Klausimas. Dėl ko sukurtas šis pasaulis? Koks vaidmuo jame numatytas žmogui?
Atsakymas. Visata panaši į chaosą: nusuprantama, kaip ji sukurta, nežinoma, kokiu tikslu.
Prieš 60 metų, kai mokiausi mokykloje, buvo teigiama, kad Visata yra begalinė ir amžina, šiandien jau kabama kitaip. Visa tai – dėl mūsų pažinimo ribotumo.
Naudodamiesi materialiais pojūčiais ir papildomais savo sukurtais prietaisais bei instrumentais, negalime šito pažinti, nes esame uždaryti savyje ir iš savęs į išorę neišeiname.
Viską, kas vyksta, matome savyje, ir dėl to esame riboti, apskritai, baigtiniai. Jeigu galėtume stebėti tai, kas yra ne mumyse, o išorėje, pamatytume visiškai kitą tikrovės paveikslą.
Kabalos mokslas sako, kad ne mumyse yra laukas, kuris turi savybę, visiškai besiskiriančią nuo materialių savybių: atiduoti, teikti malonumą, užpildyti, kurti, gimdyti. O mūsų prigimtis – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogus – sukurta su priešinga jėga: gauti viską tik sau ir dėl savęs.
Vadinasi, mūsų prigimtis – tai egoizmas visuose lygiuose, kuriuos tik galime stebėti. O išorinis laukas – visiškai altruistinis. Tačiau tai ne tas altruizmas, apie kurį kalbame mūsų pasaulyje, o absoliutus altruizmas, nukreiptas nuo savęs į išorę.
Šios dvi priešingos prigimtys net nesusiliečia viena su kita. Tačiau išorinė prigimtis – didelis, tobulas laukas – sukūrė mus, visą Vistą: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų. Be to, žmogus pagal šią teoriją vystosi iki to laiko, kol pradeda jausti, suvokti, kad negali toliau egzistuoti tokiu ribotu pavidalu.
Kabala sako, kad šiandien priartėjome prie tokio savo prigimties ribotumo, nenaudingumo suvokimo. Neturime kitos išeities, kaip iš tikrųjų pradėti skverbtis į pasaulį, kuris yra ne mumyse, o tam būtinos davimo savybės.
Kaip išeiti iš savęs savo pojūčiuose, supratime, suvokime – tai problema, kurią sprendžia kabala.
O išsprendžiama taip, kad, iš vienos pusės, kabalistinė metodika panaudoja išorinį – davimo ir meilės – lauką, būdingą tik aukštesniajam pasauliui.
Iš kitos pusės, žmogus, kuriantis pagal šią metodiką tam tikrą bendravimo sistemą, gerų santykių tarp žmonių sistemą, priverčia išorinį lauką spinduliuoti į save. Šis laukas veikia tiek, kiek žmogus įdeda pastangų, siekdamas bendraminčių grupelėje kurti davimą ir meilę.
Iš čia ir kyla kvietimas ,,pamilti savo artimą kaip pats save“, visiškai nesusijęs su jokia religija. Tai nuo senų senovės žinomas pasiūlymas žmogui pabandyti sukurti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Tuomet jis pritrauks išorinio lauko meilės, gerumo, davimo spinduliavimą ir galės palaipsniui įvaldyti šias savybes.
Tiek, kiek žmogus įvaldo šias savybes, kurios sužadinamos iš išorinio jį supančio aukštesniojo lauko, tiek pradeda jausti tą lauką ir savo ryšį su juo. Jam tampa aišku, iš kur jis, dėl ko, kokiu būdu aukštesnysis laukas jam padeda suvokti aukštesnįjį pasaulį, artina prie išėjimo iš savo ankšto egoistinio pasaulio. Būtent tai žmogui siūlo kabalos mokslas.
Daugiau šia tema skaitykite:
Be žmogaus nėra Visatos
Visata – žmogaus veidrodis
Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?