Kai kurios žvaigždės taip stipriai suspaustos, kad šviesa negali išsiveržti iš jų lauko į išorę.
Taip ir mes: esame savo egoizme tarsi juodoje skylėje ir negalime išsiveržti išorėn nei savo pojūčiais, nei suvokimu.
Jausti, kad esu suspaustas ir užrakintas savyje ir tik savyje jaučiu visą tikrovę, t. y., nejaučiu Kūrėjo ir išorinio pasaulio ir man labai Jo reikia – būtinas pasiruošimas (kli) tam, kad atsiskleistų dvasinis pasaulis.
Tai vyksta kiekvienoje pakopoje, kiekvienoje būsenoje: iš pradžių turiu suprasti, ko man trūksta, kitaip tarant, atskleisti neigiamus dalykus.
Pamažu savyje išauginu trūkumo pojūtį, panorstu kitos pakopos.
Pradžioje tiesiog galvoju, kad būtų gerai gauti iš jos kažką dabartinei savo pakopai.
Po to imu galvoti, kad kita pakopa aukšta pati savaime.
Ji man tampa tokia svarbia, kad esu pasirengęs pamiršti naudą, kurią galėčiau gauti savo dabartinėje pakopoje, ir imu į ją žvelgti nesavanaudiškai.
Noriu būti joje, viduje, atsisakydamas dabartinės savo pakopos ir visų jos gėrybių.
Esu pasiruošęs viską atiduoti, kad tik pakilčiau į aukštesnę pakopą. Taip perkeliu savo vertybes iš žemesnio pasaulio į aukštesnįjį, ir jeigu iš tikrųjų jo noriu, tada pakylu ir įeinu į jį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Juodoji skylė“

„Duonos kąsnis atsargai“

„Kaip pakilti ant aukštesnės pakopos“