Klausimas. Skaičiau, kad didis kabalistas Ari matė savo mokinių ankstesniuosius įsikūnijimus. Kaip jis galėjo matyti tai, kas tarsi neegzistuoja?
Atsakymas. Čia nėra nieko sunkaus, nes laikas – tai itin subjektyvi mūsų pasaulio sąvoka.
Žmogus, kuris įgyja davimo savybę, t. y. jau nebepriklauso savo ateityje nuo to, ar gaus arba ar turi kam nors duotis, pradingsta baimės būsena, būtinybė būti susijusiam su kitais, visi kiti įsipareigojimai. Jei visa tai jame dingsta, jis pakyla virš laiko būsenos.
Jis nekreipia dėmesio į laiką. O kam? Aš niekam nieko neskolingas. Su niekuo nesusijęs. Aš visąlaik tik duodu. Tarsi skrisčiau virš materialaus pasaulio. Ir tuomet žmogus nejaučia laiko, nėra susijęs nei su mūsų pasauliu, nei su mirtimi, nei su šiuo gyvenimu. Turime pasiekti tokią būseną.
Kitaip tarint, įgyjus Binos savybę, ryšys su šiuo pasauliu tampa visiškai kitoks – tam, kad pakiltum dar aukščiau.
#246296

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Pajusti amžinybės alsavimą