Klausimas: Visa, ką kabalos mokslas kalba apie realybės suvokimą, Kūrėjo paslėptį ir atskleidimą, – labai subjektyvu: esą viskas priklauso nuo manęs, tik pakeisk savo požiūrį – ir pajusi kitokią realybę…
Kur gi stabilumas, objektyvumas, nepriklausomumas nuo mano tyrinėjimo? Visa tai atrodo labai subjektyvu, besikeičią kartu su manimi.
Atsakymas: Mūsų egzistencijos, pasaulio jutimo bei suvokimo nestabilumas bei reliatyvumas – nemalonus jausmas, bet jis teisingas ir verčia mus siekti tikro ir amžino pamato.
Nuo pat pradžių esu pasaulyje, kur viskas subjektyvu. Kažkada manėme, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo to, ar yra jame žmonės, mūsų planeta, ar ne.
Buvome įsitikinę, kad dar iki susiformuojant Žemės rutuliui (tarkim, prieš penkis milijardus metų), mūsų Visata egzistavo ir vystėsi dar 10 milijardų metų.
Kas mums tai pasakė? Žmogus. Kada? Šiandien. Kaip jis gali kalbėti apie tai, kas buvo anksčiau? Tiesiog jam taip atrodo jo jutimo organuose, kurie padalija jo pojūčius, apibrėždami juos „laike“.
Savo jutimo organuose tam tikrą pojūtį įvertinu kaip „laiką“, pavadinu jį „milijardu metų“ arba „sekunde“ bei priskiriu jam ir kitus poveikius.
Taip manyje iš skirtingų pojūčių susiformuoja daugiaplaniai vaizdai – laike, erdvėje, judėjime, pokyčiuose.
Visa tai – mano jutimo organuose. Laiko, erdvės, pasikeitimo, judėjimo samprata – manyje, viskas – mano viduje.
O kas mano išorėje? Nežinau, kas išorėje, nežinau, ar iš viso ten kas nors yra. Nes jaučiu tai tik savyje.
Argi kada nors jautei ką nors savo išorėje, kas nebūtų patekęs į tavo jutimo organus? Ar tai įmanoma?..
Visa erdvė, kurią jaučiu išorėje, – taip pat yra mano viduje. Kaipgi kitaip ją jausčiau?
Kabala skirsto mūsų suvokimo sfirot į vidines ir išorines. Vidinėse mes jaučiame save, o išorinėse – išorinį pasaulį.
Bet visos sfirot yra mano ir manyje. Ištaisymo metu jos visos susijungia, ir žmogus priešais Kūrėją stoja apibendrintas, vieningas, vienintelis.
Argi galėtum kompiuterio ekrane matyti tai, kas dar į jį neįėjo? Ne. Jeigu gauni iš jo kažkokią informaciją – skaitai tekstą, žiūri video, klausai muzikos – visa tai jame jau yra.
Todėl negalima tvirtinti, kad mūsų pasaulis egzistavo prieš 15 milijardų metų, jeigu nepriduri, jog kalbama mūsų pojūčių atžvilgiu.
Visas mokslas – tiesa, tik reikia pridėti mažytę pastabą – „žmogaus jutimo organų atžvilgiu“. Viskas – tiesa, bet tik mano atžvilgiu.
Todėl kabalos moksle Kūrėjas vadinasi „Bo-Re“ – hebrajų kalba tai reiškia „Ateik-Pamatyk“.
Ar atskleidei Jį savyje, pasiekei, pamatei (matymu vadinamas pats aiškiausias iš visų pojūčių)? Tuomet tau Kūrėjas egzistuoja. O jei Jo nepasiekei, neatskleidei ir nepajautei – dar ne.
Jeigu sakai, kad tik girdėjai apie Jį – tai net ne abstrakcija, o fantazijos, kuriomis tave pripildė „auklėtojai“.
Nes abstrakti forma reiškia, kad aš kažkada kažkokį reiškinį jutau, o dabar jį įsivaizduoju.
Daugiau šia tema skaitykite:
„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“