Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Dažnai girdžiu, kad neverta riboti savo materialių malonumų, nes tai neturi įtakos dvasingumui. Skamba taip,  lyg viskas būtų leidžiama. Jei jau taip, kodėl Kūrėjas siunčia mums sąžinės graužatį, bjaurėjimosi savimi jausmą ar kaltę, vos tik pasineriame į tam tikrus malonumus? O jeigu jie skatinami visuomenės, ir mes laikome juos normaliais malonumais?
Atsakymas: Jūs pats sau prieštaraujate. Kūrėjo, kaip MALONUMO šaltinio, tikslas – SUTEIKTI kūriniui MALONUMĄ ir kol to nepasieksime, t. y. negausime absoliutaus MALONUMO, neįstengsime SUTEIKTI MALONUMO Jam! Skaitykite ir aiškinkitės!

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Kūrėjas sukūrė mus ir patalpino į indą. Mūsų pasaulyje Kūrėjas paslėptas, tačiau visi vykstantys pasikeitimai yra Jo valdymas? – TAIP.
Biblijoje pasakyta, kad kai ateis pasaulio pabaiga, viską prarys ugnis. – Taip.
Tai bus paskutinis Jo atliktas veiksmas? – Taip. Ši ugnis – tai žmogaus savojo ego atskleidimas ir noras iš jo išsivaduoti.
Jis sukūrė indus su didėjančiu egoizmu, kad žmogus galėtų atlikti neigiamus veiksmus? – Taip.
O kas, jei viskas Jo suplanuota? – Tiesa.
O jei Jis žino, kad žmogus savo neprotingais norais sunaikins save ir visą pasaulį? – Per kančias mes būtinai išsitaisysime.
Bet Jis neturi sunaikinti to, ką pats sukūrė… – Ir todėl pabaigoje – būsime panašūs į Kūrėją.

Žmogus ir Kūrėjas

Klausimas: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę…“ – Kodėl? Kokie motyvai? Koks planas?
Juk negalėjo Kūrėjas sukurti šio pasaulio, neapgalvojęs visų padarinių?! Ką liudija tvano istorija, kurioje rašoma, kad „Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje…“, tarsi jam tai būtų nelaukta.
Atsakymas: Egzistuojame tiktai du: kūrinys – noras gauti Šviesą, ir Kūrėjas – pati Šviesa, noras suteikti malonumą. Jei kūrinys panašus į Šviesą, nori gauti „dėl Jo“, kad suteiktų Jam malonumą, jis tą Šviesą gauna. Jei kūrinys nenori veikti dėl Kūrėjo, yra priešingas Jam, norinčiam suteikti kūriniui malonumą, – tada kūrinys nejaučia Jo, Šviesos, o jaučia visišką užtemimą, juodąją Šviesos kopiją – mūsų pasaulį.
„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę…“ – sukūrė davimo ir gavimo savybes. Kodėl? Kad žmogus savyje sumaišytų šias savybes ir pats laisvai pasirinktų, kokiomis naudotis – egoistinėmis ar altruistinėmis. Visa kita perskaitysite mano knygose.

Klausimas: Ką jūs turite omenyje sakydamas „gamta“? Šį žodį jūs rašote iš didžiosios raidės, sykiu suteikdamas jam ypatingos reikšmės?
Atsakymas: Mūsų didysis Mokytojas Baal Sulamas rašo taip (straipsnio „Taika“ skyrius „Pareiga atsargiai elgtis su Gamtos dėsniais“): Visi mes suprantame, kad nebūdamas visuomenėje žmogus negali gauti lėšų egzistavimui. Ir jeigu kas nors nutolsta nuo visuomenės ir gyvena kentėdamas, nes negali patenkinti savo poreikių, jis neturi teisės pykti ant likimo ir Kūrėjo, juk Aukščiausiasis valdymas paruošė jam patogią vietą visuomenėje. Ir todėl nenusipelno gailestingumo, nes eina prieš gamtą.
Remdamasis religiniu pagrindu, galiu pasakyti taip: kadangi Kūrėjas valdo kūriniją ir visuose Jo veiksmuose slypi tikslas, tai tas, kuris pažeidžia vieną iš gamtos dėsnių, nukrypsta nuo tikslo, kurio link mes visi einame. Juk tikslas pasiekiamas vykdant visus gamtos dėsnius be išimties. Ir žmogus privalo nei ką nors pridėti, nei atimti iš savo veiksmų, būtinų siekiant tikslo. Kitaip jis bus gamtos nubaustas netgi už vieno dėsnio, atitraukiančio jį nuo Kūrėjo numatyto tikslo, pažeidimą. O todėl ir mums, Kūrėjo sukurtiems, negalima gailėti tokio žmogaus, nes jis pažeidžia gamtos dėsnius bei sumenkina Kūrėjo tikslą.
Ir nesvarbu, kokia išorine forma išreikšime dėsnio esmę – ar vadinsime Valdantįjį gamta, nepriskirdami Jam valdymo ir tikslo žinojimo, ar Didžiuoju Išminčiumi, žinančiu bei jaučiančiu, siekiančiu tikslo visais savo veiksmais. Juk mes turime pripažinti ir sutikti su tuo, kad privalome vykdyti „Aukščiausiojo Valdymo Priesakus“, arba „Gamtos Dėsnius“. Ir visi pripažįsta, kad pažeidžiantysis Aukščiausiojo Valdymo Priesaką (arba „Gamtos Dėsnį“) nusipelno Gamtos bausmės ir nėra ko jo gailėti.
Taigi dėsnio esmė yra tokia pati, ir formuluočių skirtumą lemia dėsnio pripažinimo motyvai. Jis gali būti suvokiamas:
* kaip įpareigojantis mus besąlygiškai jį vykdyti,
* kaip tikslingas, vedantis mus tikslo link.
Tam, kad toliau nesipainiotume, pavadinimus Gamta ir Kūrėjas naudosime kaip lygius. Žodžių „Gamta“ ir „Elokim“ (Kūrėjo vardas) skaitinė išraiška vienoda – 86. Todėl Kūrėjo dėsnius galima vadinti gamtos priesakais, ir atvirkščiai, nes tai vienas ir tas pats.
Jeigu jūs suprasite, kas pasakyta, jūs sugebėsite atsakyti, kodėl žmonės nuklysta į tikėjimus, religijas, kodėl pasiklysta tarp veiksmų ir ketinimų, kodėl painiojasi tarp mūsų ir dvasinio pasaulių.

Straipsnis „Taika“