Žmonės pradeda nusivilti dabartiniu mokslu. Juk kiek atradimų bebūtų atskleista, galiausiai matome, kad mokslo pagalba – niekinė.
Mokslas mums davė daugybę vaistų, kita vertus, medicina virto pasauline industrija, kurios tikslas toli gražu ne visada yra pacientų išgydymas.
Mokslas leido mums prigaminti maisto produktų, tačiau pusė pasaulio žmonių gyvena pusbadžiu.
Mokslas sukūrė visą armiją mašinų, pakeičiančių žmogų beveik visose srityse, tačiau dėl jų milijonai dirbančiųjų priversti plušėti už menką atlygį, o bedarbiai negauna nieko ir po truputį iškrenta iš gyvenimo.
Mes neįsikūrėme galutinai, – visi mūsų pasiekimai, iš tikrųjų, susiveda į kažkokį istorinį vingį. Šiandien, XXI a. pradžioje, tapo aišku – jis buvo reikalingas tik tam, kad suprastume: nei mokslas, nei technika, nei šiandieninė gyvenimo filosofija – niekas neatneš mums sėkmės.
Neturiu galimybės gerai gyventi, o, svarbiausia, nepajėgiu lyg davatka atplėšti žvilgsnio nuo savosios baigties. Juk norėčiau ne šiaip išnykti, metams slenkant, o atskleisti sau amžinąjį gyvenimą. Bet ne. Daugiausiai, ką galiu – tai mažiau krimstis šią akimirką, panaudodamas įvairų masalą. Toks mūsų gyvenimas.
Šiandien žmonija daro išvadas: kodėl, kam visa tai? Todėl atėjo laikas atsiskleisti kabalos mokslui. Juk tik bendros sistemos žinojimas, tik mokslas, tiriantis šios sistemos programą ir jos realizavimo būdus, iš tikrųjų verti mūsų dėmesio. Be jos nerasime tikro atsakymo nė į vieną klausimą.
Prie to veda nueito kelio analizė. Nuo Adomo laikų praėjo 5774 metai. Šimtus tūkstančių metų egzistuoja žmogaus giminė. Ir kas toliau? Ko pasiekėme per mūsų vystymosi laikotarpį? Ar žmogus daugiau džiaugiasi gyvenime? Ar labiau pasitiki? Ar geriau jaučiasi šiame pasaulyje? Ar jis žino, dėl ko gyvena? Ar paprasčiausiai egzistuoja, kad palaikytų savo biologinę veiklą, kad kūnas mažiau kentėtų?
Ir koks gi jis nelaimingas, priklausomas nuo gyvūninių savo organizmo poreikių, nuolat šiam save tempiančiam asilui tarnaudamas: dabar aš jį guldau, dabar maitinu, prausiu, dabar suteikiu malonumą… Visą gyvenimą žmogus rūpinasi savo kūnu, kuris, galiausiai, vis tiek numiršta.
Ir dėl to mes gyvename? Tam eikvojame žinias, mūsų asmenybės išteklius? Nejaugi žmogus manyje gyvena tam, kad pataikautų kūnui?
Tačiau dabar žmogus gali atskleisti kabalos mokslą, tada supras, ką įgijo.
Iš 2014 m. rugpjūčio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“
Daugiau šia tema skaitykite: