Iš trečiosios pamokos Berlyno kongrese

Kabala – tai Aukštesniosios jėgos visuose jos pasireiškimuose žinių sistema ir pažinimo metodika, duota visoms kartoms iki pat šio pasaulio egzistavimo pabaigos. Ji mums ne tik paaiškina kūrimo tikslą, kas vyksta ir dar vyks, bet ir „pakelia“ mus pačius!
Joks kitas mokslas nekeičia mūsų pačių, jie aiškina, ką dar jų padedami galėtume sau pasigaminti, kaip dar galėtume pakeisti mus supantį pasaulį, tik kabalos mokslas – metodika, kaip pakelti žmogų iš mūsų pasaulio į Aukštesnįjį.
Studijuodamas kabalą tu pradedi kilti: keiti ir savo formą ir savo esmę. Imi matyti save, visą pasaulį, ir iš tiesų keli save į kitą lygmenį. Tai ne įprastas mokslas, kurį tu studijuoji „išorėje“, ne savyje, o savęs paties keitimo, kėlimo metodika. Tai turbūt svarbiausias dalykas kabaloje.
Tikėsimės, kad platinant kabalą mums pavyks pasiekti, kad žmonės sužinos, kokia iš tiesų yra ši metodika, o visi mokslai vėl atsivers kaip viena visuma. Paracelsas savo traktate „Paragranum“ (Das Buch Paragranum) paprastai, trumpai ir aiškiai rašo: „Mokykis kabalos (artem cabbalisticam) – ji tau viską paaiškins!“
Šiandien matome, kad mokslas tyrinėja tik savo siaurą sritį, ir kiekvienoje iš jų yra dar tūkstančiai nišų, kuriose dirba mokslininkai, nesuprantantys, kaip kalbėti vieniems su kitais. O kabala iš esmės skirta tam, kad iš naujo sujungtų visus mokslus į vieną, taptų juos vienijančiu pagrindu, kad pakeltų viską į vieną tikslą, į vieningą žinojimą. Tuo ji ypatinga.
Kitaip tariant, galų gale žmogus suvokia pasaulį, kuriame egzistuoja, kaip vieningą visumą: globalią, vieningą, integralią – tokį pasaulį, kokio iš esmės šiandien reikia siekti.

Iš 2011 m. sausio 28 d. trečiosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Kaip nutiesti tunelį į dvasinį pasaulį

Išmokti gyventi po saule

5 pamoka. Kabala – visuomeninis mokslas

6 pamoka. Sėkmės sąlyga – teisinga aplinka

Vis giliau drauge su kvantine fizika skverbdamiesi į medžiagos vidų (šį medžiaga pati savaime yra negyva, ir ten nieko išskyrus deterministinį požiūrį ir mechaninį atskleidimą nėra) staiga ten aptinkame protą, jausmą.
Ir nors patys suteikiame materijai šias savybes, tačiau tenai randame mintį, sumanymą. Mes suprantame, kad susiduriame su kažkieno mintimi.
Kosmoso tyrinėtojai irgi tvirtina jaučią, jog už viso kosmoso, už žvaigždžių esanti kažkokia mintis. Išsivysčiusiam žmogui kyla toks pojūtis.
Neseniai, paskaitos Maskvoje metu, pasakiau, kad padidinę atomą tarp branduolio ir elektronų rastume tuščią erdvę. Iš savo pažįstamo fiziko jau sulaukiau prieštaravimų, kad atome negali egzistuoti tuštumų, nes, jo tvirtinimu, ten visa erdvė užpildyta. Šiandien jau žinome, kad elektronas – tai ne vienoje vietoje sutelkta dalelė, bet išsitęsęs debesėlis, užpildantis visą orbitą.
Tai lyg ir neatitinka to, kaip aš tai įsivaizdavau, bet kas žino, ką kalbės fizikai po kokių dvidešimties metų? Aišku, kad visa teorija taps dar abstraktesnė, juk vis giliau skverbdamiesi atrandame, kad mūsų pasaulis sudarytas ne iš kietų dalelių ir nepaklūsta įprastai mechanikai, o vis labiau juda dvasinės formos link.
Kalbėdamas apie tai, kad atome yra tuštumų, aš turėjau omenyje esančią viduje kokybinę tuštumą. Nepaisant to, kad mūsų tyrinėjimai patvirtina, jog visa atomo erdvė yra užpildyta ir vienas elektronas užpildo visą aplinką, vis tiek atrandame tokią tuščią ertmę, kuri šia tuštuma mums nori kažką pasakyti. Tai ir yra paslėpta ten Mintis.
Taip pat ir su būsenomis tarp pakopų: nuo vieno pakopos lipdami ant kitos, mes patenkame į tam tikras prarajas−tuštumas: krentame ir atsinaujiname. Todėl kiekvienas kitas laiptelis – tai visiškai naujas statinys.

Iš 2011 m. sausio 20 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Manojo egoizmo rentgeno nuotrauka

Galite man papasakoti apie tūkstančius įdomių dalykų, vykstančių aplinkui, bet nelaikysiu šito tiesa, jei pats nematau ir nežinau.
Padėsite man juos pažinti ir pajausti − tada esu pasirengęs klausyti, bet tik tuo atveju, jeigu ketinate praplėsti mano suvokimo organus, o ne mano fantazijas.
Tu nori man duoti mikroskopą arba teleskopą – galiu juos priimti. Esu pasirengęs savyje išvystyti naują jutimo organą, tačiau taip, kad galėčiau atlikti racionalią kritinę analizę.
Apie tokį mokslinį, realų požiūrį kalba kabala. Bet prieš tūkstančius metų ištiko „nesėkmė“: būsimus graikų filosofus, savo mokinius, kabalistai mokė teisingo mokslinio požiūrio, bet filosofai to požiūrio atsisakė.
Jie nenorėjo eiti prieš savo egoizmą ir išsitaisymui naudoti kabalos mokslą. Jie manė, galėsiantys ištirti pasaulį netaisydami savęs. Ir tada atsirado filosofija.
Tai neapsiriboja senovės Graikija ir tais senoviniais laikais – tai įprastas žmogaus požiūris. Beveik kiekvienas jums pasakys: kodėl turėčiau taisytis, aš ir taip viską suprantu!
Bet tai neįmanoma. Pirmiausia reikia atskleisti savo būseną ir tik tiek, kiek atskleisi, galėsi apie ją kalbėti.
Tokiu pačiu požiūriu grindžiama religija. Ji nereikalauja žmogaus taisytis. Atlikai tam tikrus veiksmus ir viskas gerai – tu jau tiki, kad užmezgei ryšį su Kūrėju.
Tai vadinasi išvarymu iš dvasinio pasaulio, kitaip tariant, tariamai „dvasinė“ egzistavimo forma, be jokio realaus dvasinio pasaulio pajautimo. Todėl apie šį laikotarpį sakoma: „buvome kaip sapne“.
Kabalos mokslas kviečia grįžti į teisingą realybės suvokimą: nuo filosofijos – į mokslą, nuo religijos – į davimą ir meilę artimui, įgyjant naują jutimo organą, kuriame patys viską pamatysime.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė

Esminis kabalos ir filosofijos skirtumas tas, kad filosofija nagrinėja abstrakčią formą, o kabalos mokslas – tik formą, įvilktą į materiją.
Todėl filosofija atsieta nuo tikrovės, o kabala su ja susieta, kaip ir visi mokslai. Tačiau įprasti mokslai tyrinėja realybę, jaučiamą egoistiniuose noruose, o kabala – altruistiniuose.
Ši realybė jaučiama tame pačiame nore mėgautis, tik vienu atveju noras mėgautis yra „dėl savęs“, o kitu atveju – „dėl davimo“.
Šis noras turi dvi egzistavimo formas. Mokslas, tyrinėjantis šio noro elgesį (šis noras siekia viską įtraukti į save, gauti sau), vadinamas materialiuoju, gamtos mokslu. „Materialus“ reiškia veikiantis su egoistiniu ketinimu.
Mokslas, kuris tyrinėja siekiantį duoti norą mėgautis, vadinamas kabala. Šios materijos egzistavimo formos nėra mūsų pasaulyje, ji yra tik Aukštesniuosiuose pasauliuose.
Taigi suprantama, kad kabalos mokslas priešingas materialiems mokslams, nes kabala tyrinėja atvirkščią materijos elgesį, ir todėl jų dėsniai ir principai iš esmės skiriasi. Tačiau jie pasitelkia tą pačią mokslinę prieigą – pasikliaujama tik akivaizdžiais faktais.
Kaip materialus mokslas nagrinėja keturis egoistinės materijos lygius šiame pasaulyje, taip ir kabala tokia pačia realia, moksline forma tiria dvasinės materijos egzistavimą negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Dvasiniame pasaulyje jų visų veiksmas – davimas.
Tačiau požiūris į tyrinėjimus gali būti ne tik mokslinis, bet ir religinis, grįstas tikėjimu. Tada tai jau ne mokslas, o religija. Jeigu mūsų pasaulyje taikomas toks nemoksliškas, grįstas tikėjimu požiūris, atsiranda filosofija.
Trumpa išvada:
Materija gali veikti 1) dėl savęs arba 2) dėl kitų. Abiem atvejais (aukštesniajame pasaulyje arba šiame pasaulyje) taikoma mokslinė prieiga: remiamasi patirtimi, protu, akivaizdžiais faktais, formos, įvilktos į materiją tyrinėjimu.
Be to, galimas ir kitas požiūris abiejose srityse: tiriama abstrakti materija − filosofijoje ir religijoje.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tiria visi mokslai?

Kur mistika, o kur mokslas?

Kabala ir religija

Tarp kabalos mokslo ir filosofijos egzistuoja senas ryšys. Filosofija tarytum visų mokslų pagrindas.
Prieš tūkstančius metų nebuvo atskirų mokslų: matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, geografijos, astronomijos. Mokslininkas studijavo viską ir netgi buvo gydytojas.
Ir šių žinių visuma buvo vadinama filosofija, išvertus šis žodis reiškia „meilę išminčiai“, žinioms.
Garsus XVI amžiaus filosofas Johanas Reichlinas rašė: „Mano mokytojas Pitagoras, filosofijos tėvas, tikriausiai savo mokymą bus perėmęs iš kabalistų, ir pirmasis žodį „kabala“, nežinomą jo amžininkams, išvertė į graikų kalbą žodžiu „filosofija“.
Kabalos bei filosofijos ir apskritai visų kitų mokslų ryšys yra labai gilus. Ir iš tikro, mokslas jau iš dalies atidengia Kūrėją, Jo veiksmus, pastarieji atsiskleidžia ne šiaip per kūno pojūčius, o per tą mumyse esantį mechanizmą, kuris vadinasi „žmogumi“ ir jis jau priklauso žmogiškajai pakopai. Nors kol kas tai tėra šio pasaulio žmogus, bet tai jau šis tas.
Iki susitikdamas su kabala senovės mokslas vystėsi gyvūno lygmens pakopoje. Kai kabalos mokslas buvo atvertas pirmajam „žmogui“, Adam Rišon, jis atskleisdamas Kūrėjo veiksmus vystėsi per 20 kartų iki Abaraomo ir toliau, ir tik tada ėmė formuotis šiuolaikinis mūsų pasaulio mokslas − remdamasis kabalos mokslu.
Mes lyg ir nematome ryšio tarp vieno ir kito, juk įprastas mokslas grindžiamas žmogaus protu, jutimais, egoistiniu noru mėgautis, kuriame atskleidžiame pasaulį, ir šis mokslas tarytum nesusijęs su kabala bei dvasiniais pasauliais. Bet iš tikro yra ne taip. Juk mokslas studijuoja tuos pačius Kūrėjo veiksmus, tik jie atsiskleidžia kitoje medžiagoje, egoistinėje.
Tai Kūrėjo veiksmai, nurodantys realybės dalių tarpusavio ryšį. Todėl netgi įprasti gamtos mokslai tam tikru būdu irgi atskleidžia Kūrėją, bet tik mūsų lygmenyje.
Juk be Kūrėjo visoje kūrinijoje daugiau nieko nėra, ir viskas, ką atskleidžiame – tai Jo veiksmai. Galime Jį atskleisti savo egoistiniame nore, ir tada tai vadinasi gamtos mokslais, o  galime jį atskleisti nore duoti − tada tai vadinsis kabalos mokslu.
Bet tiek vienu, tiek kitu atveju atskleidžiame Kūrėją. Kūrėjas vienas ir nedalomas pusiau. Tai mes, Jį tiriantieji, taip dalijame – priklausomai nuo to, kokiuose noruose Jį suvokiame.
Aukštesniosios pakopos atžvilgiu nėra jokio padalijimo. Viskas padalyta tik mūsų atžvilgiu. Todėl mums kyla amžina problema – kaip vienas susijęs su kitu ir kaip jie vienas kitą veikia.

Iš 2010 m. gruodžio 27 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Filosofijos saulėlydis

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Bet kurią kūrybos rūšį – tapybą, muziką, šokius – visus šiuos saviraiškos būdus taip pat galime vadinti mokslu, nes jie kyla iš to paties egoizmo, noro mėgautis.
Lygiai taip, kaip aš tyrinėju šį pasaulį – t.y., tiriu savo egoistines savybes Šviesos atžvilgiu, lygiai taip pat ir šokyje, tapyboje ar muzikoje tyrinėju savo asmenines apraiškas baltos Šviesos fone.
Ir viena, ir kita atspindi egzistuojančius dėsningumus. Tik kūryboje tyrinėju savo specifines, individualias savybes. O įprastame moksle tiriu savo norą mūsų bendros egoistinės prigimties lygmenyje. Todėl aptinkame vienodus reiškinius ir vadiname tai mokslu.
Kas, pavyzdžiui, yra fizika? Tai tyrimas, kaip aš matau savo asmeninę gamtą baltos Šviesos fone. Mes visi gauname tokius pačius rezultatus, kuriuos vadiname faktais, nes tiriame tokiame lygmenyje (negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos), kur visi turime vienodas savybes.
Tačiau yra daug aukštesnis egoistinės gamtos lygmuo, „kalbantis/žmogus“, kuris mumyse nevienodas, kadangi kiekvienas iš mūsų turi savo dvasinę šaknį ir savo pasirinkimą/valios laisvę. Todėl, kai panaudodami ją, šokame ar dainuojame, piešiame, grojame muzikiniais instrumentais, – rezultatas būna labai individualus. Nepaisant to, viskas kyla iš to paties noro mėgautis.
Kabala suteikia vieningą požiūrį į visą tikrovę. Mums tik atrodo, kad griežti mokslo dėsniai ir laisva kūryba yra visiškai skirtingi dalykai. Tačiau ir viena, ir kita – mūsų egoistinio noro kūriniai. Tik jei mes visi ką nors darome vienodai, manome, kad tai pastovi forma, egzistuojanti gamtoje, paskelbiame dėsniu ir taip kuriame savo mokslą.
Jei kursime muziką, vienas sukurs vieną melodiją, antras – kitą, trečias – trečią, tūkstančius įvairių melodijų, todėl sakome, kad tai ne mokslas, juk kiekvienas daro tai, kaip jam norisi.
„Žmogiškajame“ lygmenyje jau nebeatsekame griežtų dėsningumų – šiam lygmeniui priklauso psichologija ir visos kūrybos rūšys: tapyba, muzika, šokiai. Tačiau tai taip pat  „mokslas“ – t.y., mano norų formų apraiškos baltos Šviesos fone, kuriuos galima matyti ir tyrinėti. Bet tik praktiškai.
Tiktai kol kas žmogiškajame lygmenyje nesugebame įžvelgti šių dėsningumų. Kai su Kabalos mokslu savyje išvystysime šį žmogiškąjį sluoksnį, galėsime ištyrinėti jį moksliškai ir tiksliai. Ir suprasime, kodėl mes taip piešiame, šokame, dainuojame, suprasime, iš kur tai kyla. Tada tai pavirs tiksliu mokslu, tyrinėjančiu mūsų norų apraiškas baltos Šviesos fone.

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė muzika

Kuo grindžiamas kabalos mokslas

Nuo antikos laikų ir beveik iki mūsų dienų kabalistai ėjo lygiagrečiai su filosofine mintimi, kol šios ugnis neužgeso.
Per visą istoriją mūsų varomoji jėga – augantis noras patirti malonumą. Kiekvieną naują kartą jis skatina imtis naujų žygių, kuriems palanki egoizmo dirva.
Realizuodami savo norus, pasitelkiame sveiką egoistinį protą, kad rastume, įsigytume, užgrobtume, vystytumės ir taip toliau.
Tačiau šiandien egoistinis vystymasis baigėsi, prasideda taisymosi metas. Mūsų pasaulio plotmėje egoizmas išsisėmė, visiškai atsiskleidė kaip ir turėjo būti.
Dabar žvelgdami į pasaulį, uždarytą šioje „pakuotėje“, nerandame, kuo dar pripildyti savo gyvenimą. Kai atsinaujinimas pasibaigia, kai daugiau nėra kuo mėgautis, žmogus patenka į bėdą.
Tokia yra dabartinė globali situacija pasaulyje. Kokia kryptimi vystytis toliau? Skristi į Marsą ar bent jau į Mėnulį? O gal panirti į vandenyno gelmes arba ieškoti nežinomų mokslui gyvūnų? Kuriam tikslui?
Mums jau nieko nereikia. Egoistinis noras visiškai atsiskleidė ir mums nekyla nauji polėkiai ir siekiai. Žaidimas baigtas.
Čia pasibaigia filosofija ir apskritai racionalus, vartotojiškas požiūris: „Išnaudokime savo protą, kad pripildytume savo norus “. Norai gęsta, ir protas, būdamas tiesiogine norų pasekme, užleidžia savo pozicijas.
Netrukus pamatysime, kaip žmonija tiesiog akyse „bunka“. Pažvelgę į tai iš kabalistinių pozicijų, būsime šokiruoti, matydami, apie ką žmonės kalba, rašo, kokius serialus žiūri.
Bus prieita iki to, kad it maži vaikai žmonės žais su tokiais „žaislais“, kuriuos prieš 50 – 100 metų būtų laikę proto aptemimo ženklu.
Štai kodėl miršta ir filosofija, kuri, nustumta į istorijos šalikelę, per paskutiniuosius dešimtmečius tebando išgelbėti save. Su ja daugiau nesiskaitoma, nes mūsų norų atsargos išseko.
Mums daugiau nereikia jokių pasiekimų, todėl nereikalingas ir žmogaus protas – dauguma žmonių visiškai apsiriboja gyvūniniu lygmeniu. Ciklas baigtas, atėjo laikas atsiskaityti už „atliktą darbą“.
Taigi, kol filosofai buvo „ant arklio“, kabalistai tylėjo, laukdami egoistinio vystymosi pabaigos. Dabar gi, kai tai įvyko, stovime ties lūžio tašku: senasis etapas baigiasi ir mums reikia atskleisti kitą etapą.

Iš 2010 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?

Nenoriu nieko, tik Šviesos…

Amžinas laimėjimas

Klausimas: Kodėl jūs tvirtinate, kad mokslo vystymasis kenkia žmonijai? Juk be šiuolaikinių ryšio priemonių dabar negalėtume studijuoti kabalos.
Atsakymas: Mes negalime įsivaizduoti, koks būtų pasaulis, jei būtume vystęsi dvasiniu, o ne egoistiniu – mokslinio-techninio progreso keliu.
Viskas, ką bandome nuveikti per mokslą ir aukštąsias technologijas –  tik niekinga kompensacija to, ką galėtume pasiekti savo dvasiniuose induose.
Tarsi lūžus kojai gaminčiau sau ramentus, o ne gydyčiau pačią koją. Tas pats ir su rankomis ar visomis likusiomis kūno dalimis.
Pasekmė – vietoje normalaus, sveiko kūno, kurį galėčiau išgydyti ir juo mėgautis, aš iš visų pusių apsunkęs tūkstančiais protezų, ir dar didžiuojuosi: žiūrėkite, kokias medines kojas aš moku pasidaryti!
Štai kaip atrodo visas mūsų mokslas ir jo pasiekimai…
Mes jį išvystėme iki savo egoistinės, žemiškosios aukštumos, bet nepanorome pakilti dvasiškai, nepanorome teisingai taisyti savęs.
Kai tik pradedame tai daryti, visi tie šiuolaikinio mokslo pasiekimai tampa mums nebereikalingi.
Kam tarpusavio bendravimui būtų reikalingas internetas, jei galėtume informaciją ir pojūčius perduoti tiesiai iš širdies į širdį, iš smegenų į smegenis be jokių apribojimų.
Mes paprasčiausiai nenorime susivienyti lyg vienas žmogus viena širdimi! O juk tada mūsų tarpusavio ryšiui nebereiktų visų šių laidų ir žinučių siuntinėjimų.

Iš 2010 m. spalio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir kiti mokslai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visą gyvenimą ruošiamės karui

Geras likimas

Mūsų pasaulio mokslai nuolatos keičiasi. Mums visą laiką be perstojo ieškant tenka juos taisyti ir tikslinti.
Viskas, kas šiandien mums atrodo absoliučiai akivaizdu, rytoj jau ne taip neginčytina. Ir galbūt tai, kas šiandien laikoma naudinga, rytoj pasirodys žalinga. Mūsų noras visą laiką keičiasi, ir jame atskleidžiame naują mokslą.
Kadangi noras mėgautis kiekvieną dieną gali keistis į priešingą, vadinasi ir tai, kas naudinga gali tapti kenksminga.
Be to, veikdami savo vieninteliu egoistiniu noru, visus gamtos atradimus panaudojame savo egoizmui, todėl mokslo vystymosi rezultatai mums kenkia.
Kitaip sakant, visada naudojame mokslą kenkdami sau. Matome, kad mokslas iš esmės vystosi, todėl, kad reikalingas mums kariaujant, siekiant sunaikinti vieniems kitus. Jeigu ne tai, apskritai nesivystytume.
Visi puikūs moksliniai atradimai tarnauja mūsų egoizmui.

Iš 2010 m. spalio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos ir kitų mokslų lyginimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?

Kabala ir šio pasaulio mokslai