Klausimas. Mane slegia ir net piktina jūsų pavaizduotas paveikslas: nejaugi visas mano pasaulio suvokimas grynai subjektyvus ir apribotas mano pojūčių?
Atsakymas. Kodėl tave slegia mūsų pasaulio suvokimas? Jei pasižiūrėsime į žuvį akvariume, tai ji ramiai gyvena. Jai šis akvariumas, vanduo ir viskas, kas jame yra, – jos gyvenimas.
Žuvis turi norą gyventi ir išsaugoti save ir yra patenkinta gyvenimu akvariume. Juk jai svarbu, kad būtų vanduo, prisodrintas deguonies, ir maistas. Didesnio noro ji neturi.
Akvariumas – tai jos pasaulis. Žuvis nežino, kas egzistuoja už šio akvariumo. Štai taip mes ir gyvename šiame pasaulyje, tokiame akvariume, nežinodami, kas vyksta už jo ribų. Kabalos mokslas – tai tikrovės suvokimo mokslas, leidžiantis žmogui praplėsti savo horizontus.
Klausimas. Bet žuvies neerzina jos gyvenimas akvariume. Kodėl mus jaudina tai, kas vyksta už jo sienų?
Atsakymas. Todėl, kad mes išrinkti iš visų kūrinių gimti ir išsivystyti su tokiu noru, kuris pranoksta akvariumo ribas. Mes norime ištrūkti iš akvariumo ir sužinoti, kas egzistuoja už jo. Tai naujas noras, nepriklausantis šio pasaulio žmogui. Jis priklauso jau kitai pakopai, kuri yra mūsų kūno išorėje. Jį mums ir reikia ištirti.
Jaučiu, kad turiu atskleisti, kas slypi už akvariumo stiklo. Šis gyvenimas akvariumo viduje dusina mane, aš jaučiuosi kaip kalėjime. Geriau mirtis nei toks gyvenimas, juk mano noras žymiai didesnis už tą, kurį galima pripildyti šiame pasaulyje.
Noriu įgyti  išorinio pasaulio, platesnės tikrovės pažinimą ir pojūtį. Ir todėl jaučiuosi šiame pasaulyje tarsi užrakintas karceryje arba gyvas palaidotas. Kad ir gyvas, bet jaučiuosi tarsi ankštame karste ir veržiuosi į išorę.
Nors yra žmonės, kuriuos visiškai tenkina gyvenimas akvariume, ir jų 99%.
Klausimas. Bet visi žmonės taip pat kažkuo nepatenkinti?
Atsakymas. Jie nepatenkinti, kad į akvariumą laiku nepaduodamas maistas ir siurblys blogai pumpuoja deguonį. Jų norai toliau nesivysto. Tačiau yra žmonės, kurių norai žymiai didesni, ir jie nori atskleisti, kas yra už akvariumo ribų.

Iš 2014 m. gegužės 12 d. programos „Pasaulių susitikimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Prieš aušrą

Begalybę pasieks kiekvienas

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Iš Baal Sulamo straipsnio „Kabalos mokslo esmė“: Kas yra kabalos mokslas? Iš esmės, kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas,  t. y. visą gamtą apimančios Aukštesniosios davimo jėgos atskleidimas,  visais keliais per visas Jo savybes bei pasireiškimus, kurie atsiskleidžia pasauliuose ir bus atskleisti ateityje, visais būdais, kuriuos iki visų kartų pabaigos galima kartais pasitelkti, kad Jį surastume.“
Yra keli kabalos mokslo apibrėžimai, bet visi teigia, kad šis mokslas moko žmogų atskleisti Aukštesniąją jėgą, vienintelę gamtos jėgą. Aukštesniąja ji vadinama todėl, kad joje yra visos kitos gamtos jėgos. Tai bendroji jėga, kurioje yra visa gamta su viskuo, kas joje egzistuoja.
Kabala žmogui atskleidžia Aukštesniąją sistemą, bendrąją jėgą su visomis apraiškomis ir poveikiu visiems, esantiems žemiau bei jai pavaldiems.
Tik reikia atskirti tą jėgos dalį, kuri mus veikia ir kurią galime atskleisti, nuo tos dalies, kuri su mumis nesusijusi. Mes net nežinome, kas vyksta kitoje, ne mūsų, tikrovėje.
Taigi, kabala – tai praktinis mokslas, tarsi fizika, chemija ir kiti gamtos mokslai. Todėl, jos padedami, galime atskleisti tik tai, kas mums pasiekiama. Tikrovės, kurios nejaučiame, negalime aprašyti jokiais žodžiais.
Gali būti, kad Aukštesniojoje jėgoje taip pat yra kažkas, ko neturime, nejaučiame. Bet mes suvokiame tik savo norų, pojūčių viduje, savo induose (kelim).
Kabala mumyse vysto naujus suvokimo organus, papildančius penkis kūno jutimo organus, kuriuos turime nuo gimimo: regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo. Šiuos penkis jutimo organus galima pavadinti gyvūniniais, juk jie priklauso gyvūniniam lygmeniui, kuriame egzistuoja mūsų fizinis kūnas.
Tačiau be jų galime išvystyti papildomus suvokimo organus, kurie vadinasi: Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut. Šie organai skirti ne informacijos gavimui ir įsisavinimui, o davimui.
Davimo jėga su mumis apskritai neturi nieko bendro ir yra mums nesuvokiama. Vis dėlto, galime savyje tokią savybę išvystyti, gauti ją iš aukščiau, tada įgysime antrą – davimo jėgą, kuri papildys gavimo jėgą.
Davimo jėga, iš esmės, yra Aukštesnioji jėga. Šią Aukštesniąją davimo jėgą perimame iš Kūrėjo ir gauname galimybę dirbti su dviem jėgomis. Dėl antrosios jėgos galime tapti panašūs į Kūrėją, taip pat suprasti, pajausti, atskleisti tikrovę davimo savybėje. Toks ir yra kabalos mokslo tikslas.
O tuomet pakylame virš negyvosios, augalinės ir gyvūninės pakopų, kurias išvystėme šiame pasaulyje, į kitą pakopą, vadinamą būsimuoju pasauliu. Įgydami davimo savybę, gauname naują tikrovės suvokimą altruistinėje savybėje, būsimąjį pasaulį.
Ši galimybė suteikta tiems žmonėms, kurie nori to pasiekti. Galų gale, ir visa žmonija turi pasiekti tokią būseną, kai kiekvienas, dar būdamas gyvas, pamatys savo būsimąjį pasaulį. Tada žmogus pajaus viską, kas tik gali įvykti visoje tobuloje tikrovėje.
Todėl Baal Sulamas ir rašo, kad „kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas,  t. y. visą gamtą apimančios aukštesniosios davimo jėgos atskleidimas,  visais keliais per visas Jo savybes bei pasireiškimus, kurie atsiskleidžia pasauliuose ir bus atskleisti ateityje, visais būdais, kuriuos iki visų kartų pabaigos galima kartais pasitelkti, kad Jį surastume.“
Kiekvienas, nors šiek tiek jaučiantis tam potraukį, turi galimybę atskleisti visus pasaulius visais įmanomais būdais, už laiko, judėjimo, erdvės ribų, virš visų apribojimų. Juk davimo jėgai negalioja jokie apribojimai.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Šviesos gavimo mokslas

Kabalos mokslo pranašumai

Klausimas. Žinios – tai pati aukščiausia pakopa, aprėpianti visą tikrovę. Būtent taip mąstė Ekleziastas to paties pavadinimo karaliaus Saliamono knygoje. Tačiau galiausiai jis padarė išvadą, kad „didinant žinias, didėja liūdesys“, o „išmintingas miršta lygiai taip pat, kaip ir kvailys“. Kodėl išmintis ir žinios neatnešė jam laimės?
Atsakymas. Kadangi išmintis ir žinios yra tik būdas pasiekti laimę. Būti laimingam – tai visas mūsų gyvenimas. Mums nieko nereikia, tik pajusti, kaip mėgautis. Galiausiai, tik to ir tenoriu – mėgautis gyvenimu.
Šį troškimą galiu „apvilkti“ įvairiausiais daiktais, įvykiais, reiškiniais, bet iš tiesų noriu mėgautis, prisipildyti. Malonumą suprantu, kaip savęs pripildymą gyvenimu, juk išskyrus gyvenimą – nieko neturiu. Todėl noriu jį pajausti kaip visavertį ir malonų.
Ką reiškia, kad žmogus gyvena? Žmoguje yra tam tikra dvasia, kuri arba jį engia, arba džiugina. Noriu, kad ši dvasia būtų pripildyta gyvybingumo. Dėl to turiu nuolat atsinaujinti. Todėl, kai noriu turtų, valdžios, žinių ar net mažiau – šeimos, sekso, maisto – tai tik dėl to, kad galėčiau mėgautis.
Jei pašalintume iš maisto malonumą, tai žmogus valgytų nenoromis, kaip ligonis, kad tik palaikytų kūną gyvą. Jei jis negautų pasitenkinimo iš sekso, tai eitų gydytis, nes nejaustų malonumo gyventi. Jei nebūtų džiaugsmo šeimoje – išsiskirtų.
Tas pats ir su turtu: siekiame jo dėl aplinkinių, nes tikimės įgyti nepriklausomybę ir saugumą. O pastaruoju metu matome, kad bet kurią akimirką viskas gali pradingti. Valdžia šiandien irgi laikina – ne taip, kaip karalių laikais.
Galiausiai, įgyji išminties ir matai, kas vyksta. Ką gi supranti? Žvelgdamas į visus malonumų šaltinius pamatai, kad juose nieko nėra, kaip ir pačioje išmintyje! Ko pasiekei, pažinęs visą kūriniją nuo vieno krašto iki kito? – Viskas veikia, bet yra tuščia. Tada pasijunti aklavietėje, tiesiog įsiremi į sieną, nes nėra kur judėti. Jei esi išminčius ir matai tokias kiekvieno savo veiksmo, uždavinio pasekmes, tai nė nepradedi. Tau nėra ką daryti. Belieka tik nusižudyti.
Tačiau šiandien kalbame apie mokslą, kaip apie viso pasaulio atskleidimą, kurio atžvilgiu esi ne šiaip mokslininkas, tyrinėjantis gyvus ar elektroninius vabalus, o didis filosofas, išminčius. Ir tai – visai kita išmintis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingo gyvenimo patentas

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Kaip užsitikrinti malonumą iki gyvenimo pabaigos

Klausimas. Būna tokių neįprastų sapnų, kurie tarsi siunčia mums kažkokį pranešimą. Ar yra galimybė iššifruoti sapną?
Atsakymas. Aš niekada nesureikšmindavau savo sapnų ir nebandžiau prisiminti, kas prisisapnavo naktį.
Yra du žmonių tipai. Vieni susimąsto apie gyvenimo prasmę, o kiti tiesiog gyvena ir tiek. Jų nejaudina, dėl ko mes gyvename, koks gyvenimo tikslas: nugyveno savo laiką ir numirė, tarsi be to daugiau nieko nebūtų. Tokiems žmonėms itin svarbu, kas jiems nutiks rytoj, poryt, po dešimtmečio – juk jie aklos lemties rankose.
Todėl jie tikisi, kad bent kažką sužinoję apie savo ateitį, įstengs apsisaugoti nuo smūgių, pakeisti savo likimą. Bet dar klausimas, ar tai įmanoma. Juk jeigu neįmanoma, tai geriau nežinoti savo ateities. Kam jau dabar nerimauti dėl nelaimių, kurios nutiks man po trejų metų?
Jeigu man išpranašaus kažką gero, tada – sutinku. Tačiau aš juk nevaldau savo likimo ir man gali išpranašauti bet ką. Paprastai ilgainiui gyvenimas netampa geresnis.
Tik kabalistai turi instrumentus savo likimui pakeisti. Todėl jiems nereikia pranašiškų sapnų, jų aiškinimo. Juk jie kas akimirką aiškinasi, kaip teisingiau realizuoti savo gyvenimą, dėl kokio tikslo ir pačiu geriausiu, trumpiausiu keliu. Todėl jų lemtis yra jų rankose ir jiems nesvarbu, ką sapnavo.
Įsivaizduok, kad dabar tau parodys visą tavo gyvenimo knygą, surašytą tarsi dienoraštis. Ir tu galėsi perskaityti, kas tau nutiks šiandien, rytoj, poryt. Ar tai būtų gerai?
Komentaras. Žinoma! Juk dabar gyvename visiškoje nežinomybėje, neaišku, kas atsitiks rytoj.
Atsakymas. Nežinomybė – geriausia. Juk tavo dienoraštyje bus parašyta: antradienį tave apšauks, trečiadienį – atleis iš darbo, ketvirtadienį susilaužysi koją, penktadienį tavo sūnus kažką iškrės mokykloje. Visas mūsų gyvenimas susideda iš tokių įvykių.
Tai kam tai žinoti iš anksto? Kaip šiandien gyventum, žinodamas apie tuos visus nemalonumus, kurie įvyks po savaitės, mėnesio, metų? Tu nusimintum dėl tokio beviltiškumo. Todėl neverta mums atskleisti ateities.
Visai kas kita, jeigu šiame dienoraštyje galėsi pakeisti įrašus, pats jį parašyti. Štai to moko mus kabalos mokslas. Čia slypi tikrasis visų mūsų sapnų įminimas.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 497-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Automatizmas ar sąmoningumas?

Pasaulio širdis

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Klausimas. Kaip gamta mus vysto per sapnus?
Atsakymas. Budri būsena vadinasi „diena“. Sapnuodami išeiname iš ankstesnės budrios būsenos ir galime užmegzti ryšį su kita aktyvia būsena. Sapnas – tai „mažoji būsena“ (VAK pakopos), per kurią savo ankstesnę budrią būseną galiu susieti su būsima.
Panašiai, kaip automobilyje su mechanine pavarų dėže visada reikia perjungti pavarą į neutralią padėtį perjungiant iš pirmosios į antrąją, ir iš antrosios į trečiąją ir t.t. Tarp jų visada yra neutralioji padėtis – tai ir yra sapnas.
Tik nusileidus į neutralią padėtį galima pakilti į antrąją. Po to vėl nusileisti iš antrosios į neutraliąją ir pakilti iki trečiosios. Niekaip kitaip nepereisi iš vienos būsenos į kitą – tik per sapną.
Taigi, tampa aišku, kodėl sapnas toks svarbus ir užima reikšmingą laiko dalį – net 8 valandas. Jei jau mūsų prigimtis egoistinė, t. y. visi mūsų prigimtiniai ketinimai nukreipti į naudą sau, tai verta išpildyti savo kūno reikalavimus. Rambam rašo, kad žmogus turėtų miegoti pakankamai laiko.
Jeigu gyvename materialiame pasaulyje, tai privalome elgtis normaliai, ir sapnas tampa paprastu fiziologiniu procesu. Jeigu žmogus jau yra ant dvasinės pakopos ir veikia dėl davimo, tai kyla klausimas: kas jam yra sapnas?
Kabalisto sapnai taip pat gali būti dieną patirtų materialių įvykių pasekmė. Bet kadangi dienos metu jis siekia naujos dvasinės būsenos, tai sapno metu gali dvasiškai pakilti arba bent jau atlikti tam būtinus išsiaiškinimus.
Kabala sapnus traktuoja kaip dienos tęsinį – budrios būsenos tęsinį. Tai fiziologiškai būtina būsena tiek žmonėms, esantiems tik šio materialaus pasaulio rėmuose, tiek ir tiems, kurie yra aukštesniajame pasaulyje, ant dvasinių pakopų.

Iš 2015 m. sausio 11 d. 496-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur atkeliauja sapnai?

Klausimas. Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo visų kitų mokslų?
Atsakymas. Kabalos mokslas užsiima Kūrėjo, davimo jėgos, atskleidimu tokiomis priemonėmis, kurios Jį atitinka, t. y. noru duoti. Įprastiniame moksle niekada to būti negali. Juk mokslas užsiima reiškiniais, kurie atsiskleidžia mūsų noruose gauti.
Noruose duoti mes atskleidžiame aukštesniąją jėgą. Šie norai atskirti nuo mūsų, nes turime išeiti iš savęs, pakilti virš savo egoistinio noro. Tai leidžia objektyviai suvokti šitą jėgą, ją tirti, nagrinėti.
Įprastiniame moksle mes atskleidžiame tik reiškinius, kurie vyksta mūsų viduje, nors mums ir atrodo, kad jie vyksta supančiame pasaulyje. Kabalos metodu mes išvystome naujus pojūčių organus, kuriais atskleidžiame aukštesniąją jėgą, esančią išorėje.
Todėl kabala – objektyvus mokslas apie Kūrėją, aukštesniąją jėgą, vienintelę viską (įskaitant ir mane) valdančią. Tai ir yra skirtumas tarp kabalos ir kitų mokslų.
Kabaloje priimtas toks pats mokslinis požiūris, kaip ir visuose moksluose: „Spęsti tik pagal tai, ką mato tavo akys“, t. y. remtis faktais, bet suvokiamais kitais pojūčių organais – davimo.
Kaip ir bet koks mokslas, kabala vystosi atskleisdama vis daugiau. Tik po galutinio išsitaisymo ir Šviesos „Mašiach“ atskleidimo kabala taps visiškai tobulu mokslu.

Iš 2014 m. rugpjūčio 27 d.  pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Praktinis kabalos panaudojimas

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Žmonės pradeda nusivilti dabartiniu mokslu. Juk kiek atradimų bebūtų atskleista, galiausiai matome, kad mokslo pagalba – niekinė.
Mokslas mums davė daugybę vaistų, kita vertus, medicina virto pasauline industrija, kurios tikslas toli gražu ne visada yra pacientų išgydymas.
Mokslas leido mums prigaminti maisto produktų, tačiau pusė pasaulio žmonių gyvena pusbadžiu.
Mokslas sukūrė visą armiją mašinų, pakeičiančių žmogų beveik visose srityse, tačiau dėl jų milijonai dirbančiųjų priversti plušėti už menką atlygį, o bedarbiai negauna nieko ir po truputį iškrenta iš gyvenimo.
Mes neįsikūrėme galutinai, – visi mūsų pasiekimai, iš tikrųjų, susiveda į kažkokį istorinį vingį. Šiandien, XXI a. pradžioje, tapo aišku – jis buvo reikalingas tik tam, kad suprastume: nei mokslas, nei technika, nei šiandieninė gyvenimo filosofija – niekas neatneš mums sėkmės.
Neturiu galimybės gerai gyventi, o, svarbiausia, nepajėgiu lyg davatka atplėšti žvilgsnio nuo savosios baigties. Juk norėčiau ne šiaip išnykti, metams slenkant, o atskleisti sau amžinąjį gyvenimą. Bet ne. Daugiausiai, ką galiu – tai mažiau krimstis šią akimirką, panaudodamas įvairų masalą. Toks mūsų gyvenimas.
Šiandien žmonija daro išvadas: kodėl, kam visa tai? Todėl atėjo laikas atsiskleisti kabalos mokslui. Juk tik bendros sistemos žinojimas, tik mokslas, tiriantis šios sistemos programą ir jos realizavimo būdus, iš tikrųjų verti mūsų dėmesio. Be jos nerasime tikro atsakymo nė į vieną klausimą.
Prie to veda nueito kelio analizė. Nuo Adomo laikų praėjo 5774 metai. Šimtus tūkstančių metų egzistuoja žmogaus giminė. Ir kas toliau? Ko pasiekėme per mūsų vystymosi laikotarpį? Ar žmogus daugiau džiaugiasi gyvenime? Ar labiau pasitiki? Ar geriau jaučiasi šiame pasaulyje? Ar jis žino, dėl ko gyvena? Ar paprasčiausiai egzistuoja, kad palaikytų savo biologinę veiklą, kad kūnas mažiau kentėtų?
Ir koks gi jis nelaimingas, priklausomas nuo gyvūninių savo organizmo poreikių, nuolat šiam save tempiančiam asilui tarnaudamas: dabar aš jį guldau, dabar maitinu, prausiu, dabar suteikiu malonumą… Visą gyvenimą žmogus rūpinasi savo kūnu, kuris, galiausiai, vis tiek numiršta.
Ir dėl to mes gyvename? Tam eikvojame žinias, mūsų asmenybės išteklius? Nejaugi žmogus manyje gyvena tam, kad pataikautų kūnui?
Tačiau dabar žmogus gali atskleisti kabalos mokslą, tada supras, ką įgijo.

Iš 2014 m. rugpjūčio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas į skolą

Pasaulio individualumas ir egoizmo globalumas

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Klausimas. Aš nesuprantu, kaip žmonijai pakenkė mokslo vystymasis.
Atsakymas. Mokslas – tai Kūrėjo paieškos naudojantis žemiškuoju protu. Mes atliekame įvairiausius tyrimus, eksperimentus pasitelkdami savo penkis jutimo organus ir ieškome Aukštesniosios jėgos. Juk bet kokios mokslinės paieškos nukreiptos į Kūrėją, į gyvenimo paslaptį.
Išeina, tikimės suvokti Aukštesniąją jėgą, kūrimo sistemą, tikslą, mūsų egzistavimo ir gyvybės paslaptį savo gyvūniniu protu, savo kūniškais jutimo organais?
Žinoma, kad tai neįmanoma, ir šis kelias veda mus į aklavietę. Po tūkstančių tokio vystymosi metų patiriame krizę ir matome, jog mokslas negali mums padėti. Jis nesuteikia mums gerovės net įprastiniame žemiškajame gyvenime.
Mokslas – tai priemonė atskleisti žmogaus silpnumui ir klydimui ieškant gyvenimo paslapties, jo tikslo ir prasmės savo žemišku jutimu ir protu. Todėl jis aplinkiniu keliu, bet veda mus prie teisingų išvadų. Žmogus privalo išsiaiškinti savo asmeninių pastangų niekingumą ir susieti visas viltis su Šviesa, grąžinančia prie šaltinio.
Visas pasaulio vystymasis buvo skirtas tam, kad pasiektume šį nusivylimo savimi tašką. Kaip pasakyta: „Nėra laimingesnės akimirkos žmogaus gyvenime nei ta, kai jis visiškai nusivilia savo jėgomis.“ Ir tai iš tikrųjų didžiulis atradimas. O įsivaizduokite, kad tai vyksta visos žmonijos mastu.
Suprasime, kad mums niekas nepadės, išskyrus maldą, t. y. kad tik teisingai keldami MAN ir gaudami jėgą iš aukščiau galime veikti bei pasiekti tikslą. Mes pajėgūs tik išsiaiškinti tamsoje, kad viską lemia Šviesa. Šviesa – tai tikėjimas.
Šiandien apie tai galima kalbėti atvirai. Dar prieš penkiasdešimt metų niekas su tuo nebūtų sutikęs, ir visų pirma aš pats.  Aš buvau pats karščiausias mokslinio progreso šalininkas. Man  atrodė, kad mokslas – tai viskas.
Bet metams bėgant žmonija nusivylė mokslu. Niekas jau nesitiki iš mokslininkų atradimų žmonių labui. Bet koks atradimas jau iš anksto pasmerktas nešti mums žalą. Juk jis jau nuo pat pradžių nukreiptas prieš  kūrimo tikslą, prieš būdą jį pasiekti, nes leidžia žmogui pasikliauti savo protu.
Todėl nereikia tikėtis, kad mokslas duos kokių nors gerų rezultatų. Bet kol mes galutinai nusivilsime mokslu, savo proto galia, nieko negalima padaryti – teks dar truputį patobulėti.
Vis dėlto negalima ignoruoti mokslo. Juk tai priemonė, vedanti į tikslą, tegul ir aplinkiniu keliu. Bet kokia priemonė šventa. Galiausiai mirties angelas virs šventuoju angelu. Į šį „mirties angelą“ įeis visi mūsų klydimai, tarp jų ir mokslas.
Ir problema ne pats mokslas, o tai, kad žmogus kliaunasi savimi, išdidžiai tikėdamasis pasiekti gerą gyvenimą be jokio ryšio su Kūrėju.
Šis klydimas būdingas ir kabalos mokslą studijuojančiam žmogui, kuris paverčia jį teorija. Tai pati rimčiausia klaida, vadinama „klipa“ (žievė, blogoji jėga). Mūsų pareiga tiksliai laikytis nurodymų, kad tai taptų Toros studijomis, o ne įmantrybėmis. Tarp vieno ir kito yra labai plona riba.
Toros išminties (chochmos) studijavimas reiškia Šviesos Chochma atskleidimą, padedant taisančiai Šviesai, kuri slypi Toroje. Toros išmintis – tai Šviesa Chochma, įvilkta į Šviesą Chasadim.

Iš 2014 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į TES“

Tyrimas. Koks keistas dalykas – bučinys. Kodėl žmonės glaudžiasi vienas prie kito lūpomis, tokiu būdu išreikšdami savo meilę? Išskyrus žmones, bučiuojasi tik šimpanzės.
Tyrinėtojai nerado įtikinamų įrodymų, kad pagrindinė bučinių funkcija – išprovokuoti seksualinį susijaudinimą.
Mokslininkai nusprendė, kad svarbiausia bučinių funkcija yra labai pragmatiška ir naudinga – įvertinti partnerį. Matyt, žmonės, siekiantys ilgalaikių santykių, suteikia bučiniams didžiulę reikšmę.
Paskutiniai tyrimai rodo, kad romantiški bučiniai gali būti naudojami seksualiniuose santykiuose tarp žmonių, siekiant įvertinti potencialaus partnerio tinkamumą, analizuojant meilės jausmus tarp žmonių arba kitaip suteikti seksualinį susijaudinimą ir impulsą lytiniam kontaktui.
Tyrimo dalyviai išnagrinėjo įvairiausias romantiškų bučinių funkcijas, tyrinėdami tokių bučinių reikšmingumo vertinimą formuojant poras. Buvo patvirtinta hipotezė, kad bučiniai padeda įvertinti partnerio tinkamumą.
Moterys dalyvės, kurioms labai svarbu įvertinti partnerį, taip pat aukštai vertinančios socialinę-seksualinę orientaciją, aukščiau įvertino bučinių svarbą romantiškuose santykiuose, pareikšdamos, kad pirmasis bučinys, labai tikėtina, turės įtakos potencialaus partnerio patrauklumui. Žemiausiai bučinių reikšmę įvertino vyrai, taip pat žmonės, nevertinantys socialinės-seksualinės orientacijos. Kad bučiniai svarbūs pasistūmėjus tarpusavio santykiams, pareiškė dalyviai, neteikiantys didelės reikšmės socialinei-lytinei orientacijai.
Svarbesniais bučinius moterys laiko ilgalaikiuose santykiuose. Be to, bučiniai dažnai susiję su pasitenkinimu tarpusavio santykiais.
Komentaras. Pagal kabalą yra trys suartėjimo tarp dvasinių objektų pakopos: apsikabinimai – bučinys – lytinis aktas (chibuk – nešika – zivug), kas atitinka tris dvasinio objekto augimo stadijas: užuomazga – mažoji (maitinimas) – didžioji (protingas) (ibur – enika, katnut – mochin, gadlut). Taigi pagal šaknies (priežasties) ir šakos (pasekmės) dėsnį privalome išnaudoti tokį tarpusavio ryšį kaip bučinys.