Žmogus, studijuojantis kabalą, ištaisymo metodiką, turi suprasti, kad studijuoja mokslą. Šis mokslas siūlo visiškai naują požiūrį į suvokimą, – jis įsisavinamas naujais žmogaus jutimo organais.
Mes esame tikrovėje, perpildytoje begalybe spalvų, garsų, poveikių, tikrovėje, neapribotoje erdvės ir laiko, jungiančioje milijardus davimo formų.
Mes patekome į šią tikrovę, bet savo netobulais jutimo organais suvokiame tik mažą jos dalelę. Ji yra tiesiog čia, bet mes jos nejaučiame.
Visa tai pasikeis mūsų pojūčiuose. Pasikeis jutimo organai, ir mes pasijausime esą naujoje tikrovėje. Tik taip tai veikia.
Žmonės mano, kad tai, ką perskaitė straipsniuose ir išgirdo pamokose, turi ateiti iš išorės. Bet niekas neateis! Pokytis turi įvykti manyje ir tik mano pastangomis, tada pajausiu, kad esu kitoje vietoje. Nusipiešiu, įsivaizduosiu kažkokią naują formą iš viso Begalybės pasaulio.
Kitaip tariant, aš laukiu, kad pokytis įvyktų manyje, o ne išorėje. Šis įsivaizduojamas pasaulis – negyvas, nes jame tik menamai keičiasi dalykai, esantys aplink. Dvasiniame pasaulyje nėra nieko „aplink“. Ten aš tuoj pat jaučiu, kad viskas priklauso nuo manęs, nuo mano savybių ir išgyvenimų jose.
Aš jaučiu, kaip keičiasi mano norai ir atitinkamai keičiasi suvokimas juose. Ir vieną, ir kitą aš tyrinėju, tikrinu, studijuoju, ir iš to kyla kabalos mokslas.
Todėl reikia laukti vidinių pokyčių, o ne kokių nors išorinių įvykių. Iš išorės nėra ko laukti – tik žmoguje. Tai labai svarbu. Juk galime laukti, kad situacija pasikeistų, išsitaisytų, bet jeigu nesirūpiname savo vidiniais pokyčiais, tai liksime prie seno.
Žmogus privalo visą laiką aiškinti pats sau, kad nėra kitų pasikeitimų, išskyrus vidinius, nėra naujo pasaulio, o tik naujas suvokimas jame pačiame pagal jo įgytas naujas savybes.
Iš 2014 m. balandžio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite: