Kabala – tai aukštesnioji dvasinė psichologija. Ji pamatuoja kiekvieną žmogaus judesį, kiekvieną ketinimą, norą ar veiksmą. Būtent šito trūksta mūsų žemiškajai psichologijai, kuri kalba apie daugelį dalykų, bet visa tai pakimba ore.
Neįmanoma pamatuoti, pačiupinėti, tiksliai užrašyti (juk žmogus – tai kompiuteris), suskirstyti tam tikrais vienetais visų mūsų norų, ketinimų ir tarpusavio sąveikų, nes tam turime būti pakopa aukščiau, iš savo dabartinio lygmens pakilti į mus sukūrusio Kūrėjo lygmenį.
Tapdami panašūs į Kūrėją mes jau pradedame žiūrėti į save iš Jo lygmens. Tada galime pamatuoti save, savo jausmus tarytum zonduodami kiekvieną norą, kiekvieną savybę, ketinimą, kryptį ir t. t. Mes įgyjame galimybę ne tik išmatuoti tai, bet ir užrašyti, perduoti, keistis, palyginti, jungtis tarpusavyje – atsiranda ištisa keitimosi sistema.
Visa tai galima nustatyti tik esant aukštesnėje pakopoje, kitaip neįmanoma. Taip pat kaip ir dabar esame viena pakopa aukščiau nei visi mechanizmai, kuriuos sukuriame: elektroniniai, mechaniniai ir kiti.
Jei kalbėsime apie filosofiją, tai ji yra žmonių pamąstymai apie aukštesnę pakopą būnant mūsų materialiajame lygmenyje ir todėl nepagrįsti. Kabaloje tu pakyli ir kalbi apie tai, kas yra po tavimi, žemiau, kai išryškėja šaknų ryšys su šakomis, o ne šakos sprendžia apie šaknis, apie kurias nieko nežino.

Iš 2013 m. kovo 11 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Kur mistika, o kur mokslas?

Nuo „filosofijos“ prie realių pojūčių

Teorija (B. Martin, N. Lein, Diuseldorfo universitetas): Gyvybės atsiradimas yra šalutinis energijos įsisavinimo reakcijos produktas. Pirmosioms ląstelėms reikėjo didžiulio energijos kiekio, kad vyktų medžiagų apykaita ir dauginimasis, nes šią specifinę reakciją katalizuojantys fermentai atsirado vėliau. Didžioji energijos dalis išsklisdavo.
Kaip pirminėms ląstelėms pavyko naudoti energiją savo gyvybei palaikyti? Iš kur ši energija atsirado ir kodėl ji kaupiasi gyvomis ląstelėmis?
Biocheminiai procesai vyksta uždarose ląstelių dalyse. Gyvosios ląstelės saugo kvėpavimo procese gaunamą energiją savo membranose jonų gradientų pavidalu.
Natūralus protonų gradientas, veikdamas per plonas sieros ir geležies sieneles, gali užtikrinti organinės anglies įsisavinimą. Taip galėjo susidaryti ląstelės, iš pradžių neturinčios apvalkalų ir gyvenančios akmens ląstelėse. Mineralai atlikdavo ankstyvosios medžiagų apykaitos vaidmenį. Po kurio laiko ląstelės įgijo savo membraną ir paliko akmenines slėptuves.
Šitaip mokslininkams pirmą kartą pavyko atsekti visą kelią, vedantį nuo akmenų, anglies dioksido ir vandens iki šiandienos gyvųjų ląstelių atsiradimo.
Komentaras: Žmogus nesupras gyvybės užgimimo paslapties, iš kur atsiranda gyvybė, kol neįgis antrosios gamtos jėgos – davimo savybės. Būtent ši savybė, esanti negyvojoje materijoje, sukuria tai, ką mes vadiname gyvybe. O įgyti davimo, Kūrėjo, Gamtos savybę įmanoma, tik studijuojant kabalos metodiką. Ir tik tokiu atveju galėsime pajusti gyvybės šaltinį ir jį valdyti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Matyti užgimstant

Sėkmingos ateities mokslas

„Tokių mokslų kaip teologija, filosofija ir matematika principai ir šaknys kyla iš kabalos. Todėl visi šie mokslai pavaldūs šiai išminčiai; ir jų principai bei taisyklės pavaldūs kabalos principams bei taisyklėms; ir todėl jų argumentacija be jos yra nepakankama.“
Raimundas Lulijus

„Studijuok kabalą, ji tau viską paaiškins!“
Teofrastas Paracelsas

Tai kyla iš pačios kabalos požiūrio į tikrovę. Iš esmės, mes nežinome, kas esame ir kokioje tikrovėje gyvename. Kiekvienam būdingas tam tikras pojūtis, įsivaizdavimas apie būtį: „aš ir tai, kas mane supa“. Kaip gi pereiti prie tikro suvokimo? Kaip įsitikinti, kad tai nėra fantazija? Galbūt iš tikrųjų esu visiškai kitoks, o dabar sapnuoju? Ar net sapnuoju sapne? Trumpiau tariant, kas yra „aš“? Tai, ką apie save galvoju ir ką jaučiu savyje? Ir kas yra „pasaulis“?
Tai yra visko pagrindas. Jausdami savo nuosavą tikrovę tam tikroje išorinėje tikrovėje, pradedame pažinti pasaulį, – toks kabalos požiūris į tyrimą.
Mokslas gi kalba ką kita: „Tai, ką jaučiame, ir yra mes ir mūsų pasaulis“. Dėl to remiamės savo dabartiniais pojūčiais, prigimtimi, kurioje esame „čia ir dabar“. Apie tyrinėtoją nekalbame – jis tiesiog analizuoja, remdamasis savo jutimo organais. Jo gaunančiojo noro neįmanoma panaudoti kitokia forma, todėl jis nekinta. Tyrimas pagrįstas esamu suvokimu, ir tai nuo pat pradžių suvokimą riboja. Mes juk žiūrime vien tik į tai, ką pagauname tam tikru „jutikliu“, nebandydami pakeisti to jutiklio sąrangos, parametrų, diapazono ir palyginti įplaukiančių duomenų. Ne, mes priimame tai kaip faktą, ir tuo grindžiame visa kita.
Štai koks yra tradiciškai mokslinis požiūris į pasaulį: stebėtojas yra toks, koks jis yra, ir mes nebandome jame ką nors keisti. Šitaip mokslas apsiriboja vaizdiniu, kurį suvokia kūrinys, vadinamas „žmogumi šiame pasaulyje“. Suprantama, toks vaizdinys yra ribotas.
Be to, su tokiu požiūriu negalime studijuoti net to, ką matome, nes nieko nežinome apie patį stebėtoją, apie žmogų. Mes nesupažindiname mąstančio, jaučiančio, studijuojančio žmogaus su tuo, ką jis galvoja, jaučia ir studijuoja. Štai kodėl mūsų suvokimo ir tyrinėjimo diapazonas yra toks siauras. Jeigu daugiau tyrinėtume žmogų, kuris ir yra tas pats jutiklis su penkiais pojūčių organais, už kurių yra protas ir pajautimas, jeigu pamatytume, kaip veikia šis kompleksas, kodėl būtent taip jis suvokia tikrovę, tada suprastume, kad visi pokyčiai vyksta jame, o ne išoriniame pasaulyje. Vienu žodžiu, atskleistume visai kitokį mokslą, kuris ir vadinamas kabalos mokslu.
Juk tokiu atveju mes keičiame žmogų ir matome, kaip keičiasi vaizdinys, kurį jis suvokia. Šitaip kiekvienas mažas pasikeitimas žmoguje apima viską, ką jis pažino, ir keičia jo suvokimą, įskaitant gamtotyros aspektus, t. y. mokslus apie gamtą, išorinę tikrovę: fiziką, chemiją, zoologiją, biologiją ir t. t. Visa tai keičiasi, besikeičiant kiekvienam žmogaus parametrui.
Ar įmanoma gyventi tokiomis sąlygomis? Kabala tuo ir universali, kad netiria atskirai išorinio vaizdo suvokimo, bet visada susieja jį su žmogumi, su pakopa, kurioje jis yra. Šis mokslas pasakoja ne apie nesuskaičiuojamas penkių pojūčių organų reakcijas (nepasiduodančias tikram moksliniam aprašymui dėl atotrūkio nuo visumos), o apie pagrindus. Jis paaiškina, ką aš keičiu savyje, savo prigimtyje – prote ir jausme, ir kaip sutinkamai su tuo keičiasi tikrovė, kurią aš per juos suvokiu.
Vienaip ar kitaip, visa tikrovė reliatyvi ir priklauso nuo manęs. Nėra nieko absoliutaus. Aukštesnioji jėga todėl ir vadinama Aukštesniąja, kad manyje Jos nėra – ir aš nežinau, kas tai. Juk mano pasaulio vaizdas visada atitinka mano jutimo organų perteikiamus pojūčius.
Dėl to kyla prieštara tarp kabalos mokslo ir filosofijos. Didieji filosofai suvokė „esamo momento“ problemą ir filosofinio požiūrio siaurumą, neatsižvelgimą į įmanomus pasikeitimus pačiame žmoguje. Tačiau dauguma mąstytojų ir ypač šiuolaikiniai filosofai nepasiekia šių gelmių. Jie tiesiog studijuoja įvairiausius šaltinius ir jais remdamiesi kuria savo koncepcijas: „Štai toks parašė štai taip, o tai reiškia, tai tiesa…“ Jie nedaro atradimų savyje, neformuoja iš savęs indo, instrumento prigimčiai tyrinėti. Šiuolaikinė filosofija – tai kompiliacijų, paremtų ankstesnėmis kompiliacijomis, rinkinys…
Tuo kabala ir filosofija labai skiriasi: jų keliai išsiskyrė, kai filosofai nustojo dirbti su savimi ir žmogiškosios prigimties nekintamumą priėmė kaip faktą. Pirmieji didieji filosofai studijavo pas kabalistus ir suprato, kad svarbiausia – tai žmogaus kitimas. Būtent tuo remiantis reikia tirti tikrovę, ir iš to kyla kabalos mokslas: visos pakopos, pasauliai, parcufai ir t. t. Kabalistai tai aprašo, remdamiesi pasikeitimais savyje. Apie tai pasakyta: „Ko nesuvoksim, to nepažinsim pagal vardą.“ Juk perpratimas – tai giliausias suvokimo, supratimo laipsnis.
Štai nuo tada filosofija atsiskyrė nuo kabalos, kuri liko su nuostata: viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo pojūčių, ir negalima samprotauti apie ką nors atsieto nuo jo kaip apie egzistuojantį gamtoje. Filosofai, priešingai, remiasi dabartinių pojūčių panašumais: „Man tai yra žalia šviesa, ir jam taip pat. Man tai saulė, ir jam taip pat.“ Jokie vidiniai pasikeitimai čia nenumanomi, ir taip filosofija vystėsi iki atsirandant Niutono požiūriui, kuris skelbia: tikrovė yra pastovi. Ką žmogus jaučia, suvokia, tai iš tiesų ir vyksta išorėje.
Tačiau vystantis toliau tyrinėtojai atrado prieštarų šiame supratime. Tada atsirado Einšteino koncepcija, kuri atskleidė realityvumą, reiškinių priklausomybę nuo stebėtojo. Vadinasi, vis dėlto svarbu žinoti, kas yra šis stebėtojas. Apskritai, kvantinėje fizikoje neįmanoma apibrėžti, ar koks nors procesas vyktų analogiškai, jei nebūtų stebėtojo iš šalies.
Taip priartėjame prie filosofijos ribos, už kurios yra kabalos mokslas. Pasirodo, paties savo egzistavimu, savo pamąstymais apie tikrovę, žmogus jau ją keičia. Apie tai šiandien kalba ne religiniai veikėjai ir ne kabalistai, o mokslininkai, surinkę įrodymus.
Filosofinio pasaulio suvokimo painiava nukreipė žmoniją neteisingu kelių tūkstantmečių vystymosi keliu, kai tuo tarpu pagal kabalos mokslą turėjome vystytis paprastai. Reikalas tas, kad filosofiją palaikė ir ja naudojosi mūsų egoizmas. Žmogui patogu ir malonu išvengti permainų: „Aš nekintamas, aš toks, koks esu. Viską pasaulyje galima keisti, išskyrus mane. Juk pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mano būties ir mano savybių.“
Tai laikoma objektyviu požiūriu! Mes prie to pripratome, mums patogu gyventi, turint tokį egoistinį požiūrį. Juk nesiimant integraliojo ugdymo, toks yra mūsų natūralus, automatinis suvokimas.
Tačiau galiausiai pasirodo, kad tas suvokimas yra netikras. Šiandien, prasidėjus mokslo krizei, pastebima, kad kabala vis dėlto teisi. Filosofija bankrutavo būtent dėl požiūrio į tikrovės suvokimą. Po Einšteino kiti mokslininkai dar labiau priartino mokslinį tyrinėjimą prie kabalos, ir šiandien jau galime viešai kalbėti apie kabalistinį tikrovės suvokimą. Niekas jau nebesijuoks iš to, nebelaikys vaizduotės vaisiumi ar mistika – juk patys mokslininkai tai atskleidė, kalba apie tai.
Negana to, prie tų pačių išvadų prieina ir psichologija. Tyrinėdama žmogų ir bandydama sutvarkyti gautus duomenis apie suvokimo mechanizmus, ji taip pat aptiko, kad įprastiniai metodai netinka. Mes būtinai turime atsižvelgti į pasikeitimus žmoguje, o tai neįmanoma, kol neišeisime į išorę. Juk bet kurį reiškinį reikia tirti išorėje – kai tyrinėtojas atitrūkęs nuo to, ką jis tyrinėja, pagal objekto ir subjekto principą. Nesilaikydama šio principo psichologija štai jau kelis dešimtmečius taip pat bankrutuoja, nors ji tėra vieno amžiaus senumo.
Artėjame prie sielos ištaisymo etapo, prie „paskutiniosios kartos“, būtent todėl psichologija išsivystė kaip disciplina. Šiandien ji taip pat teigia, kad būtina giliau pažinti žmogų, jei norime suprasti jo pasaulio suvokimo ir jo esmės mechanizmus.
Tam reikalingas kabalos mokslas, nes jis leidžia išeiti iš žmogaus, kad būtų galima pažinti jį išorėje. Kiekvienas, kas sutapatina save ne su savuoju ego, o su tašku širdyje, sugeba ištirti į jį įdėtas materialias, kūniškąsias savybes.
Taigi, ir išorinis mokslinis požiūris, ir vidinis psichologinis, kartu atveda mus prie kabalistinio suvokimo, kurį ir tiriame kaip vienintelį teisingą.
Žinoma, tikrieji filosofai ir mąstytojai, kalbėję apie tai, nepatyrė kabalos kaip derėtų, tačiau suprato jos požiūrio tikrumą ir moksliškumą – remiantis pasikeitimais žmoguje, matyti kaip keičiasi tikrovė. Būtent tai juose ir atsispindi.

Iš 2012 m. gruodžio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Kur mistika, o kur mokslas?

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Klausimas: Jei Kūrėjas yra bendras gamtos dėsnis, apimantis visus kitus dėsnius, tai kaip atskirti šį apibrėžimą nuo mokslo?
Atsakymas: O kam jį skirti? Žemės trauką galima vadinti „angelu“ ar „fizine jėga“. Iš esmės, koks gi skirtumas? Jokio. Tai tiesiog skirtingi pavadinimai.
Kūrėją taip pat vadiname „gamta“. Tačiau vieniems „gamta“ – tai kažkas tokio, ko galima nepaisyti, pavergti, su kuo galima daryti, ką panorėjus. O mes kalbame apie „gamtą“, kaip apie nekintamus dėsnius, su kuriais nieko nepadarysi. Jei noriu, kad man būtų gerai, turiu susitaikyti ir jų laikytis. Jei aš išmintingas, tai vykdau gamtos dėsnius – kitaip tariant, Kūrėjo įsakymus. Tada, atskleisdamas daiktų esmę, reiškinius pavadinu, nes suprantu, kad visi dėsniai veikia mano naudai. Už tai dėkoju Kūrėjui.
Klausimas: Kuo gi kabalos mokslas skiriasi nuo kitų mokslo šakų?
Atsakymas: Sakykime taip: visos kitos disciplinos nėra mokslas. Tik kabala yra tikras, galutinis, absoliutus mokslas, nes visada kyla iš vienintelės Jėgos, kuri veikia visoje tikrovėje. Visi kiti dėsniai, jėgos, mokslai ir kt. – esmės dalys, šalutiniai šios Jėgos pasireiškimai. Kol jų nesurinksiu į vieną visumą, man nepavyks panaudoti jų patikimu būdu. Visada ir visur jausiu ribas. Todėl ir „šlubuoja“ visi mūsų užmojai.
Štai ką rašo apie tai Baal Sulamas straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“:
„ …Fizika – tai tik atskirų dėsningumų žinios atskirame pasaulyje. Ji priklauso tik savo sričiai ir joks kitas mokslas į ją neįtrauktas. Priešingai, kabalos mokslas yra bendros žinios apie negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus pakopų gamtos visumą visuose pasauliuose, bet kuriose apraiškose ir aplinkybėse, susijusiose su Kūrėjo sumanymu. Kitaip tariant, kabala tyrinėja tai, kas priskiriama tikslui. Todėl visi pasaulio mokslai, nuo mažų iki didelių, stebuklingai jame telpa.“
Kaip galima suprasti kokį nors veiksmą, nežinant jo rezultato, jo ketinimo? Pavyzdžiui, aš prieinu ir niukteliu tave. Niekas nesupranta, kas vyksta. Bet mes su tavimi žinome, kad šis niuksas pastūmėjo tave teisinga kryptimi – į kūrimo tikslą. Šitaip tu supranti veiksmų esmę – bet kurį veiksmą gamtoje, ir lengvą stumtelėjimą, ir didelę nelaimę. Kas bebūtų, tu žinai, kas vyksta, kodėl ir kur tai veda.
Bet tai idealas, o šiandien tu stovi viduryje ir matai tik mažytį bendrojo paveikslo fragmentą, vieną filmo kadrą, pradžią, o siužetas ir pabaiga tau nežinomi. Tačiau tu nepasikuklini pateikti savo sukurtų teorijų ir koncepcijų. Žinoma, nuolat suklysti.
Tačiau laikas padaryti išvadas: mes daugiau negalime veikti senais metodais. Mums būtina žinoti pabaigą, kad iš anksto nukreiptume ir priderintume prie jos visus veiksmus. Juk jau nieko negalime ištaisyti visuomenėje: nei švietimo, nei ekonomikos, nei finansų. Viskas, visiškai viskas sugriauta. Kodėl? Būtent todėl, kad nežinome, kokia krypti judėti, ko imtis. Net pirmaeilės, neatidėliotinos priemonės mums neįkandamos. Vyriausybės bejėgės ir pasyvios – štai iki ko nusiritome. Jokių prošvaisčių – priešingai, pagaliau pripažįstame, kad ateitis miglota.
Iki šiol plėtojome mokslus ir naudojomės jų vaisiais. Jokiais būdais neignoruoju to – priešingai, vertinu. Tačiau šiandien jie bejėgiai, nes mums trūksta ryšio su finalu. Tikrasis mokslas, tikroji išmintis – sugebėjimas pamatyti tai, kas užgimsta. To neduoda nė vienas iš šiuolaikinių mokslų. Kiekviena šaka tyrinėja tuos ar kitus reiškinius, bet nežino, kurlink jie veda. Stebėdami veiksmą, mes praleidžiame, kas svarbiausia – jo esmę. Surinkti įvairiausius elementus tam tikromis proporcijomis ir sąlygomis ir privesti juos prie tam tikros tarpusavio sąveikos daug išminties nereikia. Išmintis – suvokti esmę, o jos kaip tik ir nerandame.
Tačiau kitos išeities nėra – greitai esmę atrasime. Mes jau finišo tiesiojoje, kuri veda tiesiai į finalą…

Iš 2012 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelio į Kūrėją žemėlapis

Kai saulė pasilieka zenite

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Nuomonė (dr. N. Kristakis): Naujos savybės atsiranda dėl mūsų ryšių socialiniuose tinkluose. Šios savybės − tinklo struktūros, o ne jį sudarančių pačių žmonių pasekmė.
Pavyzdžiui, dvi medžiagos − grafitas (pieštuke) ir deimantas: abu sudaryti iš anglies, bet viename iš jų anglies atomai išsidėstę sluoksniais – gaunamas minkštas ir juodas grafitas, o kitame tokie patys anglies atomai sujungti į kristalinį tinklą − gaunamas skaidrus ir kietas deimantas.
Pačių minkštumo, kietumo, tvirtumo ir skaidrumo savybių nėra anglies atomuose. Jie yra būtent anglies atomų tarpusavio ryšyje arba daugų daugiausiai atsiranda dėl ryšio tarp anglies atomų.
Panašiai žmonių tarpusavio ryšių pobūdis suteikia susijungimui (grupei) skirtingas savybes. Kaip tik ryšiai tarp žmonių daro visumą didesnę už jos dalių sumą.
Komentaras: Būtent tarpusavyje susijungę sukuriame savybę, pritraukiančią mums aukščiausiąją energiją (Or makif) ir jos veikiami keičiamės iš visiškų egoistų į altruistus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tinklas, pagavęs kas 12-tą žmogų pasaulyje

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Internetas – vystymosi greitintuvas

Klausimas: Pasaulyje egzistuoja daugybė įvairiausių metodikų ir grupių, kurios kalba panašius dalykus, kaip kabaloje. Kaip mums apsisaugoti nuo šių minčių poveikio? Ar čia slypi koks nors pavojus ir kokią poziciją mums užimti?
Atsakymas: Pagal savo veiklos pobūdį šiek tiek tyrinėjau įvairias metodikas ir net laikiau šių dalykų egzaminus, gindamasis daktaro disertaciją.
Egzistuoja didžiulė atskirtis tarp kabalos ir visų kitų metodikų. Visos kitos metodikos užsiima tam tikru moraliniu, žemišku žmogaus tobulėjimu, kurio pagrindas − nusiraminimas, atsipalaidavimas.
O kabala – ne. Ji nukreipta į tai, kad pakeistų žmogaus prigimtį. Kadangi pasaulis egzistuoja tik mūsų subjektyviuose pojūčiuose, tai turime juos ištaisyti. Kitaip tariant, visą savo egoizmą turi pasilikti sau, nenaikinti jo ir virš jo sukurti naują prigimtį − vadinamąjį Aukštesnįjį pasaulį, kurį pajausi šioje naujoje prigimtyje. Tai ypatinga metodika.
Bet jeigu užsiimate kitomis metodikomis – jums niekas šito nedraudžia. Studijuokite kabalą ir pamažu išvysite, koks skirtumas tarp jos ir kitų metodikų.
Nė viena iš pasaulyje egzistuojančių metodikų nėra grįsta tikrąja pasaulio prigimtimi, trimis linijomis, trimis jėgomis, kurios valdo šį pasaulį, taip pat nė viena iš jų nekalba apie altruizmą, kuris iškeliamas aukščiau egoizmo jo nenaikinant, bet teisingai išnaudojant ir t. t. Tai galima matyti iš kabalos senumo, iš jos šaltinių jėgos – iš knygų gausos, iš visų paaiškinimų gelmės. Prieš jus iš tikrųjų puiki priemonė, leidžianti išsitaisyti visai žmonijai.
Tačiau yra žmonių, kurie iš tikrųjų siekia išsitaisyti, trokšta pasiekti tikslą, kad ir ko tai pareikalautų ir yra viskam pasirengę. O yra žmonių, kurie norėtų pasiekti šito tikslo: „Kodėl gi ne?“. Bet ne bet kokiais būdais, t. y. jų noras priklauso nuo to, kokią kainą teks sumokėti, kiek dėl to teks darbuotis. Ir todėl išeina, kad iš principo to norėtų daugelis, bet iš tikrųjų kol kas mažai tikrai norinčiųjų, nors jų kasdien ir daugėja.
Mes tikimės, kad visgi greitai ir lengvai pasieksime galutinio išsitaisymo pakopą ir tai nutiks dar mūsų amžiuje, mūsų laiku, mūsų kartoje. Netgi aš, pagyvenęs žmogus, tikiuosi išvysti, kaip visa žmonija eidama tiesiu keliu, žvaliai, tiksliai, diena iš dienos įveikia vieną dvasinę pakopą po kitos, kad visiškai išsitaisytų.

Iš 2011 m. liepos 31 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Kabala ir septyni išoriniai mokslai

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Pranešimas (žurnalas „Science“): mokslininkai (vadovaujami prof. Ron Naaiman, Veicmano mokslinių tyrimų ir plėtros institutas, Izraelis) atrado, kad genetinio kodo molekules, DNR, skiria elementariųjų dalelių kvantinės savybės – sukimosi  kryptis „į viršų“ arba „į apačią“. Tyrimai parodė, kad molekulę veikia tik vienos krypties sukimasis.
Komentaras: Gautų rezultatų svarba perauga eksperimentinės fizikos rėmus. Reikalas tas, kad kvantiniame lygmenyje tarp dalelių pasireiškia nuoseklaus jungimosi savybė (quantum entanglement), kuri išsaugo daleles, net kai jos atsiduria priešinguose visatos galuose. Jei tik pasikeičia vienos dalelės kryptis, iš karto keičiasi ir kitos, – tai faktiškai paverčia visatą į vientisą tarpusavyje susijusią sistemą.
Tyrimų rezultatai rodo, kad DNR molekulė yra savotiška antena, sugebanti akimirksniu „pagauti“ kvantinės informacijos perdavimą iš bet kokios kosmoso vietos gyvų organizmų lygmenyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tuštuma, kurioje slypi mintis

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Pranešimas: Higso bozonas − vadinamoji „dieviškoji dalelė“, kuriai  sugauti buvo pastatytas Didysis hadronų kolaideris, kainavęs 10 milijardų JAV dolerių, greičiausiai neegzistuoja. Prieš metus fizikai dar tikėjosi rasti „dieviškąją dalelę“ − pasaulio sukūrimo pagrindą.
Dabar jie „nuleido rankas“ ir yra pasiruošę pasiduoti, kitaip tariant, paskelbti, kad tokia dalelė apskritai neegzistuoja. Tokia kolaideryje dirbančių pirmaujančių mokslininkų, įskaitant Europos branduolinės fizikos centro direktorių S.Bertolucci ir detektorių vadovą G. Tonelli, visų pranešimų esmė.
Pagal teoriją „dieviškoji dalelė“ suteikia medžiagai masę – visoms kitoms dalelėms visatoje. Būtent jos trūksta, kad triumfuotų standartinio modelio teorija apie pasaulio sukūrimą. Pasirodo, kad kolaiderį kūrė veltui!
Komentaras: dabar teks sugalvoti naująją fiziką, peržiūrėti dabartines sampratas apie pasaulį, nes jos nuo pat pradžių neteisingos. Tad kolaiderį pastatė neveltui! Bet „dieviškoji dalelė“ iš tikrųjų egzistuoja! Fizikai tiesiog ją praleidžia, o kolaiderio detektoriai jos nepagauna.
Galbūt fizikai pagaliau įsiklausys, kad kabalos mokslas gali juos papildyti. Juk tyrinėdami pasienį tarp mūsų ir aukštesniojo pasaulio, jie tiria tik mūsų pasaulį, o visi rezultatai ir pasekmės, tyrimo procese nueinančios į aukštesnįjį pasaulį, yra paslėptos nuo jų. Kad rastų „dieviškąją dalelę“, jiems reikia kitokių detektorių – ekrano ir atspindėtos Šviesos! Būtent juos žmogui duoda kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kur mus nuves kolaideris?

Klausimas: Ar galima įgyti sielą, atskleisti dvasinį pasaulį be kabalos mokslo?
Atsakymas: Žmogus pradeda tirti gamtą ir randa joje aiškų dėsnį, kitaip tariant, apibrėžtą ryšį tarp reiškinių. Pavyzdžiui, aš metu žemėn kokį nors daiktą, apskaičiuoju, kokiu pagreičiu jis krenta ir išvedu iš to dėsnį. Tuo tarpu kiti netiria gamtos reiškinių, bet gauna apie juos gatavas žinias.
Yra žmonių, kurie atranda gamtos dėsnius, ir yra tokių, kurie mokosi ir tokiu būdu pasiekia visada asmeninį, individualų atskleidimą.
Reiškiniai, kuriuos atskleidžia mokslininkai, egzistavo gamtoje ir anksčiau. Argi nekrito obuoliai ant galvos, kol Niutonas atrado traukos dėsnį? Taigi, nieko nauja nėra, mes išryškiname tai, kas jau egzistuoja, vyksta. Tačiau yra atradėjų, ir yra tokių, kurie mokosi iš jų, stengiasi tinkamai panaudoti įgytas žinias.
Tas pats pasakytina ir apie kabalos mokslą – fiziką platesnio pasaulio, kurio nejaučiame mūsų jutimo organuose. Dėl jo turime išvystyti papildomą jutimo organą, vadinamą „davimo savybe“, kurioje ir atskleisime dvasinius reiškinius: sfiras, pasaulius, parcufus. Tačiau mes kaip ir anksčiau dirbame kaip mokslininkai.
Pasakyta: „iš Tavo veiksmų pažįstame Tave“. Iš to aišku, kad viskas kyla iš veiksmų, iš tyrinėjimo: „Žmogus sprendžia tik pagal tai, ką mato jo akys.“ „Tikėjimas„ – tai davimo jėga, kurią įgyji. Tu neužsimerki, kad aklai priimtum svetimą nuomonę kaip faktą – to nėra nė viename moksle, nėra ir kabaloje. Priešingai, pasakyta: „pažink Kūrėją ir Jam tarnauk“. Visko pagrindas yra žinios, analizė, atskleidimas.
Tai štai, yra žmonių, kurie jau atskleidė, pamatė tam tikrus dėsningumus ir perduoda tau žinias apie šiuos dėsnius, apie tyrimo metodiką, kad palengvintų tavo kelią. Juk vieni ir tie patys dėsniai veikia visus, mes esame viename pasaulyje.
Taigi nereikia žiūrėti į kabalą kaip į nematytą gyvūną. Ji yra visų mūsų pasaulio mokslų šaknis, kadangi atskleidžia mums kūrimo šaknis, – ir ją reikia priimti kaip mokslą.
Kabala nesusijusi su religija. Nukritę nuo meilės artimui pakopos į savimylą ir tarpusavio neapykantą, praradome ją ir nebejaučiame Aukštesniojo, dvasinio pasaulio, – štai tada ir gimė religija.
Tokiu būdu „religija“ – tai kabalos mokslas, likęs tremtyje, atotrūkyje nuo Kūrėjo, atotrūkyje nuo Aukštesniojo pasaulio, atotrūkyje nuo tiriamojo dalyko. Be tikrų pojūčių, be žinių ir supratimo dvasinių veiksmų, tarpusavio ryšių su tikra realybe, Aukštesniąją jėga traktavimas pavirto judaizmu. Ir egzistuoja jis laiko atkarpėlėje nuo Šventovės sugriovimo iki išsigelbėjimo, po kurio vėl grįžtame prie kabalos mokslo. Todėl ir pasakyta: „visi pažins Mane, nuo mažo iki didžio“.
Žinoma, nereikia nieko smerkti. Mes einame pirmyn turimomis priemonėmis, bet kiekviena iš jų turi savo taikomąją sritį.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir septyni išoriniai mokslai

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Nuo „filosofijos“ prie realių pojūčių

Kabalos mokslas kalba apie dvasinį pasaulį, apie gamtoje veikiančias jėgas. Šios mūsų pasaulio materiją veikiančios jėgos sukuria jame įvairiausius pavidalus – visą Visatą su viskuo, kas ją užpildo: negyvąja gamta, augalija, gyvūnija, žmonėmis.
Bet visa tai matome savo ekrane, esančiame užpakalinėje smegenų dalyje, ir todėl mums atrodo tarsi tai būtų priešais mus. Taip įsivaizduojame realybę.
Todėl kabalos mokslas atsiriboja nuo viso šio melagingo paveikslo, nors toks vaizdas ir padeda mums pažinti kūrinio gelmes, jo ketinimus bei Kūrėjo charakterį. Bet iš esmės kabalos mokslas moko, kaip pereiti nuo išorinio vaizdo prie vidinės tikrosios būsenos, kurioje lieka tik dvi jėgos – Kūrėjo jėga ir kūrinio jėga.
Žinoma, kiekviena iš jų dar dalijasi į daugybę dalių, atskirų jėgų, veiksmų. Bet iš esmės kalbame tik apie jėgą: norą gauti, norą duoti ir apie tai, kas vyksta tarp jų– tai visas mokslas.
Jeigu kalbame apie šių dviejų pagrindinių jėgų sąveiką, tada tai – kabalos mokslo objektas. O jeigu kalbame apie jų sukeltas įvairiausias pasekmes įvairiuose materijos lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus, tada tai – šio pasaulio mokslų objektai.
Žinoma, tai tikri mokslai, nes jie suteikia mums žinių apie išorinį elgesį, per kurį atsiskleidžia šių dviejų vidinių jėgų veikimas. Bet šie mokslai labai riboti ir galima jais remtis tik mūsų siauro pasaulio rėmuose.
Taigi kabalos mokslas, aiškinantis mums dvi pagrindines gamtos viduje veikiančias jėgas, yra visų kitų mokslų pagrindas ir ne tik tiksliųjų mokslų, kurie tiria gamtą, išorinį pasaulį (fizika, chemija, biologija, zoologija ir t. t. ), bet ir tų mokslų, kurie tiesiogiai susiję su žmogumi − muzika, šokis, piešimas.
Visa tai irgi priskiriama „septyniems pagrindiniams išoriniams mokslams“, nes suteikia mums žinių apie žmogaus suvokimo, savo pasaulio pajautimo būdus.

Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?