Tyrimas. Kai žmonių, turinčių tvirtą nuomonę, kiekis sudaro 10 proc., jų įsitikinimus priima dauguma. Mokslininkai, naudodami kompiuterinio apdorojimo ir analizės metodus, nustatė lemiamą momentą, kada mažumos įsitikinimas tampa daugumos nuomone.
Priklausomai nuo įvairių veiksnių, pradedant naujų technologijų platinimu ir baigiant politiniais pageidavimais, buvo nustatytos šio fenomeno pasekmės studijoms ir socialinei sąveikai.
Jeigu žmonių, turinčių tam tikrą nuomonę, skaičius nesudaro 10 proc., idėja neplinta. Tam, kad mažumos nuomonė taptų visuotine, prireiks nepaprastai daug laiko, net tiek, kiek gyvuoja visata. Tačiau, kai idėjos šalininkų skaičius viršija 10 proc., įsitikinimai plinta kosminiu greičiu.
Komentaras. Remdamiesi moksliniais tyrimais, bet kokioje uždaroje erdvėje, valstybėje, sociume ar visame pasaulyje, turime pasiekti, kad mūsų pasekėjais taptų 10 proc. gyventojų, tada mūsų metodika veiks visus. Tai – Malchut, dešimtosios sielos dalies, poveikio visai sielai rezultatas.

Pranešimas. Iš pradžių buvo numatyta užduotis sukurti naują, universalų ir maksimaliai pigų energijos šaltinį. Būtent todėl mokslininkai pasinaudojo plačiausiai paplitusiu elementu žemėje – anglies dioksidu ir vandeniliu.
Buvo sukurtos unikalios nano medžiagos, kaip katalizatoriai energijos šaltinių gamybai. „Žaliojo kuro“ gamybos procesas  pasirodė ne tik visiškai ekologiškai švarus, bet ir pigesnis už naftos gavybą ir distiliavimą. Iš vandens išgaunamas vandenilis sumaišomas su anglies dioksidu, kuris gaunamas iš oro. Mišinys dedamas į reaktorių su kietuoju  nano katalizatoriumi. Gamybos proceso pabaigoje gaunamas energiją teikiantis organinis skystis ir dujos. Gamybai naudojami  kuro ištekliai nereikalauja išlaidų.
Pagamintą kurą galima iš karto naudoti vietoj naftos naftos perdirbimo gamyklose. Jį galima ten pat ir gaminti, kas panaikina būtinybę išgauti žaliavą ir pumpuoti ją tūkstančius kilometrų, kaip tai dabar vyksta.
Gautasis produktas jau sėkmingai išbandytas automobiliuose su dujų ir dyzelio varikliais ir netgi lėktuvuose. Naujasis pasiekimas varikliams nekenkia. Izraelio specialistų išradimą planuojama išplėtoti maždaug po penkerių metų.
Komentaras. Gamta mums yra paruošusi neišsenkamus energijos išteklius ir gausą, bet panaudoti juos galėsime su sąlyga, kad  „teisingai“ elgsimės. Kitu atveju žmogaus blogis neleis jam kaip įprasta mėgautis savo darbo vaisiais ir galimybėmis, kurias suteikia gamta.

Tyrimas. Grupės vieningumas, vieno už kitą atsakomybė – tai kolektyvo fenomenas. Grupės vieningumas rodo, kokią reikšmę teikia grupei jos nariai.
Jį nulemia individualių asmenybės ypatumų ir proto savybių, kurie reikalingi sėkmingai profesinei grupės veiklai, raiškos laipsnis. Tai yra grupės vieningumas priklauso nuo draugų drausmingumo, profesionalumo, kolektyviškumo, savitarpio pagalbos ir palaikymo, valios stiprybės ir užsibrėžto tikslo siekimo, darbštumo, asmeninio efektyvumo, supratingumo ir teisingumo, atsakingumo, intelekto (kūrybingumo ir kitų proto savybių), sveikatos (emocinio stabilumo).
Komentaras. Čia grupė parodoma tik kaip labiau veiksminga priemonė tikslui pasiekti. Vis dėlto kabalistų grupė yra ne tik efektyvi tikslo siekimo priemonė, bet ir absoliučiai būtina sąlyga jam pasiekti – tikslas pasiekiamas būtent susivienijant draugams, grupės centre.

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupės centras – vienalytė masė

Stiprus ryšys su grupe

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Klausimas. Jūs esate filosofijos daktaras. Kaip su tuo susijusi Jūsų veikla?
Atsakymas. Mokslo pasaulis kabalą priskiria filosofijai, aš apsigyniau disertaciją tema „Kabala, kaip pasaulio suvokimo metodika“  Rusijos Mokslų Akademijos Filosofijos institute, mano dukra baigė filosofijos fakultetą, ten studijavo kabalą ir dabar rašo darbą kabalos tema ( „Keturiese įėjo į pardesą“).
Tai, kuo  užsiimu, galima pavadinti „praktine filosofija“, mat kabala priskiriama filosofijai, o aš užsiimu praktiniu jos panaudojimu, tai yra taisau mūsų pasaulį.

Nuomonė: Kaip atsitiko, kad iki šiol nėra mokslo apie žmoniją? Yra keletas mokslų apie žmogų (anatomija, biologija, fiziologija, psichologija, antropologija, gerontologija), yra mokslas apie visuomenę (sociologija), o mokslo apie žmoniją nėra! Mokslas apie gyvūnus yra, o apie žmoniją nėra! Kaip žmonija ir žmogus vienas kitą veikia?
Žmonijos vystymasis turi atitikti gamtos dėsnius.
Žmonija – tai saviorganizaciniai procesai, vertikalūs ir horizontalūs ryšiai. Jei vertikalūs ryšiai yra nepatenkinami, pažeidžiamas valdymas individo  sistemoje. Jei prasti horizontalūs ryšiai, vyksta konfliktai tarp visuomenių.
Žmonijos sistema – atvira sistema. Pagrindinis atviros sistemos principas – nuolatinis intensyvus keitimasis su ją supančia aplinka – su visuomenės ir būsimos tikrovės sistemomis.
Komentaras: Žmonija nepajėgi savęs suprasti. Mes galime pažinti tik tai, kas yra žemiau mūsų. Norint užšokti ant stalo, reikia pašokti virš jo.
Todėl mokslas apie gyvūnus ir mūsų gyvūninį organizmą yra, o apie žmones ir jų bendruomenes, juo labiau žmoniją, kaip vieną bendruomenių sistemą, – tokio mokslo,  tokio tikslaus žinojimo nėra. Jo negali būti, kol nepakilsime viena pakopa aukščiau savo šiandieninės būsenos ir iš ten, iš aukščiau žemyn, nepradėsime savęs studijuoti.
Tai yra kabalos mokslo sritis ir galimybė. Tik remiantis jos metodika įmanoma pakilti virš mūsų dabartinio lygmens ir atskleisti tikrąją žmonijos tarpusavio ryšių sistemą, jos tikslą ir kelią.

Tyrimas: Mūsų smegenys negauna, neperdirba ir nesupranta informacijos. Smegenys nėra vienalytės, standžios struktūros, kurios dalys apdorotų savo informaciją. Mūsų smegenys ne kompiuteris su atskirais segmentais.
Smegenis sudaro atskiros ląstelės – neuronai. Jas siejantys informaciniai ryšiai yra cheminiai (jonų įėjimai ir išėjimai).
Be smegenų negalėtume nieko suvokti, bet ir smegenys be mūsų negalėtų nieko suprasti. Tai, kad galime sąveikauti su pasauliu – daugybės gyvų būtybių kartų veiklos rezultatas, mat jos mėgino užmegzti su juo ryšį. Esame gyvų ląstelių, išmokusių sąveikauti, visuma, esame grupės ir sistemos, koordinuojančios savo aktyvumą. Svarbiausias psichofiziologijos klausimas – vienu metu ištirti smegenų veiklą ir jų turinį.
Smegenys – elektromechaninė struktūra, ji negali suprasti – suvokimas yra mumyse.
Fizinio pasaulio vaizdo negalime patalpini smegenyse – atvaizdas išsisklaido jau akies tinklainėje. Po to šis vaizdas perkuriamas, o mes esame dailininkai viso to, ką regime.
Mūsų smegenyse yra šis tas daugiau nei jų struktūra. Mes prikuriame aplinką remdamiesi savo vidine patirtimi. Mūsų galvoje ne vien paprasti neuronai – juose gimsta detalus ir dinamiškas išorinio pasaulio modelis.
Kitaip tariant, smegenys dėl savo aktyvumo gali kažką valdyti išorinėje aplinkoje, užmegzti ryšį su išoriniu pasauliu.
Komentaras: Kūno nėra, yra tik noras ir protas – tinkamas jų derinys ir yra žmogus. O tai, ką matome kaip pasaulį, – menama, netikra, neegzistuoja; tiesiog smegenyse regimas vaizdas mums atrodo kaip tikras.
Pasaulio vaizdas piešiamas mumyse pagal mūsų panašumą į vieningą aukštesniąją jėgą. Mes stebime savo ir Aukštesniosios jėgos savybių skirtumą.
Tai vidinė mūsų smegenų kalba, kurią paskui smegenys mums piešia vaizdiniais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Visas pasaulis mano atžvilgiu dalijasi į tai, kas mano viduje, ir tai, kas išorėje. Yra mano kūnas, kuris užima tam tikrą vietą, ir pasaulis aplink mane. Man svarbiausia – aš pats, visa kita – priedas, kuris savo ruožtu taip pat skirstomas pagal svarbumo laipsnį priklausomai nuo to, kiek man naudingas ar žalingas.
Tarkime, keičiu šias dalis vietomis ir pasiekiu būsenos, kai tai, kas išorėje, man tampa svarbiau už mane. Taip savyje atlieku perversmą, vidinę suvokimo inversiją, kuri manyje kuria naują santykį su tikrove.  Imu priešingai suvokti laiko, erdvės, judėjimo, gėrio ir blogio sąvokas – viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Patenku į antipasaulį, kuris priešingas šiandieniniam mūsų pasauliui! Jis gali judėti visiškai kitomis kryptimis – tiek praeitis, tiek dabartis, tiek ateitis gali keistis be kokių nors apribojimų.
Keičiasi erdvės sąvoka – aš jau nesu pririštas prie konkrečios vietos. Fizikai kalba apie Visatoje egzistuojančius tunelius, į kuriuos galima įeiti. Mums reikia prasiskverbti į tą pasaulį, kuris yra už materijos.
Save natūraliai laikau svarbesniu už viską, kas yra išorėje. Tačiau jeigu įstengčiau pakeisti savo suvokimą ir jį valdyti, kitaip tariant, jei pats spręsčiau, kas man svarbu, tai pagal tai galėčiau tapti laiko šeimininku.
Fizika kalba apie erdvės iškreivėjimą teoriškai– kaip tai atrodo naudojant įrenginius, bet vėlgi žvelgiant to paties žemiško žmogaus akimis. Taip neišeisi iš materialaus pasaulio ribų. Bus matoma ta pati materija, tik didesne laiko, judėjimo ir erdvės rezoliucija.
Kabala kalba apie žmogaus suvokimo pokyčius, kurie vyksta, kai jis liaujasi priklausęs nuo materijos. Stoviu Visatos viduryje atviras, nepriklausomas nuo materijos ir kiaurai peržvelgiu ją be jokių ribų, matau tą vietą, iš kur kilo jėga, sukėlusi Didyjį sprogimą. Ši jėga suteikė energiją, kad būtų sukurta visa didžiulė Visata ir kad ji išsivystytų iki to taško, kuriame dabar esu.
Žiūriu atgal ir noriu pamatyti tą jėgą, kuri buvo Didžiojo sprogimo priežastimi, ir būtent ją noriu tirti. Nėra jokios prasmės kažką tirti Visatos viduje, juk tai tėra tos pirminės jėgos pasekmė. Jei žinosiu šaltinį, suvoksiu ir visas jo pasekmes.
Spręsdami iš pasekmių, negalėsime tirti šaltinio. Matome, kad žmonija to nesugeba dabartiniu savo raidos tarpsniu, o ir apskritai tai nėra kelias.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Klausimas: iš kur kyla laiko pojūtis? Kodėl vieni jį jaučia labai tiksliai – minučių ir sekundžių tikslumu, o kitiems laikas apskritai neegzistuoja?
Atsakymas: tai priklauso nuo noro mėgautis išsivystymo. Jei noriu mėgautis, tai savo norą dalinu į sekundes, kad kiekvieną sekundės dalį užpildyčiau pasitenkinimu, malonumu. Todėl man svarbu jausti laiką.
Gyvenimas niekad neatrodys ilgas, nes galiu jį užpildyti daugybe plataus spektro malonumų: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios. Ir tada man jau nepakanka aštuoniasdešimties gyvenimo metų – ir tūkstančio neužteks, kad viską suspėčiau.
Klausimas: kartais laiką suvokiame kaip neigiamą reiškinį: bėgant laikui daiktai genda, yra, o mūsų kūnas sensta. Kita vertus, laikas gali būti naudingas, juk jis gydo, padeda susitaikyti. Kaip suvokiate laiką – kaip gerą ar blogą reiškinį?
Atsakymas: laikas priklauso nuo to, kuo jį užpildau. Pirmiausia reikia suprasti, kaip galiu valdyti laiką, o ne laikas mane. Nesutinku su tokiu pasakymu, jog „laikas gydo“  ir kad reikia ramiai į tai žvelgti, tarsi laikas kažkas, esantis ne manyje. Taip elgiasi silpni žmonės, kurie nemoka elgtis su savo laiku. Per tokį santykį su laiku prisišaukiame daug nemalonumų.
Laikas turi būti mūsų valdžioje, mums reikia pakilti aukščiau jo. Tai nereiškia pratęsti gyvenimo trukmę iki 100 metų pasitelkus biologijos ir genetikos pasiekimus. Juk mus ir 200 metų negana ir gyvenimas pasirodys per trumpas.
Prieš 500 metų gyvenęs žmogus savuosius 30 metų jautė ne trumpesnius, o net ilgesnius nei šiuolaikinis žmogus, gyvenantis 80 metų. Tad nemanau, kad mums verta judėt šia kryptimi. Mums tiesiog teks pakilti virš laiko sąvokos, o tai reiškia jį valdyti.
Laikas priklauso nuo to, kiek gausiu malonumų –  daugiau ar mažiau. Mano nore mėgautis vykstantys pokyčiai sukuria praeinančio laiko pojūtį. O jei jausčiau nuolatinį užsipildymą nekintančiame nore, tai apskritai liaučiausi jautęs, kad gyvenu. Netekčiau ne tik laiko, bet ir gyvenimo apskritai pojūčio.
Juk manyje niekas nesikeistų, o be pokyčių nėra gyvenimo pojūčio. Gyvenimas – tai ne šiaip koks nors pojūtis, o skirtumas tarp vienos ir kitos būsenos. O jei būsenos nesikeičia, tai visąlaik tęsiasi ta pati būsena ir todėl nejaučiu, kad egzistuoju.
Išeitų, kad laiko pojūtis – tai vidinė, jausminė, visiškai subjektyvi sąvoka. Viskas, ką man reikia atlikti, – pakeisti savo suvokimo organus, savo vidinę programą, kuri šiandien veikia manyje ir visuose gyvuose organizmuose. Jei pakilsiu virš šios programos ir pradėsiu kitaip funkcionuoti, taip, kad negausiu malonumo savo nore mėgautis ir gyvensiu ne pagal tai, kas man ateina, o pats pripildysiu save ir valdysiu savo malonumą, tuomet tapsiu laiko šeimininku.
Tam tereikia pakilti virš savo egoistinio noro, liautis nuo jo priklausius.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Laikas greitai sustos!

Klausimas: norėčiau tapti laiko ir savo gyvenimo šeimininku. Sakėte, jog tam turiu pasikeisti vietomis, t. y. aplinkinį pasaulį paversti svarbesniu už save. Bet kaipgi dėmesį nuo savęs nukreipti į išorę?
Atsakymas: perkelti svarbą nuo savęs į tai, kas tavo išorėje, reiškia pereiti į antimateriją. Ir tai ne tas materialus antipasaulis, apie kurį kalba fizika, o kur kas didesnis matavimas.
Klausimas: bet kaip tai įmanoma, kad man kitas žmogus taps svarbesnis už mane?
Atsakymas: tai vadinama suvokimo organų inversija, norų perversmu. Nūnai tavo norai – mėgautis dėl savęs. O tau reikia pajausti, kad mėgaujiesi dėl kito žmogaus.
Tai nereiškia, kad tu įsivelki jo vidun tarsi į jo kūną persikelianti dvasia ir ten mėgaujiesi. Tada tai vėl būtų egoistinis užsipildymas, kaip kad mėgaujasi motina, jaučianti kūdikį ir besirūpinanti tik juo, gyvenanti tik jo norais.
Lieki savo kūne, bet kitą žmogų suvokį kaip svarbesnį už save. Ir tai visiškai kitokia meilė nei egzistuojanti mūsų pasaulyje. Šis žmogus tau visiškai svetimas ir tu nejauti jam jokios natūralios meilės – kaip kad jauti savo vaikams ar sutuoktiniui.
Tik toks perversmas leidžia tau būti savo savo gyvenimo šeimininku, juk tu kerti laiko ribą.
Laikas atsirado Didžiojo sprogimo akimirką. Todėl tau reikia grįžti už jo ribų, pakilti virš taško, kur sukurta materija. Ir tada liaujiesi išgyvenęs tą dabar tavo egoistiškai jaučiamą subjektyvaus laiko potyrį, laiką imi suvokti kitame žmoguje, vertindamas tai, kad gerai ar blogai jam.
O tai jau kardinalus pokytis, juk tu iš gaunančiojo virsti duodančiuoju, ir šitaip tampi laiko ir savo gyvenimo šeimininku.

Iš 2014 m. balandžio 17 d. pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 352

Pranešimas: Mūsų civilizacijos žlugimą prognozuoja jau ne aiškiaregės močiutės, o NASA mokslininkai. Pasirodė, kad civilizacijos žlunga, kai gyventojai, klimatas, vanduo, žemės ūkis ir energija yra susiję tokiu būdu, kai gamtinių išteklių apimties sumažėjimą lydi atotrūkis tarp turtuolių (elito) ir vargšų (paprastų žmonių).
Mokslininkų grupė pasinaudojo analitiniu modeliu HANDY (Human and Nature Dynamics) „plėšrūnas – auka“, kuris priskiria gamtai laimikio vaidmenį, o žmogui plėšrūno, elitui – vilko vaidmenį, kai elitas medžioja paprastų žmonių darbo vaisius.
Šio tipo grobuoniškumas lemia civilizacijos žlugimą. Esant optimaliam grobuoniškos eksploatacijos lygiui ir labai mažai elitinei grupei, pusiausvyra gali egzistuoti pakankamai ilgai. Paskui elitinė grupė auga ir vartoja vis daugiau, todėl paprastiems žmonėms prasideda badas, kuris lemia visuomenės žlugimą.
Totalus žlugimas prasideda praėjus 125 metams po to, kai elitas pasiekia maksimalų dydį. Taigi, pabaiga įvyksta ne dėl gamtinių išteklių išnaudojimo, o dėl godumo.
Amerikiečių mokslininkai pabrėžia: daugelis imperijų žlugo dėl aklumo elito, nes jie iki paskutinės akimirkos buvo įsitikinę, kad žlugimas jų nepalies, kad jie sugebės išlaikyti savo privilegijas. Jie atsisakė reformuoti visuomeninio gyvenimo sistemą. Elito trumparegiškumas sužlugdė Romos imperiją ir Majų civilizaciją.
Bet gera pabaiga įmanoma. Esminiai pokyčiai leis išvengti to, kas neatitaisoma: būtina sumažinti ekonominę nelygybę ir teisingiau paskirstyti turtą, sumažinti vartojimą, išlaikyti gyventojų skaičių planetoje ir vystyti žaliąją energetiką.
Komentaras: Žmonių egoizmo neįmanoma sustabdyti, jis neišvengiamai veda mus visus, kiekvieną, į pražūtį. Ir net mirties akivaizdoje žmogus negalės susilaikyti! Taigi, apie jokį žlugimo suvokimą negali būti nė kalbos. Tik pasaulinis karas, kuriame visi praras viską, sustabdys mūsų civilizaciją ir privers mus iš naujo įvertini savo požiūrį į gyvenimą. Arba, jei mes iš anksto priimsime integraliojo perauklėjimo metodiką.