Klausimas: Dažnai sakote, kad žmogus turi suteikti gamtai harmoniją. Negi ji neharmoningai sukurta?
Atsakymas: Pati Gamta yra visiškai harmoninga, bet iš šios harmonijos dėl specialiai mums sukurto egoizmo iškrenta žmogaus „Aš“. Per šią egoizmo prizmę gamta atrodo neharmoninga ir chaotiška.
Gamta, apimanti visus egzistuojančius pasaulius, yra daug platesnė, integrali, ji apima pasaulėdaros sistemą, kurioje viskas globalu, tarpusavyje susiję ir idealu. Visa ši sistema valdoma nematomų ir mūsų nejaučiamų jėgų… Viso to dėl savo egoizmo nepajėgiame suvokti. Jis uždengia tai nuo mūsų ir iškraipo gamtos tobulumą.
Taigi, mums ši milžiniška, globali, tobula sistema pasireiškia netobulai, – ją iškreipia mūsų egoizmas – kad galėtume ištaisydami save, tapti panašūs į Kūrėją, prilygti Jam.
Taip aš perku parduotuvėje žaislą, parnešu namo, išardau jį dalimis ir duodu savo mažam vaikui, kad jį surinktų. Kodėl aš jį išardau? Kad jis mokėtų teisingai surinkti.
Išeitų, jog visa mūsų visuomenė, visa, kas žmogaus sukurta per tūkstančius metų, visa mūsų kultūra ir civilizacija – tik žaisliukas, kuriuo naudodamiesi turime išmokti tapti panašūs į Gamtą, į Kūrėją.
O paskui visas šis pasaulis išnyksta iš mūsų pojūčių ir nustoja egzistavęs. Visa Visata, viskas, ką šiandien suvokiame penkiais jutimo organais – save, visą supantį pasaulį, – viskas išnyksta priklausomai nuo mūsų dvasinių pasiekimų. Šis pasaulis dingsta – kaip nebereikalingas žaisliukas.
Pradedame suvokti kitą egzistavimo lygį, kitą pasaulį, kitus tarpusavio ryšius, kitą realybės pjūvį – amžiną ir tobulą.