Iš Baal Sulamo laiško (Nr. 57): „Rašau todėl, kad nenuleistum rankų ir neprarastum tikėjimo Kūrėjo gailestingumu. Ir nors iš anksto nieko nepamatysi, bet tą akimirką, kai visiškai pripildysi tau skirtų pastangų taurę, ateis maldos metas…
Ir dosniai atsilieps į ją Kūrėjas, kaip žada išminčiai: „Tikėk, kad stengeisi – ir radai!“ Juk iki tol tu nesugebi taip melstis, kad išgirstų Kūrėjas.“
Mūsų noras gali gauti viską, ko tik užsigeidžia. Klausimas tik toks, ar jis iš tikrųjų nori? Mums reikia pasiekti tokios jo būsenos, išvystyti užbaigtą, tobulą norą, juk tik toks noras veikia dvasiniame lygmenyje.
Materialiame pasaulyje galima apsimetinėti, žaisti žaidimus, tarsi norėtume – juk visas šis pasaulis melagingas. Šiame pasaulyje viskas vyksta paties noro viduje, nesiaiškinama priešinant du norus: norą gauti ir norą duoti. Ir jeigu viskas verda tik vieno ir to paties noro viduje, tai mes galime įsivaizduoti bet ką. Juk iš esmės tai nieko nekeičia.
Visa kūrinija vertinama tik dviejų norų: gavimo ir davimo, kūrinio ir Kūrėjo sąveikos plotmėje. O toje sąveikoje bet kuriuo momentu, bet kokioje būsenoje, kiekvienoje norų dalyje veikia tik tikras noras, toks, kuris pasiekė paskutinę, ketvirtąją savo stadiją: „bhina dalet“.
Jeigu kol kas nenusipelnei, kad tavo noras mėgautis būtų ištaisytas į norą duoti, vadinasi, nepasiekei paskutinės, 4-osios noro stadijos, ir turi dar dirbti. Viską lemia tai, ar tavo malda tikra, kitaip tariant, ar pasieki 4-ąją stadiją, ar ne.
O tai priklauso nuo tavo pastangų, juk privalai „padaryti viską, ką tik sugebi“. Todėl reikia pasitikrinti, ar vykdai visus kabalistų patarimus ir ar atitinkamai dirbi. O jei ne, suprantama, kad nieko negausi. Čia veikia griežti dėsniai. Dvasiniame pasaulyje egzistuoja tik pilnas AVAJA (užbaigtas noras). Jei dar nepasiekei pilno AVAJA, 4-osios noro stadijos, tai nesuveikia šitas trigeris – tu nepritrauki Šviesos, grąžinančios į šaltinį, kuri tave iš egoizmo pakeistų į davimą. Tik padedant Šviesai įmanoma pakilti į kitą pakopą ir pasiekti atskleidimą.
Kūrėjo atskleidimas – tai žmogaus noro mėgautis, kuris virsta davimu, atskleidimas. Būtent tai vadinama Kūrėjo atskleidimu, juk Kūrėjas – davimo savybė, pasireiškianti žmoguje, kuomet šis nori atiduoti.
Bet ar tu iš tikrųjų šito nori? Negali būti, kad stengeisi iš visų jėgų, bet tai neįvyko. Pagal dėsnį tai turi įvykti! Todėl, net jeigu šauki, reikia patikrinti, į ką kreipiesi. Kūrėjas tarsi negirdi tavo riksmų, juk tai dėsnis, kurio nepalenksi. Visi šitie riksmai tik tam, kad pažadintum patį save, kad prisiverstum veikti, stengtis ir galų gale užbaigtum tau skirtą darbą.
Baal Sulamas rašo, kad apie tai reikia iš anksto žinoti, kad neprarastum vilties ir nenuleistum rankų. Iki paties paskutinio momento, netgi akimirksnį iki visų jėgų atidavimo nežinai, kad pasiekei tikslą. Todėl tai ir vadinama atradimu – juk tu gauni davimo jėgą, kurios anksčiau nepažinojai. Ir netgi vėliau, kiekvienoje vis aukštesnėje pakopoje, tu atrandi kažką visiškai naujo.
Todėl pasakyta: „Stengeisi – ir radai!“ Bet šitas radinys, kuriam buvo atiduotos visos jėgos, atsiskleidžia pagal griežtą dėsnį, kurio apeiti neįmanoma.
Iš 2013 m. lapkričio 11 d. pasiruošimo pamokai
Daugiau šia tema skaitykite:
Kiekvienas nors kartą gauna galimybę