoju apie sąvokas, kurių dar realiai nepažinau: meilę, laidavimą, susivienijimą, davimą?
Atsakymas: Jeigu žmogus studijuoja kabalą iš originalių pirminių šaltinių, gauna teisingas instrukcijas ir laikosi mokytojo, tikro kabalisto, nurodymų, tai negali būti, kad jis vietoje to, kad ištirtų save Gražinančioje į šaltinį Šviesoje, pradėtų fantazuoti. Jis jau ugdosi teisingą metodą, jis žino, kad tik tame yra gyvenimas. Jis mokosi tam, kad įgytų davimo norus, tuo pritraukdamas sau Šviesą. Nors dar ir neužsiima tikru dvasinio pasaulio tyrimu – dirba su grupe, kaip laboratorijoje.
Šioje laboratorijoje atskleisi, koks esi egoistas. Kita vertus, pritrauksi sau Šviesą, kuri tau pradės šviesti iš toli – ir šios baltos šviesos fone pamatysi savo savybes. Nuo to tu pradėsi kentėti, norėdamas tapti panašus į Šviesą ir matydamas, kad neturi tam jėgų. Ši įtampa – tarp geidžiamo ir tikrovės esantis skirtumas – tave pradės sprogdinti, ir tu imsi melsti Kūrėjo pagalbos. Tada iš viršaus gausi davimo savybę! Nuo to momento, kai tavyje atsiranda davimo savybė, tampi kabalistu ir pradedi tirti dvasinį pasaulį. Tu jau gali truputėlį paragauti, kuo viena nuo kitos skiriasi davimo jėga ir gavimo jėgos. Tampi mokslininku tyrinėtoju, tiriančiu save ir Kūrėją, kas yra vienas ir tas pats! Juk jūs dabar turite bendrą dalį, kuri tau prieinama. Tokiu būdu įgyji galimybę ištirti dvasinį pasaulį, „žmogiškąją“ pakopą.

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Kaip sušvisti meile

Tempkite mane už rankos į laimę!

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.