Programoje „Auklėjimo klausimai“ kalbėjomės tema „Berniukai ir mergaitės“ (rusų k.). Mano pašnekovai: Tali Amsalem – alternatyvios medicinos specialistė ir Orenas Leibovič – auklėtojas.
| [media 1] |
| [media 2] |
Programoje „Auklėjimo klausimai“ kalbėjomės tema „Berniukai ir mergaitės“ (rusų k.). Mano pašnekovai: Tali Amsalem – alternatyvios medicinos specialistė ir Orenas Leibovič – auklėtojas.
| [media 1] |
| [media 2] |
Klausimas: Kodėl Aukštesnysis nori duoti žemesniajam, jei yra „chafec chesed“ (kai nieko netrokštama sau) būsenos?
Atsakymas: Ne Aukštesnysis nori duoti žemesniajam, o žemesniojo rešimot (informaciniai genai) pažadina jį.
Mes gimdome vaikus ne todėl, kad patys norime tapti tėvais. Rešimot tų, kurie turi gimti, sukelia mums norą tapti tėvais. Būsimas žmogutis, kuris gims iš tavęs, per savo rešimot pažadina tavyje mintį jį pagimdyti.
Klausimas: Kodėl būtent mes, o ne kažkas kitas, esame išrinkti studijuoti kabalą?
Atsakymas: Žmogus to nežino. Tik vėliau, atskleidęs visą pasaulių ir sielų sistemą, jis pradeda suprasti savo vaidmenį šioje sistemoje ir mato, kodėl būtent dabar jame pabudo noras tapti tokiu, kaip Kūrėjas. Šis pabudimas – ir yra siela. Tačiau žinojimas ateis tik tada, kai žmogus atskleis visą paveikslą. Todėl kabalistai sako: pažadino – pabusk, davė – realizuok. O realizavęs – gausi atsakymus.
Lygiai taip pat galime paklausti apie kūną: kodėl gimiau būtent pas savo tėvus, kodėl esu toks, kodėl tokiu laiku? Mūsų gyvenime atsakymo į šiuos klausimus taip pat nėra, tačiau kabalos mokslas suteikia galimybę pažinti visą sistemą ir rasti atsakymą.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 8 d.“
Klausimas: Kodėl kabala svarbi?
Atsakymas: Visi užduoda šį klausimą. Mūsų gyvenime yra daug daiktų. Vieni daugiau svarbūs, kiti – mažiau.
Kiekvieną akimirką man svarbu kas nors kita: tai pamiegoti, tai pažaisti, tai padainuoti, tai pabėgioti. Kaipgi išrinkti patį svarbiausią dalyką gyvenime?
Pats svarbiausias dalykas gyvenime – pajusti kažką neribotą, begalinį, tapti visagaliu, permatyti kiaurai visus pasaulius, ištrinti ribą tarp gyvenimo ir mirties, užpildyti visus savo norus (netgi tuos, kurių dabar nežinau), tapti kaip Kūrėjas.
Nėra nieko aukščiau to. Tai – viršūnė, taškas, į kurį viskas sueina. Kaipgi to pasiekti? Kaip įgyti visišką sėkmę čia ir dabar? Padedant metodikai, kuri vadinas „kabalos mokslu“.
Todėl ji ir svarbi. Juk bet kuris dalykas vertinamas pagal tai, kokią naudą man neša.
Jeigu kabalos mokslas padeda man pasiekti viską, vadinasi, jis svarbesnis už visa kita.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 7 d.“
Klausimas: Kam reikalingos kliūtys kelyje pas Kūrėją?
Atsakymas: Visi mokomės mokykloje. Kiekvieną dieną įvairių dalykų mokytojai kelia man uždavinius ir duoda pratimus. Susidorodamas su jais, aš tobulėju.
Nieko neišmoksiu, jei nespręsiu šių užduočių. O juk kiekvienas iš jų – tai kliūtis.
Kai kurie iš jūsų lanko sporto būrelius. Kad pasiektum gerų rezultatų, reikia kas dieną atkakliai treniruotis ir nuolatos gerinti asmeninius rezultatus.
Taip yra visur, dvasinis kelias irgi ne išimtis. Bet yra ir skirtumų.
Mūsų pasaulyje aiškiai matau tikslą. Tarkim, tapti žymiu mokslininku, gydytoju, muzikantu arba sportininku, kitaip tariant, tapti kažkuo ypatingu.
Net jeigu ir teks įveikti daugybę kliūčių, bet matau rezultatą – šlovę ir viso pasaulio pagarbą. Tokiu atveju egoizmas pripildo mane energija.
Žmonės švaisto gyvenimą, kad įgytų kažką gerbiamo visuomenėje ir tam jie turi jėgų.
O savo dvasinėse studijose nejaučiu, kad judu pirmyn, ir neturiu jėgų tobulėti.
Juk aplinkiniai nevertina dvasinio idealo, o ir aš pats kol kas nematau jo priešakyje.
Tad problema – ne kliūtys, jų užtenka ir įprastiniame gyvenime. Problema ta, kad nematau tikslo ir nejaučiu aplinkinių palaikymo. Čia tiesiog būtina kitų žmonių pagalba.
Jeigu esame grupėje, kuri be perstojo aukština dvasinį tikslą mūsų akyse, tuomet man lengva jį pasiekti.
Kliūčių įveikimas jau nevargina – juk suprantu, jog bet koks tikslas reikalauja dirbti su savimi. Svarbiausia – kad man padėtų grupė.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 6 d.“
Klausimas: Kam reikalinga kabala?
Atsakymas: Mes miegame ir mums reikia kažko, kas papasakotų apie tai, kas vyksta tikrovėje.
Mums reikia mokytojų, kurie padės pereiti iš sapno į realybę, padės pabusti ir pagerinti gyvenimą.
Tie mokytojai vadinami kabalistais, o kabala – tai mokslas, duodamas mums kaip pagalba.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 5 d.“
Klausimas: Kodėl gi mums nesurengus bent po vieną kongresą per mėnesį?
Atsakymas: Reikia ryšį tarp mūsų organizuoti taip, kad gyvenimas tekėtų virš materialaus pasaulio, kad kasdienybė liktų ten kažkur toli, žemai.
Tuomet nė vieno iš mūsų nepaliks pakilimas, didingo, amžino gyvenimo srovė – dar galingesnė negu kongrese.
Į dvasinį pasaulį nenuriedėsi traukiniu, nenuskrisi lėktuvu – jis mūsų viduje.
Reikia tik sužadinti savyje dvasinį pojūtį, pajausti dvasinę realybę taip, kaip jaučiame mūsų pasaulį.
Reikia įaštrinti pojūčius, atsiverti tam, kas vyksta tiesiog čia, šioje būsenoje.
Tai galima padaryti jau dabar. Ir tuomet patirsime nesibaigiantį nuotykį, tokį nuostabų, jog teliks tik aiktelti iš susižavėjimo. O jis vis augs ir augs.
Mes, suaugusieji, turime paruošti dirvą, kad jūs įžengtumėte į šį pasaulį. Ir mes labai pasistengsime.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 4 d.“
Animacinis filmas rusų kalba, sukurtas pagal pasakėčią iš Baal Sulamo knygos „Kopėčių pakopos“
Klausimas: Kam Kūrėjas mums davė egoizmą, jeigu turime vienytis ir anksčiau ar vėliau išsivaduoti iš jo?
Atsakymas: Pasaulį pažįstu lygindamas priešingybes. Karšta – šalta, juoda – balta. Vieną jaučiu kito fone. Jeigu viskas balta, nieko nejaučiu. Jeigu viskas juoda, irgi nieko nejaučiu. Man visuomet reikia kontrasto, skirtumo tarp spalvų, jausmų, vietų. Aš jaučiu skirtumus tarp daiktų, o ne kiekvieną iš jų atskirai.
Kūrėjas – tai absoliuti davimo savybė. Bet nebūdamas priešingas davimo savybei jos nepajausiu. Tuomet manyje įsikuria du pradai: pabaisa, vardu blogasis pradas, o priešais – puikusis Kūrėjas, gerasis pradas. Jų vidinė priešprieša leidžia man atskirti vieną nuo kito.
Be blogojo prado turiu tik menkutį šio pasaulio pojūtį, patį mažiausią – kol neatrasiu stovinčio priešais mano egoizmą Kūrėjo. Štai tam ir reikalingas egoizmas, „pagalbininkas – priešininkas“: būdamas priešingas Kūrėjui, jis padeda mums pažinti ir pajausti Kūrėją.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 1 d.“
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 2 d.“
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 3 d.“
Klausimas: Kokia gyvenimo prasmė? Ir kodėl mes čia?
Atsakymas: Įsivaizduok, kad dabar viskas vyksta sapne: tu sapnuoji, kad esi kongrese, kad aš su tavimi kalbuosi. Bet greitai pabusi ir pasijusi esąs namie.
Visas mūsų gyvenimas – ilgas sapnas, iš kurio pabusime. Tačiau miegodami sapną jaučiame kaip tikrovę.
Gyvenimo prasmė – suprasti, kad tai sapnas ir užsinorėti, kuo greičiau pabusti.
Juk, jeigu lauksime, kol sapnas pasibaigs pats, tai visai nepabusime. Mums būtina patiems save pažadinti. O tai įmanoma tik tada, kai draugai ir šviesos spindulys iš vidaus mus išjudins. Pabudę atsidursime nuostabiame beribiame pasaulyje. Jis visas – vienas didžiulis svaiginantis nuotykis. Pabusti naujame pasaulyje – štai tokia mūsų gyvenimo prasmė.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 1 d.“
„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 2 d.“