Nuomonė (S. Kovaliovas, psichologas, psichologijos mokslų daktaras, profesorius, Inovatyviųjų psichotechnologijų instituto direktorius): Mes, žmonės, išgyvensime tik tuo atveju, jei radikaliai pakeisime savo pasaulėžiūrą. Mumyse turi gimti tam tikri jėgos centrai. Mentalinės, protinės jėgos, kuri lems kitokį pasaulio paveikslą.
Optimistišką, džiaugsmingą, neegoistinį, moralų, dvasingą. Kai Harvardo mokslininkai atliko tyrimus, kodėl tokia trumpa žmogaus gyvenimo trukmė, nustebo: mes mirštame ne todėl, kad geriame ir rūkome, – mes mirštame iš ilgesio ir dėl to, kad nematome prasmės gyvenime.
Komentaras: Štai taip, mokslininkų nuomonė pamažu artėja prie kabalos nuomonės. Bet mums nėra kada laukti, kol jie patys praregės, turime per mokslininkus įdiegti integraliojo auklėjimo metodiką.

Pranešimas: Šiandien kolektyvinių veiksmų mechanizmai tampa geriau suprantami. Taisyklės, lemiančios atskirų nesisteminių veiksmų suvienijimą, yra universalios – nuo neuronų iki žmogaus.
Būtent šios taisyklės gali viską paaiškinti – kaip plinta vėžys, kaip dirba smegenys ir kaip daugybė robotų valdomų automobilių važinės keliais. Būdas, kuriam padedant atskiros būtybės veikia kartu, yra svarbesnis už tai, kaip jos veikia atskirai. Dar Aristotelis tvirtino, kad visuma didesnė už savo dalis.
Komentaras: Bet kokio susivienijimo, kai kiekvienas nustoja jausti save, o jaučia vieną bendrą visumą, universalumo koncepcija nėra nauja. Tik ji išslysdavo iš mūsų, į viską žvelgiančių per savo siaurą egoizmą, akių. Šiandien gamta mums nurodo kelią  į susivienijimą, nes pati mums atsiskleidžia esanti integrali.
Visų dalių vienijimasis į visumą sukuria ypatingą jėgą ir savybę, kurios nėra paprastoje jų sumoje, nes jos vienijasi virš egoizmo jį nugalėdamos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apvalus pasaulis“

Nebūkime protingesni už gamtą

Klausimas: Kaip reikalavimas pateisinti viską, kas vyksta, gali derėti su moksliniu požiūriu, būdingu kabalai.
Atsakymas: Tai nuoroda, kaip teisingai žiūrėti į realybę. Tokiu būdu mus moko. Tarkim, mokslininkas susipainiojo savo tyrinėjimuose ir bando keisti turimus instrumentus: arba chemines medžiagas, jeigu tai cheminiai bandymai, arba mikroskopus, arba teleskopus. O čia jam sako, kad  prisikasti iki pirminės reiškinių priežasties galima laikantis savybių sutapimo dėsnio.
Tik tokiu būdu galima pradėti dirbti su dviem jėgomis, esančiomis gamtoje: gavimo ir davimo jėgomis, universaliais minusu ir pliusu. Šios dvi jėgos sudaro visos kūrinijos pagrindą. O atskleisti jas galima tik subalansuojant, kas pasiekiama palaipsniui, vis aukštesniuose  lygmenyse pasiekiant jų pusiausvyros.
Atrasime, kad šios dvi jėgos susiduria ir susipriešina mūsų viduje. Viskas, ką mes dabar jaučiame, visas mūsų egzistavimas ir didelis pasaulis yra padarinys to, kad šios dvi jėgos susitinka viena su kita ir negali pasiekti pusiausvyros. Bet šis disbalansas reiškiasi tokiu mastu, kurį mes galime įžvelgti. Jeigu dabar subalansuosime šias dvi jėgas, tai pavirsime viduriniąja linija, kuri tiesiasi tarp jų ir apima jas abi. Tada pamatysime tikrą vaizdą.
Teisingai sujungdami jas tarpusavyje, kad atitiktų viena kitą, įsijungdami tarp jų kaip adapteris,  sukuriame savo egzistavimo tašką, kuriame mums atsiveria realybė – tame taške, tame lygmenyje, ant to laiptelio, viduriniojoje linijoje. Taip atskleidžiame tikrąjį realybės vaizdą. Tai ir vadinama kabalos mokslu: balansavimas viduriniojoje linijoje kiekviename mūsų egzistavimo taške.
Toks mokslininkas vadinamas kabalistu, kuris tyrinėja ne su išoriniais prietaisais ir tonomis įvairios aparatūros, o su savo vidiniais instrumentais, norais. Savo vidiniuose induose jis pasiekia jėgų pusiausvyros ir tampa jų šeimininku, jas tikrina ir tiria, su jomis dirba.
Pasirodo, kad jam nereikia fizikos, chemijos ir visų kitų išorinių mokslų, kadangi jis iš esmės keičia savo prigimtį. Jam nereikalingi šie paviršiniai metodai, kad galėtų valdyti savo gyvenimą ir kontroliuoti  kokius nors gamtos reiškinius. Tos būsenos, kurios jis yra, atžvilgiu tai taip grubiai materialu ir nereikalinga.
Pateisinti bet kokią būseną – reiškia pasiekti kūrinio šaknį jam esant bet kokios būsenos, ant kiekvienos pakopos. Kada dvi jėgos pasiekia pusiausvyrą, matau, kaip davimo jėga įsivelka į gavimo jėgą pagal savybių tapatumo dėsnį. Matau, kas vyksta gavimo jėgoje, kūrinyje, dėl to, kad jis tapo panašus ir susiliejo su aukščiausiąja davimo jėga, Kūrėju. Ir tada aš pateisinu kūrinį, kuris pakilo iki Kūrėjo pakopos, t. y. tobulo gerumo būsenos.
Kol dar nepasiekiau tokio išsitaisymo lygmens, kada pajausiu ir atskleisiu visą Kūrėjo gėrį, mano būsenos vadinasi darbinėmis. Jas taip pat turiu pateisinti, pasistengti tai padaryti. Juk verkdamas iš skausmo negaliu sakyti, kad Kūrėjas geras ir neša gėrį. Tik „pagal Jo veiksmus Jį pažinsim“. Kalbama tik apie pažinimą atskleidžiant savo būsenas. Aš nežinau, kas yra „geras ir kuriantis gėrį“, jeigu to nepajutau. Esant kiekvienos būsenos šis gerumas yra skirtingas.

Iš 2013 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis mikroskopas

Kabala – šiuolaikinis mokymas

Klausimas: Kas privers mokslą sutikti su kabala?
Atsakymas: Prieštaravimai, kurie be kabalistinių postulatų niekaip negali būti išspręsti. Mokslas pradės daryti prielaidas, numanyti, kad turėtų būti jėgų sistema, priešinga mūsų prigimčiai, turėtų egzistuoti antipasaulis, turintis davimo prigimtį, vietoj mūsų egoistinio pasaulio.
Juk mokslo išskirtinumas – manymas, kad gamtoje viską valdo bendra įstatymų sistema, t. y. vieninga jėga, ir šių įstatymų visumoje nėra jokių prieštaravimų, t. y. tai integralinė sistema. Jeigu mūsų žinojime kyla prieštaravimų – tai dėl žinių trūkumo.
Gamtoje nėra prieštaravimų, t. y. egzistuoja absoliuti vienybė. Tikėjimas gamtos vienybe visada mokslą stūmė pirmyn, todėl visi atsiradę prieštaravimai išsispręsdavo. Mokslas vystosi remdamasis protingu, logišku pagrindu, ir jis turi atsiremti į anapusinio pasaulio sieną. Na, o toliau jį vystys kabala.

Tyrimai: Dauguma mokslininkų netiki pomirtiniu gyvenimu. Tačiau profesorius Robertas Lancas tvirtina galįs įrodyti, kad egzistuoja gyvenimas po mirties. Įrodymai slypi kvantinėje fizikoje. Pagal biocentrizmo teoriją, mirtis, kaip mes ją suprantame,  – tai iliuzija, sukurta mūsų sąmonės.
Mes manome, kad gyvenimą lemia anglies dvideginio ir molekulių aktyvumas. Kol jos aktyvios, mes gyvename, o paskui – pūvame žemėje. Žmonės tiki mirtimi, nes juos to moko,  arba dėl to, kad žmogaus sąmonė gyvenimą sieja su vidinių organų darbu. Bet gyvenimas ir biologija užima centrinę vietą tikrovėje, gyvenimas kuria Visatą, o ne atvirkščiai.
Tai reiškia, kad žmogaus sąmonė nulemia Visatos objektų formą ir dydį. Viskas, ką jūs matote, negali egzistuoti be mūsų sąmonės. Erdvė ir laikas yra mūsų proto instrumentai. Kai tik sutinkate su šia teorija, jums tampa akivaizdu, kad mirties nėra.
Komentaras: Kabala kalba apie tai nuo Adomo laikų. Pasaulio pojūtis subjektyvus. Kol kas jaučiame egzistavimą per tai, kas yra vadinama mūsų kūnu, kitaip tariant, mūsų penkiuose jutimo organuose. Kabala leidžia kiekvienam žmogui išvystyti papildomus jutimo organus ir pajusti kitą pasaulį, aukščiau gyvūninio kūno egzistavimo.

Nuomonė (E. Jumatovas, profesorius): Mes užregistravome lauką, kurį pavadinome psichogeniniu. Daugybė jo prigimties aspektų nėra aiškūs. Žinome, kad egzistuoja trys materijos rūšys: dalelių (kvantinė), laukų ir kosminės erdvės, kuri, kaip šiandien suprantame, visiškai nėra tuštuma, joje telpa abi kitos materijos rūšys.
Laukų materija – tai, pavyzdžiui, elektromagnetinis laukas, apie kurio egzistavimą visi šiandien žino. Bet, sakykime, Niutono laikais apie elektromagnetinį lauką nežinojo. Tai, žinoma, nereiškia, kad jo nebuvo. Tai galioja ir psichogeniniam laukui. Galimas daiktas, kad egzistuoja daugybė lauko struktūrų, apie kurias net nenumanome.
Su kokiais procesais smegenyse susijęs psichogeninis laukas? Galime pamatyti galvos smegenų neuronus, bet niekada nematome juose emocijų, minčių, sąmonės. Mokslas neturi duomenų, kad egzistuoja kiekvieno žmogaus vidinis, paslėptas nuo visų, gyvenimas. Supratimo, kas tai yra, niekas neturi.
Molekuliniai procesai smegenyse sukelia psichogeninio lauko atsiradimą, o jis savo ruožtu, taip pat veikia procesą smegenyse. Vadinasi, sukuriamas laukas, kuris pats save jaučia. Atradę tokius receptorius, pagaliau suprasime, kad mums nereikalingi sudėtingi elektroniniai prietaisai, nes mūsų pačių organizmo prigimtis turi kur kas didesnių galimybių. Naudodamiesi asmeniniais biologiniais prietaisais, galėsime viską.
Komentaras: Štai taip mokslas pasiekia ribą, už kurios aptiks kitą suvokimo pakopą – aukštesnę, altruistinę. Ir parekomenduos įeiti į ją vieninteliu metodu – „savybių panašumo“, kitaip tariant, įgyti davimo savybę, naudojantis integraliuoju auklėjimu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Netikrus prisiminimus įkrovė į smegenis

Prasiveržti iš fluidų pasaulio į tiesos pasaulį

Tyrimas: Žemė su savo magnetiniu lauku, kurį sukuria jos branduolys, okeanais vandens, dinamiškai kintančiu klimatu ir gyvybės įvairove – pati sudėtingiausia sistema visoje Visatoje. Gyvybė Žemėje atsirado daugiau nei prieš 3,5 milijardo metų ir toliau vystosi.
Gyvybė kontroliuoja visus planetos dinamikos aspektus ir saugo tas sąlygas, kurios leidžia jai plisti. Mums nėra žinomas šios stabilizuojančios sistemos mechanizmas.
Komentaras: Kabala studijuoja pasaulio sandaros sistemą – tiek bendrai, tiek detaliai. Jos atskleidžiami gamtos dėsniai nekinta visuose pasauliuose – materijos (noro, gavimo savybės) ir energijos (šviesos, atidavimo savybės) santykių lygmenyse.
Viską stabilizuoja iš anksto užduotos pirminė ir galutinė sistemos būsenos (kūrimo sumanymas). Sistema yra statiška. Proceso tėkmė iš pradinės į galutinę būseną vyksta tik ją jaučiančio objekto – žmogaus – atžvilgiu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Paklusnumas gamtai – priverstinai!

Tyrimas: Genotipų analizė, kurią atliko Kalifornijos ir Harvardo universitetų mokslininkai, tirdami dešimtis tūkstančių mokyklos draugų, parodė, kad žmonės susitinka, įsimyli ir draugauja genetiniu lygmeniu.
Komentaras: Žinoma, kad viskam vadovauja Gamta, o visa, kas „žmogiška“ mumyse, ne daugiau, kaip jos programos, kurios valdo mus „iš aukščiau“, kaip tarkime GPS valdytų mašinas be vairuotojų. Visas egoizmas, kitaip tariant, visa mūsų pasaulio materija, visiškai valdoma Gamtos, arba Kūrėjo.
Jei žmogus nori pagreitinti savo dvasinį vystymąsi, kitaip tariant, veikti prieš savo egoizmą, vienydamasis grupėje, toks jo jėgos panaudojimas yra vienintelis savarankiškas veiksmas. Ir tik už tokius savo veiksmus jam teks atsakyti – kiek teisingai panaudojo galimybę savarankiškai vystyti dvasingumą (o ne egoizmą).

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės chemija

Pirmoji meilė – ne vien jausmų proveržis

Nuomonė (paleontologas P. Vordas): Anksčiau mokslininkai manė, kad žmogaus fizinė evoliucija baigėsi. Bet nauji DNR metodai rodo kitą vaizdą. Nuo Homo sapiens atsiradimo pasikeitė mūsų kūno forma, vis dar vyksta žmonių rasių išskyrimas ir atsiranda naujų žmogaus elgesio ypatumų. Atsiradus žemės ūkiui ir stambiesiems miestams, žmogaus evoliucijos greitis žymiai išaugo. Kaip atrodys mūsų rūšis po tūkstančio metų?
Komentaras: Kitaip tariant, mokslininkai patvirtino tai, ką nuo senų laikų tvirtina kabala: „Išorinės sąlygos lemia viską, net genetinius pokyčius!“ Ateidami į tam tikrą aplinką, nulemiame savo evoliuciją (elgesį, išvaizdą, vidinę organizmo struktūrą iki pat genetinio lygmens).

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendradarbiavimu, o ne konkurencija grįsta evoliucija

Vilkai padės lokiams ir…mums

Pranešimas: Mokslininkams pavyko sukelti pelėms dirbtinius prisiminimus, veikiant smegenis cheminėmis medžiagomis ir genų jungikliais. Taip pradėta kurti manipuliavimo žmogaus atmintimi metodika.
Mokslininkai rado smegenų zonas, kurios saugo ankstesniųjų įvykių pėdsakus – tai ir yra atmintis. Reikia atsekti, kokie neuronai aktyvuojasi, esant tam tikriems atsiminimams, o paskui perjungti ryšius tarp jų, pakeičiant „blogus“ prisiminimus į „gerus“. Eksperimentai leis sukurti nemalonių prisiminimų ištrynimo technologiją, pakeisti juos tikra arba dirbtine teigiama patirtimi.
Komentaras: Viską, kas vyksta mūsų pasaulyje, galima žmoguje sumodeliuoti,  išskyrus dvasinę patirtį, nes ji užrašoma ne smegenyse, noruose ir mintyse „gauti“, o savybėje „duoti“ – sieloje.