Eiti pirmyn reikia „nuo kliūčių prie pakilimų,“ tačiau kliūtys – ne itin tikslus pavadinimas. Juk, jeigu tikrovėje veikia tik viena jėga, tai bet kokie teigiami ar neigiami poveikiai ateina iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį.
Ir tik žmogaus atžvilgiu, šis poveikis dalijamas į du: į malonų, ir nemalonų, kas nurodo nepakankamą žmogaus išsitaisymą, jo nesutapimą su Kūrėju.
Juk visa, kad ateina iš Kūrėjo, turime jausti kaip gera, o Kūrėją kaip nešantį visišką gėrį. Jei kas akimirką nesijaučiame esą laimės ir gėrio vandenyne, it vaisius motinos įsčiose, iš visų pusių apsuptas meilės ir gailestingumo, vadinasi mūsų norai neištaisyti.
Problema, kad nejaučiame būtinybės taisytis, ir todėl nieko negalime ištaisyti. Iš pradžių reikia pajausti stiprų poreikį taisytis. Protu sutinkame su tuo, kad mums bloga dėl mūsų neišsitaisymo, tačiau tai neįpareigoja mūsų tučtuojau imtis veiksmų.
Poreikis taisytis gali ateiti iš aukščiau, kitaip tariant, kančių keliu, o gali ateiti dėl mūsų teisingo ryšio su aplinka, kai pasitelkę pavydą, aistrą ir garbės troškimą ištraukiame save iš šio pasaulio į dvasinį. Tai vadinama laiko spartinimu, kaip pasakyta: „Israel šventina laikus“. Kas yra nukreiptas „tiesiai į Kūrėją“ (jašar kel) – sutrumpina laiką.
Viskas priklauso nuo laiko trumpinimo, juk galutinio išsitaisymo būsena jau egzistuoja. Klausimas tik tas, kada jį pasieksime: dabar ar po daugybės kančių, po daugybės metų ir gyvenimų. Svarbiausias karas – su abejingumu – ta dykynė mus praryja.
Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“
Daugiau šia tema skaitykite: