Komentaras. Atliekama daug laimės tyrimų. Mokslininkai tvirtina, kad laimingi ir nerūpestingi žmonės gyvena trumpiau nei niūrūs žmonės.
Jeilio, Denverio ir Jeruzalės hebrajų universitetų mokslininkai atliko daugybę bandymų ir priėjo išvadą, kad knygos apie tai, kaip tapti laimingiems, taip pat atneša daug blogio.
Skaitytojai susirenka informaciją, pradeda vaikytis laimės, bet jie greičiausiai patirs nesėkmę ir jausis dar blogiau.
Atsakymas. Visų pirma, skirtingu metu tai veikia skirtingai. Nieko nėra visiškai tikro.
Antra, laimės vaikymasis galiausiai atveda prie nelaimės, nes laimė nepasiekiama, ir jei tu nepasitenkini kažkuo mažu, jautiesi nelaimingas.
Jei laimė ta, kad savaitgalį nuvažiuoji žvejoti, pagauni kad ir smulkią žuvytę ir giriesi tuo, arba gauni bilietą į sporto varžybas, tada tai pasiekiama laimė – ji yra pasiekiamumo ribose.
Tačiau jei leki paskui kokią nors nerealią laimę – ji, galbūt, ir yra, bet kaip ją pasiekti – neaišku.
Todėl visas mūsų gyvenimas, jei kalbėsime iš egoizmo tenkinimo taško, tai visiškai tuščias vaikymasis. Nes laimė visada išslysta: tu bėgi paskui ją, o ji lekia vis toliau, ir vėl bėgi, o ji dar toliau – ir taip gyvenimas baigiasi, o žmogus nepasiekia savo laimės.
Todėl yra labai daug metodikų, kaip tapti laimingiems: niekur nebėk, juk tam yra narkotikai, sportas ir kiti panašūs „masalai“. Kiek visokio šlamšto internete ir televizijoje. Pasižiūrėk kokias nors futbolo varžybas arba pokalbių laidą, ir viskas – tu jau laimingas.
Ir dar tave spaudžia supančios visuomenės nuomonė. Ji kalba tą patį. Laimė? Ji štai čia, pas mus, su mumis. Šiandien truputį išgersiu po darbo, rytoj susitiksiu su draugais, poryt – nueisiu kur nors su vaikais.
Kitaip tariant, rodoma, jog viskas yra žmogui, jo gerovei taip, kad tas gėris būtų pasiekiamas ir žmogus negalvotų apie jokias problemas – tiek, kad į viską reikia „įleisti“ truputį narkotikų: arba emocinių, arba dvasinių, arba informacinių. Reikia suteikti žmogui galimybę ramiai pasimėgauti, kad tik negalvotų apie jokias aukštas materijas.
Komentaras. Vis dėlto šioje teorijoje yra tam tikra spraga, nes depresijos atvejų tik daugėja.
Atsakymas. Spraga egzistuoja ne žmonijos ir žiniasklaidos, kuri padeda slopinti visa, kas kilnu, elgesyje, o tame, kad mūsų egoizmas nuolatos iškiša galvą iš vidaus ir rėkia: „O kur prasmė?!“ Ir čia reikia laiku suduoti smūgį, stuktelėti plaktuku, kad egoizmas nuleistų galvą.
Kaip rašo Baal Sulamas, mums svarbiausia – užsimiršti šiandien kaip vakar ir tęsti savo gyvenimą negalvojant.
Bet esmė ta, kad mūsų gyvenime visos egoizmo slopinimo arba netikro pripildymo priemonės ribotos, ir nieko kito mums nelieka, kaip vis tik išgirsti, jog jis veblena apie gyvenimo prasmę. Bet kuriuo atveju mums reikės teisingai atsakyti į šį klausimą, nesidangstant netikrais tikslais, pripildymais.
Galiausiai žmonija vis tiek atsipeikės nuo visų savo narkotikų ir antidepresantų, o jos dejonė pakils virš visos žemės ir paskatins būtinai rasti tikrąją egzistavimo prasmę.
Iš 2016 m. kovo 17 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“
Daugiau šia tema skaitykite: