Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kodėl reikėjo maksimaliai nutolti nuo Kūrėjo, kad išsitaisytum ir pasiektum susiliejimą?
Atsakymas: Nepakanka nusileisti per visus pasaulius iki šito pasaulio – reikia nusileisti dar žemiau. Tiktai atėję į grupę, pradedame suvokti, kas yra „sudužęs žmogus“. Ir tada krentame vis žemiau, kur kas giliau nei tada, kai atėjome mokytis.
Juk iki to mums buvo nepažįstamas mūsų blogasis pradas, mes nežiūrėjome į jį kaip į blogį. Dar galvojome, kad turime gerus norus. Ir kuo labiau augo mumyse egoizmas, tuo labiau jis mums teikė energijos judėti.
Ir tiktai panorėję susijungti su kitais ir atskleisti vidinę grupės esmę, visą laiką rūpindamiesi, kad rastume tą vidinį tarp mūsų egzistuojantį, bet nuo mūsų paslėptą ryšį, – atrandame, kad visąlaik apie tai pamirštame, tai atstumiame, to neapkenčiame. Taip žmogus palaipsniui pradeda pažinti savo prigimtį.
Tai kol kas dar kritimas, nes jis dar neatskleidė viso savo blogio, o visus pakilimus ir kritimus apibrėžia tiktai paties kūrinio pojūčiai. Žmogus kol kas pastebi, esąs vis toliau nuo Kūrėjo. Visas jo supratimas ir pojūčiai grindžiami jo nutolimo laipsniu – jis tarsi atsitraukia vis tolyn.
Todėl jis jaučia vis didesnę tuštumą, kartėlį ir nusivylimą. Jam nesuprantama, kaip gali būti, kad jis tiek mokėsi ir dirbo, o galiausiai, pasijuto esąs dar blogesnis, pasaulis jam virto vis tamsesnis.
Bet pagaliau jis supranta, kad tai – kūrinio atskleidimas, ir tai būtina praeiti. Ir galų gale sutinka su tuo, tai vadinama „priėmimu be jokių sąlygų“. Jis pasiruošęs viskam ir galvoja: tegul aš jausiuosi taip, kad blogiau nebūna, bet svarbiausia − nepabėgti!
Tada jis gauna dar didesnį apsunkinimą egoizmu, bet tuo pačiu, galimybę jį ištaisyti. Čia visas judėjimas grindžiamas dviem priešingybėmis, juk, kada žmogus pradeda save taisyti, tapti panašus į Kūrėją ir artėti prie Jo, jam kaskart iš pradžių reikia atskleisti savo priešingą prigimtį, „kairėje linijoje“. Ir tada pagal tai jis pareikalaus Šviesos iš „dešinės linijos“ ir ištaisys save vidurinėje linijoje“.
Kitaip tariant, kildamas iki Begalybės pasaulio Malchut, iki pat paskutinės akimirkos, iki susiliejimo, vadinamo „rav paalim u mekabciel“, žmogus atskleis vis didesnį savo blogį. Be šito neįmanoma.
Kitaip neatskleisime, kad mums reikia Šviesos. Mums reikalinga vieta, kurioje galėsime sukurti Kūrėją savyje. Šita sritis privalo būti priešinga tikroms Kūrėjo savybėms, ir tada aš pats spręsiu, ką joje veikti.
Todėl mes atskleidžiame tamsą ir viską, kas tą vietą sudaro, visas jos dalis, kurios atskirtos, priešingos ir atitolusias viena nuo kitos. Tiesiog kaip į kaladėles padalintas „lego“. O mes pradedame jį surinkinėti, parinkdami pagal savybes, ieškodami dalių, tinkančių viena kitai ir laikydamiesi nuoseklumo, pagal teisingą priežasties ir pasekmės tvarką.
Ir taip atskleidžiu Kūrėjo, gero ir kuriančio gėrį, sukūrusio „tašką iš nieko“, kurį man ir reikia savyje ištaisyti, santykį. Tas įsisąmoninimas, kad aš – sukurtas „iš nieko“, leidžia man suprasti, kas toks sukūręs mane „esantis iš esančio“ (jėš mi jėš).
Visas procesas, kurį tas Jo sukurtas taškelis praeina Begalybės Šviesos viduje, reikalingas tiktai tam, kad būtų galima pasiekti šitą Begalybės Šviesą. Visi šie etapai buvo numatyti dar kūrimo sumanyme, buvusio iki šito taškelio sukūrimo „iš nieko“, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“. Taip žmogus suvokia jį sukūrusią jėgą – o tokia ir buvo viso šito taisymosi proceso esmė.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Pirmyn – į tiesą

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.