Klausimas. Kas yra ketinimas? Ar jį sukūrė Kūrėjas? Ar mes patys jį kuriame?
Atsakymas. Kadangi žmogus turi galimybę būti priešingose būsenose, viena būsena kitos atžvilgiu pasireiškia ketinimu.
Jei ko nors noriu, vadinasi, ketinu tai gauti ir mėgautis. Paprastai šį ketinimą vadiname troškimu. Dėl ko noriu jį realizuoti: dėl savęs ar dėl kitų? Taip atsiranda aukštesnio lygio ketinimas – dėl Kūrėjo.
Taigi, ketinimą apibrėžiame kaip kiekvieno noro įgyvendinimą ypatingu formatu. Kiekvienas noras, ketinimas turi labai daug lygių. Pvyzdžiui, dėl ko noriu gauti sau.
Klausimas. Jei mano ketinimas yra dėl kito žmogaus arba dėl Kūrėjo, tai jau altruizmas. Iš kur randasi toks ketinimas? Iš Kūrėjo?
Atsakymas. Taip, iš Kūrėjo, nes aš iš Jo mokausi, kaip atiduoti.
Klausimas. Negi kabalistas kiekvieną kartą skaičiuoja: „Dėl ko geriu? Dėl ko dabar einu“? Juk taip galima išprotėti!
Atsakymas. Ne. Kai tai atlieki viduje, nore, energija neeikvojama, o priešingai – gaunama.
Klausimas. Juk tai – nuolatinė kova! Man pagal savo prigimtį norisi išgerti arbatos dėl savęs, o teks gerti dėl Kūrėjo. Ar visą laiką taip ir kariausiu?
Atsakymas. Už tai gausi didžiulį papildomą malonumą, bet ne tiesiog iš arbatos, kurios nori išgerti, o iš to, kad tai darai dėl kažko kito.
Tarkime, mama prašo išgerti puodelį arbatos. Atspaudas to, kad padarei tai dėl mamos, lieka tavyje, ir šis malonumas virsta egoistiniu: aš gavau, aš mėgavausi.
O paskui? Reikia judėti toliau. Vadinasi, dabar turi gauti jau didesnį malonumą ir vėl kurti ketinimą.
Klausimas. Negi kalbame apie tokį malonumą kaip arbata, kava ir t. t.?
Atsakymas. O kodėl ne? Tas pats malonumas, esantis kavos puodelyje, – jei galima tai pavadinti malonumu, – yra amžinoje begalinėje Šviesoje. Yra tik vienas malonumų šaltinis – Kūrėjas, o mes – noras, sukurtas taip, kad gaudami iš Jo, mėgaujamės.
Klausimas. Mūsų pasaulyje man kyla noras išgerti arbatos, o koks gali būti noras būsimame pasaulyje, kuriame nėra kūno?
Atsakymas. Koks gi skirtumas? Noras taip pat ne kūniškas.
Aukštesniajame pasaulyje yra tik noras suteikti malonumą kitam ir tuo mėgautis. Suprantu, kad tai aukščiausias, geriausias, begalinis, beribis noras. Bet kodėl? Ar todėl, kad man dėl to gera? – Ne. Todėl, kad noriu, jog mėgautųsi kitas.
Šią savybę gavau iš aukštesniosios Šviesos. Dabar, jei kam nors suteikiu malonumą (bet neturiu, kam teikti malonumo, tik Kūrėjui), dėl to mėgaujuosi.
Gali paklausti: „Teikiate malonumą Kūrėjui, tarsi maitintumėte savo mažylį šaukšteliu?“ – Taip. – „Tuomet tai ne problema, aš irgi maitinu savo mažąjį sūnelį šaukšteliu ir tuo mėgaujuosi“.
Bet tai – grynai egoistinis išskaičiavimas. O kad taip nebūtų, pirmiausia reikia imti nekęsti to objekto, dėl kurio tai darai. Be neapykantos nėra meilės. Viską būtinai turi sudaryti dvi priešingos savybės. Beje, neapykanta jokiu būdu nesunaikinama, ji palaiko meilę, o meilė – neapykantą. Taip kartu jos ir egzistuoja.
Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba
Daugiau šia tema skaitykite: