Klausimas: Vilniaus kongrese mums atsivėrė naujos „durys“. Kaip įkišti koją ir neleisti joms užsiverti?
Atsakymas: Visų pirma reikia bijoti šitai prarasti, drebėti dėl pasiektos būsenos didingumo, kaip tik įmanoma stiprinti mumyse nugulusius įspūdžius.
Mes nepateksime pro šias duris vienu kartu. Reikės mėnesių, kad tai įgyvendintume. Juk mes įžengiame į gimdymo laikotarpį, o gimdymas vyksta įvairiai: kartais jis trunka dvi dienas, o kartais ir porą savaičių. Šiaip ar taip, nesvarbu, kiek laiko mums reikės, kalbama apie procesą, apimantį gimdymo sąrėmius, o ne apie vienkartinį įvykį.
Mes kelyje, ir jei tu nori, kad procesas toliau nenutrūkstamai rutuliotųsi, tai turi teisingai jį suvokti. Tu tęsi kelią ne dėl to, kad jis malonus ir jaudinantis. Tau nesvarbi pati būsena – svarbiausia, tu žinai, kad ji suteikia Kūrėjui maksimalų malonumą. Reikia perjungti vektorių nuo gavimo į davimą.
Jeigu prijungsi tokį ketinimą, eisi pirmyn. Žinoma, tai iš karto sukels burnoje kartoką skonį – tačiau tai užtikrins tau tobulėjimą. Paskui tu pajausi tikrąjį skonį – bet jau susilietęs su Kūrėju, duodamas. O dabar tu sužadini Šviesą, kad ji tai įgyvendintų.
Bet jeigu tu įkvėptas malonių pojūčių, jeigu džiaugiesi tuo, kad pagaliau patyrei, kaip nuostabu vienytis su draugais, – šis jausmas turi egoizmo prieskonį ir todėl neišliks. Juk tave nori pastūmėti pirmyn ir todėl iš tavęs atims šią būseną. Tu patirsi sukrėtimą, pamirši tą būseną, leisiesi į paieškas ir vėl prieisi prie to, bet jau labiau pasiruošęs persiimti ne jausmu, o ketinimu.
Iš 2012 m. kovo 26 d. pamokos tema „Klausimai apie kongresą“
Daugiau šia tema skaitykite: