Kabalos mokslas pasakoja apie visą tikrovę. Pradėdama nuo pačios vystymosi pradžios, ji veda mus per visus etapus iki pabaigos.
Pradinis taškas – Aukštesnioji jėga, kuri vadinasi „Gamta“ arba „Kūrėjas“. Neturėdami supratimo apie ką nors ankstesnio nei Ji, susipažįstame su Ja kaip su motina. Iki Jos nieko nėra. Mūsų istorija prasideda nuo to momento, kai Aukštesnioji jėga pradėjo kurti materiją: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų.
Pirmiausia po savo nuosava jėga Ji pradėjo formuoti pagalbines jėgas, turinčias Ją savyje ir iš Jos susidedančias. Šitos jėgos iš karto pasidalijo į dvi dalis: kūrinio medžiagą ir ją veikiančią Kūrėjo jėgą, kitais žodžiais tariant, pliusą ir minusą, šviesą ir tamsą, veikiančias materiją tam, kad užtikrintų jos vystimąsi. Veikiama šių dviejų jėgų, materija pradeda reaguoti, atsiliepti, jausti ir kartu vystosi.
Viena iš dviejų jėgų, vadinama „dešiniąja linija“, turi paties Kūrėjo prigimtį – meilę ir davimą, todėl geba teikti gyvybę materijai. Kita jėga yra egoizmo jėga, priešinga Kūrėjui ir veikianti tarsi prieš Jį. Tačiau iš tikrųjų abi jėgos veikia pagal aukščiausią programą.
Iš aukščiau Kūrėjas veikia mus viena jėga, kuri dalijasi į dvi: davimo jėgą ir gavimo jėgą. Tarp jų – mūsų materija. Tokiu būdu šitos jėgos priverčia mus judėti. Jos veikia materiją, pažadina ją vystytis negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse.
Iš pradžių vystosi tik jėgos, palaipsniui formuojančios materiją, kol dėl tų jėgų veikimo materija pasiekia paskutinį lygį. Tada materija sprogsta. Dėl šio sprogimo įvyksta ypatingas dalykas: dvi jėgos – pliusas ir minusas – susimaišo. Anksčiau jos veikė materiją iš dviejų pusių, o dabar įvyksta sudužimas, jos įsijungia viena į kitą ir egzistuoja materijoje, susimaišiusios taip smarkiai, kad neįmanoma atskirti vieną nuo kitos – visur vien painiava.
Iki šiol procesas vyko tik jėgos, sumanymo, programos lygiu. Bet dabar jėga tampa šio pasaulio materija. Dėl Didžiojo sprogimo visų pirma atsiranda vieta mūsų erdvei, nes anksčiau Visatai nebuvo vietos. Po to joje iš dvasinės energijos kibirkšties, iš vieno mažyčio šviesos taškelio pradeda vystytis materija. Šito dvasinės šviesos trupinėlio pakanka visai Visatos materijai sukurti.
Na, o toliau besivystanti materija suformuoja galaktikas, Saulės sistemą ir Žemės rutulį, kuriame vystomės pagal tą pačią schemą: negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse – lygiagrečiai dvasiniam vystymuisi.
Galiausiai ketvirtajame vystimosi lygyje Kūrėjo jėga ir jai priešinga jėga visiškai susimaišo, ir mes atsiduriame dabartinėje padėtyje.
Pasiruošimas baigėsi. Nuo dabar turime tikrinti, ką toliau daryti. Mes turime dvi susimaišiusias jėgas. Jos baigė vystytis ir susiduria mumyse taip, kad nežinome, ką daryti. Mums blogai.
Dabar ir atskleidžiame kabalos mokslą – metodiką, leidžiančią subalansuoti ir sujungti šitas jėgas, nustatant tarp jų pusiausvyrą ir harmoniją.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. kongreso „NOI!“ 2-osios pamokos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Klausimas: Internete nuolat dominuoja du požiūriai į augalinio ir gyvūninio pasaulių evoliuciją: darvinistinis ir kreacionistinis. Ką apie tai sako kabalos mokslas?
Atsakymas: Tiesą sakant, beveik visame kame Darvinas yra teisus. Galbūt net ši išlyga nereikalinga, nes jį paprasčiausiai neteisingai suprato. Juk jis buvo labai religingas žmogus.
Evoliucija iš tikrųjų vyksta nuosekliai, viena išplaukia iš kito. Laipsniškas vystymasis yra nustatytas gamtos, ir mes negalime to neigti.
Vis dėlto, visa tai vyksta toli gražu ne atsitiktinai. Juk egoistinis noras be perstojo ieško galimybės maksimaliai realizuotis. Jis gyvena esamą akimirką ir nepajėgia žvelgti į ateitį. Jam nežinoma, ką jis sugeneruos vėlesniame etape. Noro gauti požiūris yra ypač savanaudiškas: „Kaip pastverti trokštamą? Kaip pripildyti save?“
Jei egzistuoja tik šis noras ir jį aptarnaujantis protas, bet koks poslinkis ar nuoseklus vystymasis visiškai neįmanomas, juk tuomet pastoviai pataikaujama savo egoizmui. Esant tokioms aplinkybėms, evoliucija nebūtų pajudėjusi iš vietos, nuo pat pirmosios pasaulėdaros dalelytės.
Tačiau kabalos mokslas kalba apie rešimot – informacinius genus, numatytus pirminėje kibirkštyje, nuo kurios atsirado visa materija. Šie rešimot reiškiasi vienas paskui kitą grandinėlėje, o bendras noras juos realizuoja, sukurdamas medžiagą. Būtent tai ir yra laipsniško vystymosi faktorius. Darvino teorijoje matome jo išorinę išraišką, tačiau esmė – vidiniame variklyje, pirminėje evoliucinių jėgų priežastyje. Tai kyla iš rešimot.
Kas buvo pradiniame taške, iš kurio nugriaudėjo Didysis sprogimas? Nejaugi ten buvo įdiegta visa būsimos Visatos materija? Logiškai mąstant, šis teiginys neturi jokios prasmės. Šioje kibirkštyje tebuvo du dalykai: energija ir informacija. Juose jungėsi visa kūrinija, nuo jų visa pradėjo vystytis. Energija (Šviesa) padarė poveikį informacijai (rešimot) – ir procesas prasidėjo.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal temą: „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Ar mes kilę iš beždžionių?

Klausimas: Fizikai mėgina sugauti „Hikso“ dalelę manydami, kad iš jos susiformavo visa Visatos materija, masė. Ar jie savo atradimais priartėja prie kabalos?
Kaip kūrėsi materiali Visata? Kuriuo momentu Aukštesnioji jėga įsivelka į visas šias mums matomas formas?
Atsakymas: Fizikos požiūriu Visatos atsiradimas – tai naujas kūrinys. O kabala sako, kad materiali Visata – tai viso ankstesnio proceso, kuriam vykstant gimsta dar vienas, naujas pasaulio objektas, „parcufas“, rezultatas, „atspaudas“.
Mūsų pasaulis – tai eilinis „parcufas“, gimęs iš ankstesniojo: Asija pasaulio Bina de Malchut de Malchut. Šio aukštesniojo parcufo NEHI (apatinė dalis) pasklido ir įsivilko į mūsų egoistinę medžiagą ir suteikė jai savo priešingas formas.
Tai reiškia, kad visos šiame pasaulyje atsirandančios formos yra dvasinės, bet įgavę materialų atvaizdą (atspaudą, kryptį), kitaip tariant, „dėl savęs“. Mūsų pasaulis egzistuoja tokiu pavidalu.
Tu klausi, kada jis buvo sukurtas? Bet laiko nėra! Gyvename įsivaizduojamoje tikrovėje, tačiau kai ši apgaulė atsiskleis, išvysime tikrąjį vaizdą.
Dabar esame panašūs į žmogų, prie kurio galvos prijungti keli laidai ir leidžiami elektros impulsai, sukuriantys įvairiausius vaizdus jo smegenyse ir priverčiantys jį jaustis taip, tarsi tai būtų tikrovė. Taip mumyse kyla įvairiausi vaizdai − kaip kompiuterio ekrane veikiant tam tikrai programai. Todėl neegzistuoja sąvokos: praeitis, dabartis ir ateitis, o tik vaizdų pasikeitimai.
Aukštesnysis parcufas nusileidžia iš Asija pasaulio Malchut de Malchut Chazė, iš ten, kur yra Malchut, pakilusi į pačią žemiausią Biną ir paima iš ten jos formas bei perkelia į mūsų medžiagą, į pačią Malchut. Visos mūsų pasaulio formos – tai atspaudai iš dvasinio pasaulio, tik jie visi yra egoistiniai.
Mes randame čia visą pasaulį, žvaigždes ir galaktikas, nes dvasiniame pasaulyje yra tokie patys objektai: „žvaigždės“ ir „padangė“. Tačiau šiame pasaulyje matome tik nedidelės dvasinio pasaulio dalies atvirkštinę projekciją, o pagrindinės jo dalies – nematome. Dvasinio pasaulio detalių skaičius kur kas gausesnis.
Mūsų pasaulis yra visiškai egoistinis, nes tai Bina neduoda Malchut savo galios, tik savo formas. Pasaulių pakopoms plečiantis iš viršaus į apačią jose davimo jėga vis labiau silpnėja, tampa vis mažesnė, kol jos visiškai nelieka.
Paskutinėje pakopoje, kai davimo jėgos visiškai nebelieka, išskyrus vienintelę kibirkštį, „ploną žvakę“ (ner dakik) , ši kibirkštis įsivelka į mūsų pasaulį ir suteikia jam visą formą.
Mūsų pasaulio pakopai būdinga tai, kad čia gavimo jėga stipresnė už davimo jėgą. O visose aukštesnėse pakopose davimo jėga stipresnė už gavimo jėgą.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mus nuves kolaideris?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Kabala apie Didžiojo sprogimo teoriją

Klausimas: Visa, ką kabalos mokslas kalba apie realybės suvokimą, Kūrėjo paslėptį ir atskleidimą, – labai subjektyvu: esą viskas priklauso nuo manęs, tik pakeisk savo požiūrį – ir pajusi kitokią realybę…
Kur gi stabilumas, objektyvumas, nepriklausomumas nuo mano tyrinėjimo? Visa tai atrodo labai subjektyvu, besikeičią kartu su manimi.
Atsakymas: Mūsų egzistencijos, pasaulio jutimo bei suvokimo nestabilumas bei reliatyvumas – nemalonus jausmas, bet jis teisingas ir verčia mus siekti tikro ir amžino pamato.
Nuo pat pradžių esu pasaulyje, kur viskas subjektyvu. Kažkada manėme, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo to, ar yra jame žmonės, mūsų planeta, ar ne.
Buvome įsitikinę, kad dar iki susiformuojant Žemės rutuliui (tarkim, prieš penkis milijardus metų), mūsų Visata egzistavo ir vystėsi dar 10 milijardų metų.
Kas mums tai pasakė? Žmogus. Kada? Šiandien. Kaip jis gali kalbėti apie tai, kas buvo anksčiau? Tiesiog jam taip atrodo jo jutimo organuose, kurie padalija jo pojūčius, apibrėždami juos „laike“.
Savo jutimo organuose tam tikrą pojūtį įvertinu kaip „laiką“, pavadinu jį „milijardu metų“ arba „sekunde“ bei priskiriu jam ir kitus poveikius.
Taip manyje iš skirtingų pojūčių susiformuoja daugiaplaniai vaizdai – laike, erdvėje, judėjime, pokyčiuose.
Visa tai – mano jutimo organuose. Laiko, erdvės, pasikeitimo, judėjimo samprata – manyje, viskas – mano viduje.
O kas mano išorėje? Nežinau, kas išorėje, nežinau, ar iš viso ten kas nors yra. Nes jaučiu tai tik savyje.
Argi kada nors jautei ką nors savo išorėje, kas nebūtų patekęs į tavo jutimo organus? Ar tai įmanoma?..
Visa erdvė, kurią jaučiu išorėje, – taip pat yra mano viduje. Kaipgi kitaip ją jausčiau?
Kabala skirsto mūsų suvokimo sfirot į vidines ir išorines. Vidinėse mes jaučiame save, o išorinėse – išorinį pasaulį.
Bet visos sfirot yra mano ir manyje. Ištaisymo metu jos visos susijungia, ir žmogus priešais  Kūrėją stoja apibendrintas, vieningas, vienintelis.
Argi galėtum kompiuterio ekrane matyti tai, kas dar į jį neįėjo? Ne. Jeigu gauni iš jo kažkokią informaciją – skaitai tekstą, žiūri video, klausai muzikos – visa tai jame jau yra.
Todėl negalima tvirtinti, kad mūsų pasaulis egzistavo prieš 15 milijardų metų, jeigu  nepriduri, jog kalbama mūsų pojūčių atžvilgiu.
Visas mokslas  – tiesa, tik reikia pridėti mažytę pastabą – „žmogaus jutimo organų atžvilgiu“. Viskas – tiesa, bet tik mano atžvilgiu.
Todėl kabalos moksle Kūrėjas vadinasi „Bo-Re“ – hebrajų kalba tai reiškia „Ateik-Pamatyk“.
Ar atskleidei Jį savyje, pasiekei, pamatei (matymu vadinamas pats aiškiausias iš visų pojūčių)? Tuomet tau Kūrėjas egzistuoja. O jei Jo nepasiekei, neatskleidei ir nepajautei –  dar ne.
Jeigu sakai, kad tik girdėjai apie Jį – tai net ne abstrakcija, o fantazijos, kuriomis tave pripildė „auklėtojai“.
Nes abstrakti forma reiškia, kad aš kažkada kažkokį reiškinį jutau, o dabar jį įsivaizduoju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Klausimas: Viename savo straipsnių rašėte, kad žmogus išsivystė iš beždžionės padedant dvasiniam genui. Ar turėjote omenyje, kad žmogus išsivystė iš beždžionės fiziškai, ar kad tai dvasinis procesas, atvedęs iki žmogaus, turinčio dvasią, atsiradimo?
Atsakymas: Fiziškai mes kilome iš beždžionės joje atsiradus naujam rešimot (genui). O dvasiškai „žmogus“ – tas, kuris pradėjo įgyti atidavimo ir meilės savybę ir taip tampa „Adomu“, kas reiškia (išvertus iš hebrajų kalbos) „panašus į Kūrėją“. Apie tai rašo Ari. Taip pat Baal Sulamas „Mokyme apie 10 sfirot“ 3 d. Biblinis pasakojimas apie pasaulio sukūrimą – kaip ir visa Biblija –  pasakoja apie  pasaulių ir žmogaus dvasinį sukūrimą. Materija kūrėsi pagal tos pačios gamtos dėsnius po Didžiojo Sprogimo ir t.t. Baal Sulamas rašo apie geologinius laipsniško Žemės atšalimo periodus per 30.000 metų – atšalimo ir įkaitimo periodus. Kabala – tas pats mokslas, tik Aukštesniojo pasaulio fizika, ir neprieštarauja kitiems mokslams. O religija aiškina Bibliją paraidžiui, nesuprasdama, kad jos tekstas – kabalistinis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Evoliucija tęsiasi“

„Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?“

„Slaptoji Biblijos prasmė“

Klausimas: Esu mokytoja. Šiuo metu nagrinėjame temą „Pasaulio sukūrimas“. Baigėme pirmąją „Berešit“ dalį (Biblijos dalis, kur aprašomas pasaulio sukūrimas per 7 dienas – vert. past.) ir pradedame temą apie Didijį sprogimą.
Kaip paaiškinti prieštarą tarp to, kad pasaulis sukurtas prieš 5600 metų, o Didysis sprogimas vyko prieš milijardus metų?
Atsakymas: Didysis sprogimas vyko maždaug prieš 14 milijardų metų. Jo priežastis ta, kad Aukščiausios Šviesos kibirkštis žemiausiame lygmenyje įsivilko egoizmą. Joje buvo visa mūsų pasaulio materija ir energija, iš jos po to ir išsivystė visa Visata.
Prieš 4 milijardus metų iš dalelių santalkos susidarė mūsų planeta.
Milijardus metų ji vėso, kol susikūrė atmosfera ir gyvybė. Nebuvo jokio atsitiktinumo. Visi veiksmai yra tos pirminėje Šviesos kibirkštyje esančios informacijos realizavimas.
Atsiradus negyvajai gamtai, susikūrė augalija, gyvūnija ir žmogus – viskas iš eilės, kaip ir sakoma Darvino teorijoje, tačiau kiekviena rūšis atsirado dėl tos Šviesos kibirkštyje slypinčios informacijos. Joje nuo pat pradžių buvo visa informacija apie visą mūsų Visatą.
Todėl žiūrėdami iš išorės, matome, kaip viena rūšis atsiranda iš kitos, tačiau neteisingai tai traktuojame: tai nėra rūšies evoliucija, tai informacinių genų (rešimot) realizavimas.
Kaip rašo Ari knygoje „Gyvybės medis“, žmogus prieš šimtus tūkstančių metų atsirado iš beždžionės (žr. „Mokymas apie dešimt sfirot“, 3dalis).
Tačiau pirmasis, prieš 5769 metų suvokęs Kūrėją žmogus buvo Adomas, iš žodžio edame –  panašus į Kūrėją. Šią datą hebrajai laiko savo Naujaisiais metais ir nuo jos skaičiuoja metus. Nuo tada per 6000 metų mes visi privalome pasiekti Kūrėjo lygmenį – visiškai ištaisyti egoizmą.

Klausimas: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę…“ – Kodėl? Kokie motyvai? Koks planas?
Juk negalėjo Kūrėjas sukurti šio pasaulio, neapgalvojęs visų padarinių?! Ką liudija tvano istorija, kurioje rašoma, kad „Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje…“, tarsi jam tai būtų nelaukta.
Atsakymas: Egzistuojame tiktai du: kūrinys – noras gauti Šviesą, ir Kūrėjas – pati Šviesa, noras suteikti malonumą. Jei kūrinys panašus į Šviesą, nori gauti „dėl Jo“, kad suteiktų Jam malonumą, jis tą Šviesą gauna. Jei kūrinys nenori veikti dėl Kūrėjo, yra priešingas Jam, norinčiam suteikti kūriniui malonumą, – tada kūrinys nejaučia Jo, Šviesos, o jaučia visišką užtemimą, juodąją Šviesos kopiją – mūsų pasaulį.
„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę…“ – sukūrė davimo ir gavimo savybes. Kodėl? Kad žmogus savyje sumaišytų šias savybes ir pats laisvai pasirinktų, kokiomis naudotis – egoistinėmis ar altruistinėmis. Visa kita perskaitysite mano knygose.