Klausimas: Kokia savimonė lieka kabalistui pereinant iš vieno materialaus ciklo į kitą?
Atsakymas: Kabalistas – tas, kuris įgijo davimo savybę. Tokiu atveju, net jei visos Šviesos išeina iš gaunančiojo noro, jis būna šioje savybėje. Jis išsilaisvino iš mirties angelo, pakilo aukščiau, į Binos savybę, kuri yra virš Malchut.
Ir todėl net pradingus visoms Šviesoms po Bina, kabalistas taip kaip anksčiau jaučia save joje. Ši savybė, ši forma neišnyksta.
Jeigu nieko nesuvokiame savo gyvenime, tai cikliškai vystomės panašiai kaip gyvūnai. Mūsų vidiniai rešimot nesikeičia – keičiasi tik išorinė biologinė forma ir mus stumia vis stiprėjantis egoizmas.
O paskui jame pabunda pirmasis dvasinis rešimo, taškas širdyje. Dabar jau galime prisidėti prie savo vystymosi, ir todėl mus atveda į grupę, prie knygų ir mokytojo. Čia priklausomai nuo mūsų įdėtų pastangų patys pridedame jėgos savo rešimot. Mes priklausome jau ne tiek nuo laiko, kiek nuo savo pastangų – tiek, kiek išsiaiškiname, kokių pastangų reikia, kad išvystytume rešimo.
Tik apie tai galvoju, visi kiti dalykai šiame gyvenime man nerūpi. Aš sprendžiu tik vieną klausimą: kas yra naudinga manajam rešimo? Yra mano noras ir yra taškas. Juo aš ir rūpinuosi: „Kaip ten jis? Kas jam bus naudinga?“
Į tai kabalistai atsako: tavo taškui bus naudinga, jeigu tu būsi aplinkoje, kuri apima pirminius šaltinius ir mokytoją. Taip tu ir eini pirmyn – vėl ir vėl pasirinkdamas šią aplinką vietoj savo noro, kuris blaško tave į visas puses.
Ir štai, jeigu šitaip iš taško išauginu dvasinį indą, kuriame jaučiu Biną, davimo savybę, tada tegul materialus noras išplonėja ir pradingsta − aš vis tiek egzistuosiu savo kli. Juk dvasiniame pasaulyje nebūna tuštumos.
Mirštant materialia prasme kabalistas praranda šio pasaulio tikrovės suvokimą. Tačiau iš savojo rešimo, iš savo taško širdyje jis jau įgijo dvasinę tikrovę ir yra savo kli viduje.
Iš 2011 m. kovo 10 d. pamokos pagal temą „Gyvenimas ir mirtis“
Daugiau šia tema skaitykite: