Klausimas. Kodėl kenčia nekaltos ir bejėgės būtybės – vaikai? Jei Dievas yra, kaip Jis gali pakęsti tiek skausmo ir leisti tiek kančių?
Atsakymas. Pasaulis pilnas kančių, 99% kurių negali pateisinti. Kažkas kažką nužudė, kažką pavogė, suteikė žmonėms kančių…
Tačiau kai jauti, kad kančios žemiškame lygmenyje atves prie tam tikro ištaisymo, atkurs teisingumą, pripildys, išgydys nuo tam tikro prasižengimo, pradedi pateisinti šias kančias.
Dažniausiai to nesuprantame. Reikalas tas, kad kančios ateina ne dėl prasižengimų, kaip, pavyzdžiui, mažų, dar nieko blogo nepadariusių vaikų kančios. Jos ateina tik tam, kad priverstų mus ieškoti jų prasmės ir yra to stimulas („stimulas“ – aštri lazda, kuria gena asilus).
Problema ta, kad nejaučiame, kodėl mus reikia stumtelėti. O stumtelėjimai – labai rimti. Užeikite į vaikų įstaigas, į ligonines, pažiūrėkite, kas vyksta visame pasaulyje!
Gausybė kančių galop sudedamos į bendrą norą ir verčią jį būti išmintingesnį, pradėti suprasti, kad jis sukurtas kažkokiai misijai.
Būtent neteisybės, betikslių kančių pojūtis, nesupratimas jų šaltinio, t.y. priežasčių, kodėl taip vyksta, žadina klausimą: „Juk turi būti kokia nors priežastis? Iš kur tai kyla?!“
Todėl tos nepaaiškintos kančios nukreipia mus ieškoti jų tikrųjų priežasčių ir galiausiai jas atrandame. Paskui nuo kančių prasmės pereiname prie gyvenimo prasmės.
Tačiau, iš principo, kančios, kurias jaučiame, neturi nė menkiausios užuominos į tai, kad jos – už kažką! Jos tik – į kažką!
Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite: