Turime pasiekti tokią būseną, kad mus žmonijos gerovė jaudintų tarsi savo vaikų gerovė. Visa tai pasieksime dėl augančio egoizmo. Klausimas tik tas, ką su tuo toliau darysime, kai pakilsime pas Aukščiausiąjį, į grupės centrą, o per grupės centrą prasiskverbsime grupės vidun, kur slypi Kūrėjo Aukštesnioji jėga. Ar prašysime Jo pripildymo, ar suteiksime Jam galimybę atsiskleisti pasaulyje, kad jame įsivyrautų davimo ir meilės savybė?
Visa tai priklauso nuo mūsų. Mes užpildome troškimus publikos, prašančios, ko kiekvienam reikia: pinigų, garbės, žinių, pramisti, šeimos gerovės, prijungdami prie jų savo požiūrį. Juk mes norime, kad šie norai priartėtų prie Kūrėjo, atsiskleistų žmonėse ir suteiktų malonumą Kūrėjui. Šiuos žemiškus rūpesčius dėl maisto, pinigų, šlovės mes pakeliame į dvasinį lygmenį, kad jų viduje atsiskleistų Šviesa, Kūrėjas. Tai lems tokį atsakymą į visus prašymus, kad jie patys panorės tapti duodančiaisiais ir tuo suteiks Kūrėjui džiaugsmą.
Kūrėjo džiaugsmas turi būti bet kurio mūsų veiksmo pradinis ir galutinis taškas: jo priežastis ir tikslas. Mes atliekame tarpininko, perdavimo kanalo, vaidmenį.
Veikiame dviem kryptimis: į publikos pusę ir į Kūrėjo pusę, ir dėl žemiškųjų, ir dėl dvasinių norų. Patys esame viduryje: iš dalies ten, iš dalies čia. Mes jaudinamės dėl žmonių kančių ir nuolatos jaučiame nepasitenkinimą Kūrėju. Tokiu būdu Kūrėjas provokuoja mus, visą laiką siunčia mums kliūtis, juk pradedame jaudintis kartu su žmonėmis dėl to, kaip jie kenčia, kaip jiems blogai, kokie jie vargšai: nėra nei būsto, nei maisto, nei gerovės, baisūs konfliktai, nusivylimas ir ligos.
Atsiduriame situacijoje, kai esame priversti apkaltinti, o ne išteisinti Kūrėją. Todėl mums atsiranda galimybė pateisinti Jį, darbuotis ties tuo, kad „tikėjimo aukščiau žinojimo“ akimis pamatytume Jį kaip gerą ir nešantį gerovę nusidėjėliams ir teisuoliams!
Iš pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“
Daugiau šia tema skaitykite: