Klausimas. Kokie kriterijai leidžia kalbėti apie kabalą kaip apie aukščiausią mokslą?
Atsakymas. Reikalas tas, kad kabala negali būti pasiekiama bet kuriam žmogui, pasimokiusiam porą metų universitete, ir jau laikančiam save pradedančiuoju mokslininku.
Kabaloje reikia laukti vidinių pasikeitimų, kai imi matyti pasaulį savo visiškai naujomis asmeninėmis savybėmis, kurios atsiranda tavyje, įsisavinant šią ypatingą metodiką.
Tada imsi jausti pasaulį atvirkštine forma, pakildamas virš savo ankstesnių savybių ir stebėdamas savo buvusius bei dabartinius pajutimus iš šalies.
Ši nauja tikrovė įgalina tave tyrinėti save, nes būdamas aukštesnėje pažinimo pakopoje kartu jauti ir savo dabartinę materialiąją pakopą. Mes ją vadiname gyvūnine, nes ją jaučia tik mūsų fizinis (gyvūninis) kūnas.
Kabalistas – tai žmogus, kuris išeina į naujų savo savybių pažinimo lygmenį, jomis jaučia pasaulį, atrodantį jam jau visiškai kitaip, ir kartu stebi savo ankstesnę būseną. Tai reiškia, kad jis mato tai, ką jaučia savo penkiais jutimo organais, ir tai, ką jaučia penkiais naujais, dvasiniais, jutimo organais.
Todėl sudėtinga kalbėti apie šio pažinimo tikrumą, kartotinumą, teisingumą, nes jis prieinamas tik tiems, kurie pasiekė šių pasikeitimų savyje. Tačiau visi, kurie išgyveno šiuos pokyčius, patiria identiškus pojūčius. Jie ima lavintis, ugdytis visiškai savitą įrašo, atkūrimo, reakcijų aparatą.
Iš esmės, jie užsiima lygiai tokiu pačiu mokslu, kaip mūsų pasaulio mokslai, tik tas mokslas yra kitame, aukštesniame, lygmenyje. Vienintelė užduotis – reikia pakilti į šį lygmenį, sukurti savyje penkis naujus jutimo organus, kad per juos galima būtų jausti mūsų pasaulį žymiai plačiau.
Klausimas. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo sielos šaknį. Vadinasi, kiekvienam ji pasireiškia savaip. Jeigu taip, tada kabalistas yra subjektyvus iki tol, kol įvyks Galutinis ištaisymas ir taps aišku kas, kur ir dėl ko?
Atsakymas. Taip. Kabalistas gali kalbėti tik apie tai, ką jis jaučia. Tik šiame lygmenyje jis turi teisę išreikšti save, ir tai labai ribotai, nes kiekvieno dvasinio lygmens mokslinis, tikslus supratimas susijęs su visais kitais lygmenimis, besitęsiančiais iki visiško mūsų pojūčių ištaisymo.
Todėl net pačiame mažiausiame tarpiniame laiptelyje vis tiek lieka tam tikrų ne iki galo atskleistų detalių, dėl kurių jaučiame savo ribotumą.
Kildami dvasinių pasaulių pakopomis, praeiname 125 laiptelius. Tačiau kiekvieno iš jų galimybė pažinti plačiau ir giliau yra tarytum apribota. Kitaip sakant, neįmanoma suprasti visų pakopų iki galo, kol jų visų nepraeisime. Kabala tai pripažįsta, sutinka su tuo, ir todėl joje yra visiškai tikslus ribotumo supratimas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo kabalistas skiriasi nuo ekstrasenso

Žmogaus, įgijusio šeštąjį pojūtį, gyvenimas

Įkalinti Visatoje

Klausimas. Ar žmonijos sąmonė yra kolektyvinė, ar individuali?
Atsakymas. Sąmonė visada kolektyvinė, bet žmogaus pasaulio įsisąmoninimo lygis priklauso nuo to, kiek jis įsitraukia į bendrą sąmonę. Be to, mes įsitraukiame į ją holografijos forma.
Tai yra, viena vertus, aš visada egzistuoju bendroje sąmonėje. Kita vertus, mano suvokimas priklauso nuo to, kiek aš joje dalyvauju. Išeina, kad nors mano paveikslas holografinis (vadinamosios „dešimt sfirot“), šios dešimt sfirot pasireiškia individualiu mastu.
Tad, kalbant apie aukštesnį, kito lygmens suvokimą, nors aš ir susisieju su visa pasaulių sistema, mano lygis priklauso nuo mano individualaus dalyvavimo bendroje hologramoje.
Bendras paveikslas egzistuoja iš pat pradžių. Aš imu jį jausti, ir susijungdamas su visomis kitomis šį paveikslą suvokiančiomis sielomis jaučiu vis didesnį, tikresnį pasaulį.
Bet vėl, visa tai jaučiu tik savyje. Mes neišeiname už dešimt sfirot ribų.
Komentaras. Nieko nėra, išskyrus Kūrėją ir mane?
Atsakymas. Ir Jo nėra. Jis – manyje. Galiausiai, išskyrus mane, nieko nėra.

Iš 2015 m. spalio 7 d. TV programos „Kabala ir mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automatizmas ar sąmoningumas

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Klausimas. Ar žmogus turi sielą?
Atsakymas. Sielą reikia užsidirbti, sukurti savyje. „Siela“ vadinamas mūsų tarpusavio ryšys, t. y. širdžių papildymas.
Jeigu mes bent iš dalies susijungsime, pajusime savo tolesnę aukštesnę būseną. Todėl „pamilk artimą kaip save“ yra pagrindinė taisyklė.
Klausimas. Išeina, kad dvasinės vertybės ir dvasinės savybės – tušti žodžiai?
Atsakymas. Šios sąvokos būdingos tik mūsų pasaulio lygmeniui, kad maloniai vieni su kitais bendrautume, ne daugiau.
Kad žmogus galėtų vadintis dvasine būtybe, tai yra būtybe, apdovanota aukštesniu protu, o ne tiktai gebėjimu pratęsti giminę ir naikinti artimą, būtinos vidinės pastangos studijuojant kabalą.
Jokiuose kituose žmonijos civilizacijos lobynuose nėra panašios metodikos, nes visa kita yra žmogaus minties vaisius. O kabala remiasi aukštesnės valdymo sistemos atskleidimu.
Klausimas. Vadinasi, jūs siūlote išmesti iš dabarties laivo visus žymiausius žmonijos mąstytojus, kurie ką nors išrado vadovaudamiesi protu?
Atsakymas. Ne. Kabala labai gerbia mokslą, bet tikrąjį mokslą.
Jeigu jūs kalbate apie filosofiją, tai aš, kaip filosofijos daktaras, laikau, kad tai – ne mokslas, nes filosofija netyrinėja gamtos ir todėl negali pretenduoti į tiesą. Tai žmogaus vaizduotė, spėlionės. Iš esmės, šiandien visi taip į ją ir žiūri.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad, jei klausytume kabalistų, galėtume išvengti įvairių nelaimių?
Atsakymas. Jei žmonės klausytų kabalistų, tai viskas seniai būtų kitaip.
Bet vos mums pradėjus raginti laikytis taisyklės „pamilk artimą kaip save“, visi iškart nusigręžia: esą, jūs gražiai kalbate apie visiškai neįtikėtinus dalykus, juk visko, ko imtis kviečiate, neįmanoma realizuoti.
Žmonės nesupranta, kad tai bendras gamtos dėsnis – harmonija, prie kurios gamta vis tiek atves mus, bet kančių keliu. O mums būtina suvokti, kad galime eiti į priekį gerais veiksmais ir išvengti krizių.

Iš 2015 m. liepos 21 d. interviu, transliuoto Niujorke per RTN televizijos kanalą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dar kartą apie sielą

Šeštasis pojūtis – siela

Kabala ir kiti mokslai

Eksperimentas. Kai augalų sėklas iškeikė keiksmažodžiais, jos prarado daigumą. Išvada: keiksmažodžiai ir prakeikimai pažeidžia genetinę struktūrą ir sukelia neišvengiamą mirtį.
Žodžiai, kaip elektromagnetiniai virpesiai, tiesiogiai veikia DNR molekulių savybes ir struktūrą. Šios molekulės atsako už žmogaus paveldimumą.
Todėl žmogaus kalbos turinys tiesiogiai veikia jo genomą. Jeigu žmogus nuolat vartoja necenzūrinius posakius, chromosomų struktūra pradeda aktyviai keistis, DNR molekulėse kuriama neigiama programa.
Palaipsniui pasikeičia DNR struktūros vaizdas, jis perduodamas palikuonims. Neigiamų savybių sankaupą galima pavadinti susinaikinimo programa. Keiksmažodžiai sukelia mutageninį poveikį, analogišką radioaktyviam tūkstančio rentgenų galios spinduliavimui.
Žodis – dviašmenis kardas. DNR suvokia kalbą ir jos prasmę. Banginės DNR molekulės ausys tiesiogiai sugeria garso vibracijas. Žodžiais, kalba, mintimis (nes kalba – tai mąstymo rezultatas) žmogus kaip skulptorius formuoja savo genetinį aparatą.
Taigi, iš kartos į kartą kaip nuo kalno besiritantis sniego kamuolys dauginasi destruktyvūs procesai, kuriuos žmogaus genome įskiepija jo kalba. Be to, DNR nėra skirtumo, ar pašnekovas yra gyvas asmuo, ar koks televizijos herojus.
Komentaras. Viskas, kas egzistuoja, įskaitant tai, ko nejaučiame, persmelkta begalinėmis ryšių linijomis ir priklausomybėmis, užpildančiomis visą erdvę tarp bet kurių objektų.
Mes atskleidžiame tiktai labai mažą viso, kas egzistuoja, dalį ir dar mažesnę dalį ryšių, esančių tarpuose tarp dalių. Dar daugiau, mes atskleidžiame iliuzinį pasaulį, visai neegzistuojantį, tiksliau, egzistuojantį tik mūsų vaizduotėje.
Bet svarbiausia, mes būtinai turime suprasti, kad visos mūsų mintys, veiksmai daro didžiulę įtaką visam pasauliui!
Kabalos mokslas mums būtent tai ir aiškina, rodo, kaip turime elgtis, vadovaudamiesi ne tuo, ką jaučiame (nes jaučiame iliuzinį pasaulį), o tuo, kas egzistuoja iš tikrųjų. Dėl to taisyklės, kurių kabala siūlo laikytis (davimas ir meilė artimui) mums atrodo tokios netikroviškos, iliuzinės.

Tyrimas. Mineralinė žemės sudėtis yra unikali. Tokio žemės mineralų pasiskirstymo nerasite niekur kitur Visatoje. Pirminę Saulės sistemos materiją sudarė dešimt primityviųjų mineralų.
Iš jų susiformavo Saulės sistemos planetos, jų palydovai ir asteroidai. Dabar pasaulyje yra daugiau nei 5000 mokslui žinomų mineralų.
Mokslininkai ištyrė žemės mineralų raidą per paskutinius 4,5 milijardo metų, naudodamiesi statistiniu ir kompiuteriniu modeliavimu. Simuliacija parodė, kad planetos tarpusavyje sudaro mozaiką, sudarytą iš unikalių elementų.
Mineralų įvairumas pasaulyje aiškinamas tuo, kad du trečdaliai mineralų atsirado dėl mikroorganizmų veiklos. Dėl to Žemė niekada neturės visiškos antrininkės.
Komentaras. Dėl to, kad visa gamta, ir kalbu netik apie planetą, pritaikyta žmogui, jo konkrečiai misijai.

Klausimas. Mokslininkas turi turėti tikslius matavimo įrankius. Kaip kabalistas gali išmatuoti savo poveikį tikrovei ir jos pasikeitimams? Tai atrodo praktiškai neįmanoma.
Atsakymas. Atvirkščiai, kai pradedame siekti aukštesniojo pasaulio, mums atsiveria, kaip nieko negalima išmatuoti mūsų realiame gyvenime! Kabalistas gauna tikslų matavimo etaloną, tarsi metrą mūsų pasaulyje, vadinamą ,,dešimčia sfirų“. Su šiuo etalonu jis matuoja viską.
Jeigu paskaitysime knygą ,,Mokymas apie dešimt sfirų“, pamatysime, kokie tikslūs visi apibūdinimai. Kalba eina apie aukštesniojo pasaulio fiziką, tiksliai apibrėžiančią Šviesos poveikio mastą ir indų reakciją, indų poveikio Aukštesniajai šviesai mastą.
Gausime tikslų žemėlapį aukštesniųjų jėgų, esančių aplink mūsų pasaulį ir veikiančių mus. Sužinosime, kaip patys galime veikti šias jėgas iš apačios į viršų, kad jų poveikis mums būtų kuo geresnis.
Kalba eina apie tikslius žingsnius, kuriuos turime padaryti aukštesniųjų jėgų atžvilgiu. Kabala naudojasi labai tiksliais Šviesos, norų, indų matavimais – tai aukščiausia žmogaus psichologija. Kabalos metodika leidžia suprasti pačias giliausias savo savybes ir užmegzti ryšį su aukštesniosiomis jėgomis bendram darbui juvelyro tikslumu.

Iš 2015 m. rugpjūčio 16 d. radijo stoties „103FM“ laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokslinis eksperimentas su Aukšteniąja jėga

Imtuvas užribio bangų diapozone

Nesidrovėkite keistis

Pranešimas. Molekulinės biologijos mokslininkai atrado, kad širdis yra svarbiausia endokrininė liauka organizme.
Atliepdama į mūsų patirtį pasaulyje, ji gamina ir išskiria pagrindinį hormoną ANF, kuris daro didelį poveikį kiekvienai limbinės sistemos operacijai, vadinamai „emocinėmis smegenimis“.
Jis veikia hipokampo sritį, kur vyksta įsiminimo ir mokymosi procesai, yra visos hormonų sistemos kontrolės centrai. Neurokardiologai nustatė, kad 65 proc. širdies ląstelių – nervinės, o ne raumeninės ląstelės, kaip buvo manoma anksčiau.
Jos identiškos galvos smegenų ląstelėms ir veikia per tuos pačius nervinius mazgus, vadinamus ganglijais, su tais pačiais aksonų ir dendritų junginiais, kurie funkcionuoja galvos smegenyse, taip pat naudojantis tais pačiais galvos smegenų neuromediatoriais.
Apskritai, širdis – tai „smegenys“, kurių ganglijai sujungti su kiekvienu stambiu organu organizme, visa raumenų sistema, kurie leidžia žmonėms aiškiai reikšti savo jausmus.
Maždaug pusė nervinių širdies ląstelių dalyvauja perduodant informaciją, ateinančią į širdį iš viso kūno, tai leidžia palaikyti viso organizmo darbą, kaip darnią visumą. Kita pusė atlieka nuolatinę nervinę jungtį su „emocinėmis smegenimis“ dialoge tarp širdies ir proto.
Komentaras. Pasak kabalos, širdis ir smegenys sujungti bei dirba kartu dėl viso organizmo, širdis jaučia ir galvoja (lev mevin), o tik po to įsijungia smegenys, kaip širdies sprendimą įgyvendinantis mechanizmas.
Tačiau širdis ir smegenys nėra lemiantys – visi sprendimai vyksta aukštesniajame gamtos lygyje, kur visi pasauliai ir juos užpildantys yra visiškai tarpusavyje susiję, vieningame valdymo lauke.

Prinstono universiteto mokslininkų tyrinėjimai liudija, kad emocija arba mintis, kurią palaiko bent keletas žmonių vienu metu, gali paveikti fizinę tikrovę.
Mintis turi jėgą ne tik ideologine prasme. Ji pasireiškia fiziškai. Mintis, kurią nukreipia žmonės drauge, yra labai galinga.
Prinstono žmogaus sąmonės tyrimo laboratorijoje dar 1990 m. įrodyta, kad žmogaus protas gali veikti atsitiktinių skaičių generatorių.
Atliekant šiuos tyrimus, iškilo klausimų: ar emocionali žmonių reakcija į viską griaunantį žemės drebėjimą arba į stambų teroristinį aktą gali pakeisti tikrovę? O futbolo aistruolių emocijos?
Ar gali bendras žmonių džiaugsmas didelės šventės metu paveikti mūsų prietaisus? – Analizė liudija apie gilius nesąmoningus ryšius tarp žmonių, net jeigu tarp jų nėra fizinio kontakto.
Komentaras: Kabala leidžia sukurti gerą sąmoningą kolektyvinį poveikį pasauliui. Kitos metodikos nėra. Todėl pagrindinis kabalos principas, taip veikiant pasaulį – „Pamilk artimą kaip save patį“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?

Šiam pasauliui suteikta gili prasmė

Realybė už „sienos“

Tyrimas. Gebėjimas tartis ir paskirstyti socialinius vaidmenis bendruomenėje yra laikomas aukštesniųjų gyvūnų ir žmogaus savybe. Tačiau mokslininkai nustatė socialinių vaidmenų paskirstymą ir tarp bakterijų.
Jie tyrė bioplėvelę, susidedančią iš bakterijų ląstelių ir jų išskiriamų medžiagų, kurios sudaro ekstraceliulinį matriksą (neląstelinį užpildą). Tokios kolonijos patvarios – jos padeda mikrobams, saugo juos nuo neigiamo išorinio poveikio.
Akivaizdu, kad ir vidiniai, ir išoriniai kolonijos nariai, nepaisant priešingų interesų, yra reikalingi vieni kitiems. Tai dažnai pasitaikanti situacija tiek bakterijoms, tiek žmonėms, ir išeitis viena – išmokti tartis, sugebėti derinti savo elgesį.
Mokėjimas tartis su kolega konkurentu yra evoliucinis privalumas net bakterijoms.
Komentaras. Tai vis tas pats visuotinis egoizmas, verčiantis priešus tartis, kad „nepražūtų po vieną“, tačiau tai vyksta mūsų pasaulio lygmenyje.
Nereikia žavėtis tokiu nesąmoningu egoistiniu bakterijų elgesiu, nes tokį demonstruoja bet koks egoistinis elementų susivienijimas, pavyzdžiui, negyvosios materijos atomai. Juk bet kuri materija egoistiška ir todėl bet koks jos susivienijimas – tai tas pats egoistinis susivienijimas šiek tiek aukštesniame lygmenyje.
Aukštesnysis, dvasinis, susivienijimas vyksta ne dėl egoistinio išskaičiavimo ir ne dėl būtinybės išgyventi, o pakylant aukščiau egoizmo – dėl Aukštesniojo principo, Kūrėjo, kuris suvokiamas tik žmogui, tiksliau jo ypatingai savybei, vadinamam „taškui širdyje“, jeigu jis jį turi. Ir tik veikiant Aukštesniajai jėgai, OM – „Šviesai, grąžinančiai į šaltinį“.

Kabalos mokslas suteikia galimybę atskleisti, kas buvo iki mūsų pasaulio sukūrimo, iki Didžiojo sprogimo: sužinoti, kokie buvo sukurti pasauliai. Jis leidžia iš tos evoliucijos kelio vietos, kurioje dabar esame, iš 21-ojo amžiaus, pamatyti visus būsimus vystymosi etapus iki „visų kartų pabaigos“.
Kabala aiškina tai, ko negali paaiškinti šiuolaikinė fizika. Paleontologiniai kasinėjimai suteikia mums šiek tiek informacijos apie ankstesnes kartas ir praeitus vystymosi etapus.
Tačiau paprastas mokslas negali nieko pasakyti apie tai, kas buvo prieš mūsų pasaulio sukūrimą ir kas yra už jo ribų, t. y. apie tai, kas neprieinama mūsų materialiems jutimo organams: regėjimo, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo.
Astrofizika tyrinėja visatos evoliuciją nuo Didžiojo sprogimo akimirkos – nuo vietos, kurioje atsirado visos galaktikos, mūsų Saulės sistema ir Žemės planeta, susidarymo. Apie tai turime tam tikrų žinių.
Tačiau iki Didžiojo sprogimo neegzistavo tokios sąvokos kaip „vieta” ir „laikas”, todėl tai neprieinama mūsų tyrimui. Mes negalime įprastiniais metodais tyrinėti to, kas vyko iki laiko ir vietos sukūrimo.
Kabalos mokslas gali mums čia padėti, nes suteikia naujus instrumentus, suvokimo organus, išplečia mūsų pojūčius ir protą. Tokiu būdu mes galime tyrinėti realybę, kurios neužčiuopia mūsų įprasti jutikliai.
Klausimas. Kaip galima tyrinėti tai, kas buvo iki Didžiojo sprogimo, iki mūsų visatos sukūrimo, jeigu tada nebuvo nieko? Argi Didysis sprogimas – tai ne pradžios taškas?
Atsakymas. Didysis sprogimas – tai mūsų materialaus pasaulio, atsiradusio iš sprogusios aukščiausios energijos kibirkšties, pradžios taškas. Astrofizika negali paaiškinti, kaip tai atsitiko. Juk kaip galima sukoncentruoti tokią milžinišką energiją viename mažame taške, kuriame įvyko sprogimas?
Fizika prieina prie taško, kuriame dvasinė energija transformavosi į materialią energiją. Dvasinio pasaulio atžvilgiu tai buvo mikroskopinė energija. Ši dvasinė energija iš Begalybės pasaulio perėjo pro penkis dvasinius pasaulius: Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija.
Ir ties šio paskutinio pasaulio Asija riba, visiškai nusilpusi, tarsi mažytis jūros lašelis, ši dvasinė kibirkštis sprogo ir virto materialia energija, iš kurios gimė visata.
Tai ir yra Didžiojo sprogimo taškas, tapęs mūsų pasaulio pradžia. Viskas, kas buvo iki to, priklauso vien dvasiniam pasauliui, t. y. kabalos mokslui.

Iš 2015 m. birželio 7 d. radijo stoties 103 FM programos