Klausimas: Mokslininkai sako, kad dvi priešingybes, meilę ir neapykantą, vienija jausmų svarba objektui. Kai žmogų myliu arba nekenčiu, jis man yra vienodai svarbus. O svarba gimdo priklausomybę ir baimę. Tad žmogus nuolatos galvoja apie savo meilės ir neapykantos objektą. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
Atsakymas: Bendrai tariant, taip. Bet man sunku apie tai kalbėti, nes kabaloje nėra tokių apibrėžimų. Joje viskas labai sausa, moksliška, konkrečiai apibrėžta egoizmo atžvilgiu.
Komentaras: Mokslininkai nori pasakyti, kad meilė bei neapykanta labai panašios, lengvai keičia viena kitą.
Atsakymas: Taip, jos labai artimos. Žmogus krenta iš vienos būsenos į kitą ir vėl kyla.
Klausimas: Yra tokios sąvokos „nepagrįsta meilė“ ir „nepagrįsta neapykanta“. Jeigu man padarėte ką nors bloga, aišku, jūsų nekenčiu. O kas yra nepagrįsta neapykanta?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai būsena, kai žmogus negali nustatyti savo priešiškumo priežasties. Iš tikrųjų priežastis yra. Arba ji instinktyviai slypi pačioje prigimtyje (kaip katė ir pelė), arba kaip nors įgyta. Bet ji egzistuoja.
Priežastis kyla iš pačios gamtos. Žmogus negali paaiškinti, kodėl nekenčia kito, bet vis tiek nekenčia. Ir tas pats kalbant apie meilę.
Visuomet yra priežastis, kodėl ką nors myli. Pavyzdžiui, tau patinka žmogaus akių spalva arba dar kas nors. Pats gali nežinoti, kodėl tau patinka, tiesiog tavyje slypi tokie skonių atspalviai.
Tai visiškai nepriklauso nuo jokių fizinių veiksmų: nei tavo jam, nei atvirkščiai. Tiesiog matai žmogų ir taip jauti trauką jam.

#275249

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Žaidimas jausmais

Protas turi remtis jausmais