„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Dvasinis darbas, Grupė, Ketinimas, malda, Platinimas

Klausimas. Kaip patikrinti, kad vystausi? Kaip įsitikinti, kad nestoviu vietoje ir nesiritu atgal?
Atsakymas. Mano vystimąsi parodo tai, kiek aš suvokiu savo priklausomybę nuo artimųjų, draugų, mokytojo, mokymosi, nuo viso pasaulio ir nuo Kūrėjo. Viena vertus, šios priemonės vysto mane, kita vertus, per jas atskleidžiu savęs realizavimą.
Jeigu su kiekviena diena vis labiau jaučiu grupės, jos palaikymo poreikį, Kūrėjo, Šviesos, grąžinančios į šaltinį, poreikį, jeigu vis labiau jaučiu, kad priklausau nuo jų, jeigu be jų esu silpnas, bejėgis, neįgalus, – vadinasi, žengiu pirmyn.
Dvasinis kelias yra priešingas materialiam pasauliui, kuriame mes sprendžiame apie tobulėjimą atvirkščiai, pagal savarankiškumą ir nepriklausymą nuo kitų. Dvasiškai vystydamasis žmogus vis aiškiau jaučia, kaip jam reikia visų, kaip jis priklauso nuo visų.
Aš negaliu apsieiti be žemesnių pakopų norų ir be aukštesniųjų pagalbos. Kas gi esu aš pats? Tas, kuris suformuoja teisingą požiūrį, užmezga ryšį su plačiąja auditorija ir su dvasinėmis pakopomis per grupę. Be šių dviejų sudedamųjų aš esu niekas.
Juk į grupę ateinu su asmeniniais norais – vadinasi, esu egoistas. Pradžiai to pakanka, bet praeina metai – ir kas toliau? Jeigu tęsiu kelią remdamasis savo asmeniniais poreikiais, tai pasieksiu tik vieno – jų egoistiško realizavimo. Taigi man reikia išeiti į išorinę visuomenę, į plačiąją auditoriją, į didelį pasaulį, ir prijungti prie savęs žmonių norus, kad neščiau jiems gėrį.
Aš noriu atlikti davimo veiksmą, tegu kol kas ir egoistiškai. Aš persiimu kažkieno poreikiu ir su juo ateinu į grupę, su juo kreipiuosi į Kūrėją – štai į tokį kreipimąsi gaunu atsakymą. Juk dabar dėl išėjimo į išorę aš bent kažkiek siekiu davimo.
Ir atvirkščiai, jeigu aš neišeinu į išorę, jeigu užsidariau grupėje, tai dirbu vien su asmeniniu egoistiniu noru, neturėdamas šansų pasiekti sėkmės.
Štai kodėl mums taip svarbu „eiti į žmones“. Praeitų kartų kabalistai negalėjo to daryti, nes pasaulyje dar nesusikūrė atitinkamos aplinkybės – ir jiems dėl to buvo skaudu, kaip  motinai, negalinčiai maitinti kūdikio.
O šiandien susiklostė visos būtinos sąlygos ir mes turime gerai suvokti žmonių norus, kad su jais įsijungtume į grupės vienijimąsi. Ir tuomet vienydamiesi mes galėsime pakelti jų norus Kūrėjui.
Nors mano egoizmui nerūpi artimųjų reikmės, vis tik aš noriu jiems padėti, ir su šiuo davimo siekiu ateinu į grupę, kuri vienydamasi pakelia mūsų prašymus Aukštesniajai jėgai, aukštesniajai pakopai. Čia būtini trys lygiai:

  • pasaulis;
  • mes – ištaisymo priemonės;
  • Kūrėjas.

Apie tai ir pasakyta: „Israel, Tora ir Kūrėjas yra vienybėje.“ Toks turi būti ketinimas prieš atliekant veiksmus.
Šis ketinimas gali kilti iš Kūrėjo arba iš kūrinio. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse ketinimas kyla iš Kūrėjo, ir viskas yra Jo valdžioje. Vis dėlto mes norime, kad ketinimai išplauktų iš mūsų, norime pakilti į žmogaus pakopą. Juk „Žmogumi“ (Adam) vadinamas tas, kuris sukuria, suformuoja ketinimą. Pats ketinimas iš esmės ir yra „Žmogus“ mumyse.
Tai štai, aš suformuoju savo ketinimą remdamasis tais norais, kuriuos gavau iš „liaudies“, iš žmonių, kai atsigręžiau į juos dėl jų ištaisymo (1). O tuos norus sukėlė Kūrėjas, pasiuntęs vienokias ar kitokias nelaimes. Tai atradęs (2) aš imu žmonių bėdas  – iš esmės jau čia yra davimo siekis. Dabar turiu norą, kuriam suformavau ekraną ir ketinimą.
Tegu visa tai dar netikra, egoistiška, bet kartu su tuo sistema įgauna savo būsimą, dvasinę formą. Juk atsigręždamas į žmones aš bent imitavau davimą, ir dabar dirbu su jų, o ne su savo norais.
Asmeniniams norams aš niekada negalėčiau parūpinti ekrano ir atspindėtosios Šviesos. Juk jei man ko nors trūksta, prisimenu Kūrėją vien tam, kad patenkinčiau savo poreikį. O dabar apsiginklavęs artimųjų, kuriems mano egoizmas abejingas, norais, aš iš tikrųjų galiu galvoti apie Kūrėją.
Tokiu būdu atsiranda dvasinių indų (norų) pradmenys – egoistiškai kreipdamasis į žmones galiu kreiptis į Kūrėją prašydamas: „Padėk jiems!“ Taip veikdamas mokausi ir įgaunu tam tikrą dvasinį panašumą, ir todėl, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa (or makif – OM), arba Šviesa, grąžinantį į šaltinį.
Tam aš susijungiu su grupe ir mes keliame „daugumos maldą“ Kūrėjui. Taip, malda kol kas egoistiška ir persmelkta falšo, nes mes dar neištaisyti, tačiau netgi tokiame neištaisytame prašyme esama krislelio dvasinės tiesos. Jos griaučiai jau tikri.


O paskui iš Kūrėjo per grupę, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa – bet ne pas mane asmeniškai. Ji pasilieka grupėje ir tai padeda mums vienytis, kol mūsų papildomas susivienijimas, įtraukiantis ir išorinį ratą, sukels vidinės Šviesos (OP) atsiskleidimą.
Taigi artimo noras itin svarbus. Jis padeda mums teisingai suformuoti visą grandinę.
O vėliau, gaudami į šaltinį grąžinančią Šviesą, jai padedant mes iš tikrųjų susimąstysime apie artimuosius, ir jų norai vis labiau jungsis prie mūsų, kaip mūsų asmeniniai, priversdami rūpintis jais daugiau nei savimi.
Vienaip ar kitaip mes visada dirbame su artimojo noru. Tad žinių platinimas padeda teisingai sutvarkyti visą procesą, tinkamai mus formuoja. Be šito neturėtume jokių šansų pasiekti sėkmės.

Iš 2013 m. rugpjūčio 13 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išlaisvinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>