Klausimas. Kuo Rytų dvasinės metodikos skiriasi nuo kabalos mokslo, juk jos lyg ir kalba apie panašius dalykus?
Atsakymas. Pasaulyje yra 3 800 įvairių religijų ir tikėjimų. Tiesą sakant, visos pagrindinės religijos kilo iš Abraomo, kuris gyveno Senovės Babilone maždaug prieš 3,5 tūkstančio metų.
Abraomas mokė savo metodikos, t. y. kabalos mokslo, nedidelę grupę žmonių, kurią pavadino Israel. O visoms likusioms tautoms davė „dovanų“ – kitas tikėjimo formas. Tora pasakoja, kad Abraomas išdalijo dovanas savo sugulovių sūnums ir pasiuntė juos į Rytus, iš kur šiandien visos tos metodikos vėl grįžta pas mus.
Skirtumas tas, kad Abraomo metodika turi galimybę ištaisyti žmogų, ko nėra nė vienoje kitoje metodikoje. Kabalos mokslas leidžia mums pritraukti gamtoje slypinčią gerąją jėgą, kuri ištaisys mūsų tarpusavio neapykantą į meilę.
Ši geroji jėga prisijungia prie mūsų egoistinės prigimties ir mes tampame dviejų jėgų nešiotojais. Šių dviejų jėgų derinys leidžia mums su jomis dirbti, teisingai vystytis ir atskleisti papildomą, ne mumyse esančios realybės formą.
Apie tokios realybės egzistavimą kalba šiuolaikinė fizika. Be mūsų dabar matomo pasaulio, mūsų visatos, yra kitos realybės formos. Kabalos mokslas leidžia mums išeiti už šio pasaulio apribojimų ir pamatyti aukštesniuosius pasaulius.
Tokios galimybės neturi nė viena kita metodika, nes kitos metodikos neturi Šviesos, grąžinančios į šaltinį. Toros unikalumas tas, kad ji turi jėgą, kuri ištaiso mūsų prigimtį ir pakelia mus virš egoizmo į davimo ir meilės prigimtį, atveria mums akis, kaip pasakyta: „Savo pasaulį pamatysi gyvendamas šį gyvenimą.“

Iš 2015 m. gegužės 3 d. radijo stoties 103 FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo kabala skiriasi nuo kitų mokslų

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Tyrimas. Į smegenis šviesa prasiskverbia gyvajam audiniui perduodant fotonus. Mikrovamzdeliai yra vibracijų laidininkas, o neuronų, dendritų ląstelėje – tai fotonų laidas, perduodantis bangas iš vienos ląstelės į kitą.
Šio proceso metu energija neprarandama. Vamzdeliai sukuria magistrales po visą kūną, šitaip atsiranda kvantinio lauko ir žmogaus smegenų sąveika. Ši sistema primena biologinį internetą – mikrovamzdelių ir dendritų membranų tinklą.
Neuronai bendrauja (kalbasi) tarpusavyje, naudodamiesi kvantiniu procesu. Mikrovamzdeliai suformuoja struktūrą, kuri mūsų kūne sukuria bangų seką. Toks procesas vadinamas  „superšvytėjimu“.
Jis leidžia nuosekliems signalams pereiti per kūną. Signalų susiderinimas duoda komandą fotonams judėti šviesos kanalais. Toks reiškinys gavo pavadinimą „savęs nušvietimas“.
Fotonai, prasiskverbdami pro mikrovamzdelių branduolį, susijungia su kitais elementais. Taip gimsta kolektyvinė subatominių dalelių sąveika. Tai suteikia mums galimybę vienu metu mąstyti apie skirtingus dalykus. Būtent sąveika suderina visą organizmą ir staigią proto, kuris perduoda informaciją per vieną dešimttūkstantąją sekundės dalį, reakciją.
Elektronai, būdami kvantinės būsenos, juda šviesos kanalais, bet lieka izoliuoti. Šviesolaidžių pagrindas yra suderintai, tam tikra tvarka perduodama energija.
Mikrovamzdeliai yra tuščiaviduriai, o kvantinis procesas vyksta juose esančiame struktūriniame vandenyje. Ten kyla šviesos spinduliai, kurių skersmuo sutampa su mikrovamzdelių dydžiu ir kurie pasiekia absoliučiąją reikšmę 15 nm.
Sąmonė – tai struktūrinė šviesa, kuri, kaip globalus reiškinys, apima visą kūną ir smegenis. Procesai žmogaus kūne, kaip organizme, kyla dėl kvantinių svyravimų.
Žmogaus kūnas atlieka informacijos tarpusavio mainus su kvantiniu lauku, kas įrodo visuotinį ryšį ir konstatuoja Vientisumo faktą – gyvieji organizmai ir būtybės yra įelektrintos dalelės, kurios sąveikauja su kvantiniu lauku ir tarpusavyje keičiasi kvantine informacija.
Komentaras. Antraštė „Sąmonė – tai tam tikrą struktūrą turinti šviesa“ tikriausiai  nusako, kad viską sukuria ir įgyvendina Aukščiausioji Šviesa ir jos „šaka“ mūsų pasaulyje  – fotonai.
Pagaliau mokslas prabilo kabalos, kuri ir pati yra mokslas, kalba. Baal Sulamas rašo, kad a) mūsų gyvenimo kančios ir b) vientisos mūsų pasaulio prigimties atskleidimas padės žmonijai suvokti kabalos, kuri visur teigia ir atskleidžia šį vientisumą, tikrumą. Mes privalome padėti žmonėms ir sutrumpinti   „tiesos paieškas per kančias“.

Klausimas. Visi mokslai užsiima gamtos dėsnių, t. y. Kūrėjo atskleidimu. Kuo gi kabala skiriasi nuo kitų mokslų, jei laiko save mokslu?
Atsakymas. Kabala – tai mokslas, atskleidžiantis vienintelę aukštesniąją valdančią jėgą, vadinamą Kūrėju.
Tačiau skirtingai nuo visų kitų metodikų, kurios kalba apie tai, ką žmogus turi daryti, kad priartintų prie savęs Kūrėją, kabala aiškina, kad Kūrėjo atskleidimas vyksta žmogui artėjant prie Kūrėjo.
Kabala sako, kad žmogus, palaipsniui besikeisdamas, vis labiau artėja prie Kūrėjo, kol Jį visiškai atskleidžia. Kabalos mokslas – tai metodika, keičianti žmogų, kitaip sakant, žmogaus ištaisymo nuo priešingo Kūrėjui iki Jam tapataus metodika.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kabalos mokslo pranašumai

Kabala ir kiti mokslai

Tyrimai. Mes 90 procentų sudaryti iš bakterijų. Pažiūrėjus į odą per mikroskopą, lengva pamatyti ištisas mikroorganizmų kolonijas. Tas pats ir su vidaus organais.
Žmonių sterilumas – mitas, nes mūsų gyvenimas teka simbiozėje su įvairiomis biologinėmis rūšimis.
Mūsų žarnyne yra daugybė mikrobų, kurių bendras svoris siekia 3 kilogramus. Žmogų ir bakterijų kolonijas sudaro trilijonai ląstelių, iš kurių tik 10 procentų  žmogiškos.
Žmogaus genomas sudarytas iš 22 000 grandinių, kurios koduoja baltymus, o mikrobai dalyvauja dar 8 milijonuose grandinių, kurių kiekviena – unikali.
Svarbiausia bakterijų funkcija žmogaus organizme – absorbuoti iš maisto produktų energiją, o patekus išorinei infekcijai, kai užsikrečia ir žmogus, ir jo organizmo bakterijos, priešintis šiai infekcijai sutartinai.
Kiekviename mūsų odos centimetre yra iki milijono mikroorganizmų, kurie saugo nuo nekviestų svečių įsiskverbimo. Žmoguje bakterinė flora ne tik auga kartu su organizmu, bet ir saugo jį nuo toksinų, virusų ir ligų sukėlėjų.
Yra žinoma, kad žmogaus genomą tėvai perduoda apvaisinimo metu, ir jis yra nekintamas, o bakterijos ir mikrobai įgyjami, jų sudėtis gali kisti. Tai leidžia manyti, kad valdydami savo mikroflorą, valdysime sveikatą. Naujas gydymo būdas, kurį siūlo mokslininkai, tai komunikacinių ryšių tarp bakterijų iššifravimas. Dalis iš jų jau ištirta.
Komentaras. Mūsų kūnas yra gyvūninis, o kalbėti apie žmogų galima tik dvasine prasme, jeigu ją pasiekiame. Kol nepakilsime iš gyvūninio lygmens į Adomo lygmenį, kūniška ir moraline prasme, visomis prasmėmis, mes liksime gyvūnais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš laiko

Antibiotikai nebegydo

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Tyrimas. Žinant viską apie kvantines daleles, neįmanoma tiksliai išmatuoti jų būsenos. Galima tik apskaičiuoti statistinę galimų rezultatų tikimybę. Tai yra ne matavimo klaida, o faktiškai užfiksuotas gamtos reiškinys.
Kvantinės dalelės būsena mums ne tik nežinoma, bet iki paties matavimo ji yra visiškai neapibrėžta. Būtent matavimo procesas verčia daleles iš anksto nenumatytai keistis iki atitinkamos būsenos.
Ne taip seniai fizikai ištyrė dalelių savybes tik eksperimentais mintyse, o tiesioginis objektų stebėjimas versdavo juos slėpti savo paslaptingas kvantines mechanines savybes.
Aštuntajame XX a. dešimtmetyje mokslininkai sukūrė specialių įrenginių, matuojančių šias netvarias sistemas su ypatingu atsargumu, kad nesuardytų, nepasiekus tam tikros būsenos. Prietaisai leido fizikams prognozuoti būsimą būseną 99 procentų tikslumu, t. y. jiems pavyko atlikti 9 procedūras iš 10 atvejų.
Kvantų teorija kelia hipotezę, kad kvantų pasaulyje laikas keičiasi abiem kryptimis, o klasikinėje fizikoje, kaip ir  klasikiniame pasaulyje, viskas teka tik viena – ateities – kryptimi. Eksperimento rezultatas – nustatyta laiko simetrija.
Gauti duomenys rodo, kad kvantinė sistemos būsena jungia informaciją iš praeities ir ateities. Grafinį laiko vaizdavimą kvantų pasaulyje reikia žymėti dvikrypte rodykle.
Komentaras. Nuostabu tai, kad visas kvantinės prigimties savybes prieš 5776 metus kabaloje aprašė anapusinio (už-egoistinio, virš-materialiojo) pasaulio atradėjas, pirmasis kabalistas Adomas savo knygoje „Slaptoji jėga“ (Raziel Amalach) – turima omenyje visuotinio ryšio (davimo ir meilės) jėga.

Klausimas. Žvaigždės, sėkmė, likimas, astrologija, mūsų gyvenimo žemėlapis – visa tai sukelia žmonėms didžiulį smalsumą, bet lieka po nežinomybės skraiste. Kiekvienas gali fantazuoti apie šią sritį ką tik nori, egzistuoja daugybė astrologinių krypčių. Pirmiausiai, norėtųsi žinoti: ar tikrai yra ryšys tarp žvaigždžių išsidėstymo ir žmogaus likimo?
Atsakymas. Taip. Tai akivaizdu, nes gyvename integraliame pasaulyje, kilusiame iš vieno taško – Didžiojo sprogimo, įvykusio prieš keturiolika milijardų metų. Nuo to laiko jis sklinda pagal griežtus dėsnius, o jų kol kas esame sužinoję tik nedidelę dalį. Tačiau tame, ką atskleidžiame, matome geležinius dėsningumus ir nenutraukiamą visų gamtos dalių tarpusavio ryšį.
Mūsų Saulės sistema susikūrė, esant gyvybei atsirasti ypatingai palankioms sąlygoms. Neatsitiktinai Žemė yra trečioji planeta nuo Saulės, esanti ypatingose sąlygose, kurias jai užtikrina dvi prieš ją esančios planetos: Merkurijus, Venera ir visos esančios po jos, pradedant Marsu ir baigiant likusioms.
Įdomu tai, kad visos planetos, besisukančios kartu su Žemės planeta aplink Saulę, turi savo funkciją. Vienos gaudo ir susiurbia Saulės spinduliuojamas radioaktyvias medžiagas, neleisdamos joms pasiekti Žemės.
Judėdamos planetos harmonizuoja visą milžinišką sistemą. Mums atrodo, kad Žemė sukasi tuščiame kosmose, bet iš tikrųjų visos planetos sukaustytos griežtais ryšiais.
Pavyzdžiui, ne taip seniai buvo atskleista, kad Jupiteris, pati didžiausia Saulės sistemos planeta, vaidina didžiulį vaidmenį Žemės gyvenime. Juk jei ne jo milžiniška masė, kaip magnetas pritraukianti visas pro jį lekiančias nuolaužas, tai į Žemę kristų milijonus kartų daugiau meteoritų nei šiandien. Taigi, Jupiteris yra mūsų skydas.
Kai kurios planetos saugo mus nuo kenksmingo spinduliavimo, kitos veikia kaip stabilizatoriai, gesinantys staigius virpesius ir užtikrinantys Žemei stabilias sąlygas, dėl kurių ir gali egzistuoti gyvybė, dar kitos – pritraukia kosminius objektus, kad jie nekristų į Žemę.
Visa tai veikia kaip viena sistema, kurios dar nesuprantame. Kabala parodo, kaip visi tarpusavyje susiję ir priklauso vieni nuo kitų. Nuo tos akimirkos, kai Visata atsirado iš vieno taško, ir iki šio momento, viskas joje valdoma vienos jėgos, palaikančios visą negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmoniją.
Todėl aišku, kad egzistuoja ryšys tarp mūsų likimo ir to, kas vyksta danguje, juk esame vienoje sistemoje. Klausimas tik tas, ar galime tai įžvelgti ir pažinti.
Ar galime padaryti tokias išvadas pagal tūkstančius metų trukusius stebėjimus, užrašus, perduodamus iš kartos į kartą? Tokiu būdu tiriame šį ryšį praktiškai. Galime remtis ne patyrimų duomenimis, o išstudijuoti pagrindinius dėsnius ir pagal juos suprasti, kas įvyks.
Yra du gamtos tyrimo metodai: patyrimo ir dėsnių pažinimo. Žinodami dėsnius, jau be jokių patyrimo duomenų galime apskaičiuoti ir pasakyti, kas bus ateityje.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 489-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Klausimas. Ar likimas – tai iš anksto nulemtas kelias, kuriuo turiu nueiti iš taško A į tašką B?
Atsakymas. Tiesiog privalai! Net jei norėsi eiti kita kryptimi, likimas stums tave į reikiamą vietą. O jei nejudi reikiama linkme, gauni smūgį. Tada kaltini blogą lemtį, bet iš tikrųjų – pats nejudėjai į reikiamą pusę.
O gali būti, kad nesuprasdamas, kas vyksta, blaškaisi iš vieno krašto į kitą, sulauki sėkmės ženklų ir vėl kaskart gauni smūgių, nes nesupranti, kaip elgtis su šia jėga, tave stumiančia, vystančia ir vedančia į tikslą – formą, kurią privalai įgyti vystymosi pabaigoje. Juk tai mus vystančios jėgos, veikiančios viso evoliucijos proceso metu.
Šiuo metu esame ypatingame evoliucijos taške, kai šie mus veikiantys sėkmės ženklai priklauso jau žmogiškajam lygmeniui, Žmogaus pakopai.
Dabar kiekvienas iš mūsų ir visi kartu galime apsiginkluoti žinojimu, kuria kryptimi pasukti, dėl ko ateina šios jėgos, ko mus išmokyti nori kiekviena gyvenimo detalė, kaip aš kiekvieną akimirksnį galiu sutarti su visa mane supančia visuomene, kai kas nors mane spaudžia, verčia veikti, kas nors trukdo arba padeda. Galiu visas šias jėgas surinkti ir sudaryti iš jų savo gyvenimo žemėlapį.
Būdamas gamtoje ir veikiamas skirtingų jėgų – šilumos ir šalčio, slėgio, lietaus ir saulės, įvairių trukdžių iš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų, galiu naudoti šias jėgas savo vystymuisi. Bet svarbiausia – išjudinti jėgas, kurių paprastai nejaučiame, tuos pačius sėkmės lašus.
Ar galima pakeisti likimą?
Klausimas. Likimo pakeisti negaliu, o sėkmę – galiu?
Atsakymas. Likimą taip pat galima pakeisti. Likimas – tai mano vystymosi kokybė: kaip suvokiu kelią. Tai gali būti kančios, karai, gyvenimas ir mirtis, dar kartą gyvenimas ir mirtis – ir taip šimtus metų. Arba galiu labai greitai praeiti tą kelią.
Tik turiu žinoti, kokią galutinę formą, pavidalą turiu pasiekti, ką savyje turiu pakeisti, o ko – ne, į ką sutelkti jėgas, o į ką – ne, kokią aplinką turiu formuoti, kas mano rankose, o kas – ne. Juk sėkmės lašai veikia žmogų kryptingai.
Kas yra likimas?
Klausimas. Kas gi yra likimas?
Atsakymas. Paprastai likimą suvokiame kaip kažką nulemto, ko neįmanoma paveikti. Šia prasme likimas – tai keliavimas, kuriame pats nedalyvauji.
Tai kelias „beito“ – „savo laiku“, kai tiesiog gyvenu: mane mėto ir vėto, sergu arba esu sveikas, mane muša arba nužudo, staiga laimiu milijoną arba jį prarandu, gyvenu, mirštu ir vėl gimstu. Šitaip gyvenimas po gyvenimo esu aklo likimo rankose.
Ryšys tarp žvaigždžių, likimo ir sėkmės ženklų
Klausimas. Koks ryšys tarp žvaigždžių, likimo ir sėkmės ženklų?
Atsakymas. Tai yra simboliai. Iš tikrųjų turime žinoti, koks mūsų galutinis tikslas ir kaip nuolat judėti jo link. Tuomet mūsų vystymosi jėgos bus mums palankios. Tam reikia studijuoti kabalos mokslą, kuris aiškina, ką reikia daryti, kad eitume gėrio keliu.

Iš 2015 m. sausio 8 d. 494-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Rojus ir pragaras
Klausimas. Jūs sakote, kad užkerėjimas yra psichologinis reiškinys. O kaip tada kerai veikia tuos, kurie nė nežino, kad yra užburti?
Atsakymas. Taip pasaulyje veikia žmogaus noras, nukreiptas į kitus. Juk mūsų norai ir sudaro tą jėgų tinklą, kuris mus visus veikia. Mano požiūris į aplinkinius ir pasaulį – tai ir yra mano jėga, veikianti bendroje sistemoje.
Klausimas. Vadinasi, kerėjimas – tai žmogaus noras, nukreiptas, kad kažkam pakenktų arba padėtų?
Norai veiksmingi, tačiau kam juos vadinti kerėjimu? Žmogus veikia bendrame jėgų tinkle, tas tinklas yra tarp mūsų. Jis labai sudėtingas, kiekvienas iš mūsų – tai kompleksas neištaisytų, blogųjų, jėgų, kurios vadinamos egoizmu. Ir šias jėgas turime ištaisyti iš blogų į geras, t. y. artimųjų labui.
Kitaip sakant, nuo troškimo „gauti, imti iš kitų kaip galima daugiau“, turime pereiti prie „davimo visiems“. Pagrindinis kabalos principas skamba taip: „Pamilk artimą, kaip pats save“. Tada mūsų ryšiai taps teigiami. Visos jėgos, kurias turime, turi tarnauti kitiems, – taip sukuriamas teigiamų jėgų tinklas.
Pradėdami jį kurti, patenkame į gėrio pasaulį – „rojaus sodą“. Taigi, „rojus“ yra būsena, kai žmogus galvoja, kaip būti naudingam kitiems. Tada jis tikrai atsiduria „Edeme“.
Ir atvirkščiai, „pragaras“ – kai mes vienas kito nekenčiame ir dėl to esame nelaimingi.
Kaip apsisaugoti nuo negatyvo?
Klausimas. Jeigu kas nors per bendrą tinklą nukreipia prieš mane blogas jėgas, ar galiu nuo to apsisaugoti?
Atsakymas. Taip, sukeldamas teigiamų jėgų veikimą.
Klausimas. Į ką jas nukreipti?
Atsakymas. Į visus. Tarkime, aš nežinau, kas siunčia man negatyvą, – nesvarbu. Mano pozityvas, teigiamas požiūris į kitus, tampa mano skydu, kuris sulaiko blogas jėgas.
Mechanizmas paprastas: aš esu pažeidžiamas tik tada, kai esu egoistiniuose noruose, kai rūpinuosi tik savimi. Jeigu aš visiems duodu, pridedu, dovanoju, dalinu, myliu – man pakenkti neįmanoma: aš nepažeidžiamas, nes gyvenu kituose.
Tai labai stipri psichologinė apsauga. Todėl, kaip man besistengtų pakenkti, – nepavyks.
Taip elgdamasis aš neutralizuoju visus kenkėjus. Juk esame bendroje sistemoje, kurioje savo nuoširdžiu požiūriu į žmoniją, noru visiems daryti gera pritraukiu į tinklą teigiamą jėgą, kuri nukenksmina visą į mane nukreiptą negatyvą. Niekas negalės daryti žalos kitiems, niekas net nepradės to daryti. Taip sudaryta sistema ir Tora, o kabalos mokslas mums ją paaiškina. Taigi matome: jeigu žmogus neša gėrį kitiems, tai blogis jo nepasiekia.

Iš 2015 m. sausio 18 d. 502-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Anapus antgamtiškumo

Kur mistika, o kur mokslas?

Pastaruoju metu vis aiškiau suvokiame, kad visas pasaulis – viena sistema, kurioje nėra nieko atsitiktinio. Viskas vyksta pagal bendrą programą, kurios nežinome. Nežinome, kas ją sugalvojo ir valdo. Tačiau mums aišku, kad viskas paklūsta kažkokiai aukštesniajai programai.
Todėl, pagal kokį nors reiškinį, įvykusį vienoje vietoje, galima nuspėti reiškinius, įvyksiančius kitose vietose. Galų gale į visą sistemą imame žiūrėti kaip į vieningą visumą.
Iš to kyla klausimas: kodėl negyvajame lygmenyje pasiekiame tokių puikių rezultatų, o kalbant apie žmogų, negalime nieko numatyti? Sugebame į kitą planetą nusiųsti kosminį laivą, kuris ten nusileis ir fotografuos, o nuotraukas atsiųs mums, arba nukreipti tą laivą į tolimas žvaigždes.
Taigi, mokame apskaičiuoti jo judėjimą, o tai rodo, kad žinome gamtos dėsnius, bent jau fiziniame lygmenyje.
Iš tiesų, šie tarpusavio ryšio dėsniai egzistuoja, juk neatsitiktinai viskas Visatoje sukasi. Bet tik negyvajame lygmenyje, o augmeninės ir gyvūninės gamtos, esančios Žemės paviršiuje, lygmenyje mums kyla sunkumų. Negyvajame lygmenyje dar galime numatyti rezultatus, negyvosios gamtos poveikį augalams ir gyvūnams bei gyvūnų poveikį augalams ir negyvajai gamtai.
Tačiau su žmogumi viskas kur kas sudėtingiau. Neaišku, kaip jis įsiterpia į bendrąją sistemą. Kol tyrinėjame tik augalus, pagal metų laiką ir klimatą dar galime numatyti, kas jiems atsitiks vienų, dvejų, penkerių ar netgi penkiasdešimties metų laikotarpiu. Gyvūnų pasaulio įvykius irgi galima šiek tiek numatyti.
Bet apie tai, kas įvyks rytoj žmogui, nieko negalime pasakyti. Kuo labiau išsivystęs tyrinėjimo objektas – negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis, – tuo daugiau jį veikia nenuspėjamos jėgos ir priežastys, ir mes negalime prognozuoti tolimesnio jo likimo.
Juk mums svarbiausia – sužinoti ateitį. Dabartyje mes jau, šiaip ar taip, egzistuojame. Tačiau įdomu, kas atsitiks kitą akimirką arba po tūkstančio metų.
Ryšį tarp negyvosios ir augmeninės gamtos dar šiek tiek suvokiame: pavyzdžiui, kaip saulės šviesa veikia augalų augimą ir vytimą. Nors ir čia nutinka netikėtumų, susiduriame su nesuprantamais reiškiniais, kai staiga dėl mums nežinomų priežasčių išnyksta tam tikros augalų rūšys.
Bet mes visiškai nesuprantame žmogaus įtakos visai gamtos sistemai. O svarbiausia, kad kiekvienas žmogus – individuali, ypatinga asmenybė. To nėra tarp augalų, ten visas laukas nuvysta kartu. Tai vyksta ne todėl, kad neskiriame dėmesio vienam augalui, o į visą lauką žiūrime kaip į visumą. Jie iš tiesų susiję vieni su kitais.
O kiekvienas žmogus turi savo specifinį, asmeninį likimą, besiskiriantį nuo kitų. Tai pastebima net tarp naujagimių, jie labai skirtingi: vienas apdovanotas puikia sveikata, kitas – protu. Kiekvienas individualus.
Bet apie gyvūnus to pasakyti negalima. Įdomu tai, kad net žmonių kūnai, priklausantys gyvūniniam lygmeniui, labai skiriasi vieni nuo kitų. Juose projektuojasi žmogiškasis lygmuo ir suteikia jiems ypatingą individualumą, kiekvienas kūnas įgyja savo nepakartojamas psichologines ir fiziologines savybes.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 489-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Pagreitintas laiko pulsas

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Žmogus visuomet labai priklausė nuo savo aplinkos: nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, taip pat nuo kitų žmonių: blogų ar gerų kaimynų, tautų, gyvenančių šalia. Todėl kiekvienas norėjo žinoti, kas jo laukia ateityje.
Žmonės visais laikais tyrinėdavo įvairius požymius, ženklus, matomus gamtoje, ir stebėdavo, kaip jie susiję su jų likimu.
Apie tai yra labai daug literatūros, parašytos nuo seniausių laikų iki dabar. Juk ir šiais laikais nesame išsprendę ateities mįslės, ji liko po paslapties skraiste. Nors yra žmonių, gebančių numatyti ateitį.
Būna žmonių, matančių ir jaučiančių ateitį taip, tarsi joje gyventų. Jie pasiekia ypatingą vidinę būseną ir pakyla virš savęs, prisijungdami prie informacijos srauto, esančio aukščiau mūsų suvokimo. Paprastam žmogui jis nepasiekiamas, o kai kurie žmonės gali jį suvokti ir papasakoti mums.
Yra įvairių būdų išlavinti tokį jautrumą – gebėjimą pajusti gamtą už savo kūno, atsijungti nuo jo, pavyzdžiui, vartojant narkotikus, pasiekus ekstazę. Tokie metodai žinomi įvairių tautų kultūrose, apie tai sukurta nemažai pasakų, sakmių, legendų.
Vienos tautos labiau linkusios tikėti prietarais, kitos – mažiau. Kai prieš trisdešimt metų lankiausi Anglijoje, mane nustebino tradicija prieš įsikraustant į butą kviesti ypatingą tarnybą, kuri pašalina ne dulkes, bet piktąsias dvasias.
Visas laikraštis buvo pilnas skelbimų apie tokias paslaugas, garantuojančias, kad namuose nebus blogosios energijos, o tik geroji. Sako, kad praktiškai niekas nesikrausto į kitą butą, kol jo šitaip neišvalo.
Meksikoje kartą metuose vyksta mirusiųjų šventė, per kurią įprasta nešti maistą ant giminaičių kapų. Visa tai transliuojama per pagrindinį Meksikos televizijos kanalą – tai visuotinė tradicija. Žmonės netgi plauna mirusiųjų kaulus ir deda juos atgal į kapą – tai laikoma ypatingos pagarbos mirusiems tėvams ženklu.
Visose religijose yra ritualų, primenančių burtus ir prietarus. Tai nežinoma mums sritis. Bet istorijoje buvo žmogus, paskelbęs šiai nežinomybei karą. Jis drąsiai kovėsi ir įvykdė didžiulį perversmą. Tas žmogus – Abraomas.
Iš pradžių jis pats buvo pranašas ir žynys, studijavo astronomiją, astrologiją, pranašavo ateitį ir prekiavo stabais bei amuletais. Tais laikais mokslas buvo labai persipynęs su religija ir įvairiausiais tikėjimais. Mokslu užsiiminėjo vienuolynuose, jis buvo religijos dalis.
Ta painiava likusi iki šiol, mes taip ir neišsivadavome iš viduramžiškų prietarų. Visas technologijų vystymasis buvo grynai mechaninis ir žmogaus dvasios nekėlė. Priešingai – smukdė vis labiau.
Abraomas pardavinėjo stabus, buvo didis astrologas ir įžymus burtininkas. Jo tėvas Terachas buvo žynys. Babilone juos laikė svarbiais žmonėmis, aukščiausios, dvasinės, valdžios atstovais.
Tačiau Abraomas metė savo garbingas pareigas tam, kad realizuotų savo vidinį siekį: jis tyrinėjo gamtą, stengdamasis suprasti, kam skirtas visas šis pasaulis ir kur ta aukštesnioji, viską valdanti, jėga, kol galų gale atskleidė šią jėgą – Kūrėją.
Jis dirbo labai pasiaukojamai, be baimės. Juk veikė prieš savo ankstesnius pagrindus, nebijodamas, kad bus už tai nužudytas. Ir tikrai, vėliau jam teko bėgti iš Babilono. Abraomas buvo pirmasis žmogus šioje žemėje, perėjęs nuo mistikos ir burtų, amuletų ir stabmeldystės prie tikrojo gamtos pažinimo.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 488-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą