Žmogus pakilimo metu tartum pabunda, įkvepia oro, jo širdis prisipildo įkvėpimo.
Tai ženklas, jog priartėjau prie dvasinio pasaulio. Dar nejaučiu Šviesos, bet jaučiu, tuoj ir prašvis.
Tada toje pačioje mokymo medžiagoje  galime įžvelgti daugybę naujų dalykų, kurių anksčiau nematėme ir nesupratome.
Šį laiką reikia išnaudoti, išsemti jį iki dugno, nepraleisti nei akimirkos. Antraip atrodys, jog aš ignoruoju tai, kas man duota iš aukščiau. Nesvarbu, kokias konkrečiai tada skaitysiu knygas. Svarbiausia, kad jos būtų artimos sielai.
Juk net nesuprasdamas perskaityto teksto, stengiuosi, kad atkreipčiau nušvitusią Šviesą į savo norą ir protą. Aš noriu, kad Šviesa prasiskverbtų į norą, tuomet jų susiliejimas ugdys mane.
Mūsų pasaulio, atomų, molekulių – nieko to nėra. Kalbame tik apie noro jėgą, ir jeigu jis jau arti Šviesos, reikia stengtis dirbti su juo kaip galima daugiau.
Tikslo siekis, atsiskleidžiantis žmogaus širdyje, – tai ir yra prašymas ištaisyti.
Pastangos pakilimo metu – mokymasis, platinimas, darbas grupėje – sukelia norą, kuris gali atskleisti Šviesą.
Dvasiniame pasaulyje nėra ribų, draudimų. Šviesa ir kli yra greta, bet nesusisiekia, kaip skirtingų diapazonų bangos.
Tik „persijungęs“ iš gavimo bangos į davimo, pagaunu Šviesą ir prisipildau ja.
Tam man reikia stipraus, tikslingo noro, bent truputėlį panašaus į Šviesą. Tegul jis ir mažas – tačiau  nukreiptas į tikslą.
Kaip vaikas, norintis kažko nedidelio, bet iš visų jėgų – tegul ir trumpam, bet šis noras jį visiškai užvaldo.
Bent mažiausias panašumas į Kūrėją iš karto mums leis Jį pajusti. O Kūrėjo pojūtis mumyse  ir yra siela.
Tada mes atskleidžiame amžiną, tobulą gyvenimą Jo, o ne mūsų kūno lygmeniu.
Davimo noras, ištaisytas Šviesos, atveda mus pas Kūrėją, bendrą Gamtos savybę, ir, jai padedant, mes susiliejame su Juo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Noras turi būti tikslingas“

„Didžiulis noras ir žmogaus galimybes pranokstančios pastangos“

„Veržkitės į „paskirties tašką“