Klausimas: Kokios jėgos sužadinamos, skaitant kabalos knygas? Kas vyksta tuo metu?
Atsakymas: Didieji kabalistai mūsų labui padarė tai, ką mes darome naujagimiui. Mažyliui mes duodame viską: jis turi tik praverti burną ir pasiduoti savo prigimtiniam čiulpimo instinktui. Jis pats neturi nieko, išskyrus kūniškus instinktus. Jis pats nedaro nieko – visa tai padiktuota gamtos.
Per visą mūsų gyvenimą mes skatinami veikti, lygiai taip pat, kaip skatinamas kūdikis. O po to mums suteikiama galimybė savarankiškai siekti to, Kas mus valdo.
Ir tada aš turiu sureaguoti, išreikšti norą susijungti su Juo – lygiai kaip kūdikis. Nors, kaip ir kūdikis, nesuvokiu visos šios realybės, kurioje esu. Tai kažkas be galo didinga ir paslėpta nuo manęs. Vis dėlto kažkokiu būdu aš pradedu galvoti apie tai, kas paslėpta, apie tai skaitau ir klausau. Štai kokį ryšį sukūrė mums kabalistai.

Žmogus iš anksto nežino, ko panorės kitą akimirką. Jis taip pat nežino savo norų krypties. Ateitis jam nežinoma.
Žmoniją visada domino šis klausimas: kaip sužinoti savo ateities būseną. Ir ji niekada negalėjo išspręsti šios problemos. Visi mūsų spėjimai kyla dėl to, kad nežinome ateities.
Bet kodėl mums nežinoma mūsų ateitis? Todėl, kad  nepažįstame sistemos, kurioje esame. Iš tikrųjų tai labai paprasta tarpusavio ryšio sistema. Mes viską nulemiame savo tarpusavio santykiais. Aš savo mintimis darau įtaką tau, tu savo mintimis darai įtaką man. Ir toks abipusis ryšis mus sieja.
Mano kitą norą apsprendžia visų žmonių norai. Juk mes visiškai priklausomi vienas nuo kito. Jeigu aš gerai galvosiu, tau irgi kils geros mintys. Jeigu galvosiu blogai, tau kils blogos mintys. Kai yra auka, atsiranda žudikas. Jie tarsi apsprendžia ir atranda vienas kitą.
Tave gaubia ryšių tinklas – ir visų žmonių būsenų visuma nulemia tavo būseną, savijautą, mintis, norus, reakciją.
Viską darai nesąmoningai ir čia nėra tavo paties valios! Juk be šios visuotinės priklausomybės egzistuoja planas, programa, pagal kurią visas sielas reikia atvesti į tam tikrą tikslą – visišką harmoniją ir visišką tarpusavio ryšį.
Ir visas mūsų vystymosi procesas – apsivalymo, įsisąmoninimo, dalyvavimo (sąmoningo kiekvieno žmogaus dalyvavimo vystymesi) supratimo procesas.

Mes ir dabar esame Begalybės pasaulyje. Veikiame jame, bet paslėpties metu mums neatskleidžiama, ką būtent darome. Tačiau mūsų sielos ir dabar sujungtos tame pačiame bendrame Begalybės kli.
Paslėptis – tiktai mums. Kai gyvename šiame pasaulyje, esame ir Begalybės pasaulyje, bet jaučiame jį paslėptą už penkių pasaulių. Ir mūsų jaučiamas Begalybės pasaulis vadinamas šiuo pasauliu.
Pasirengimo atskleidimui laikotarpiu stengiamės įveikti paslėptį, kuri vadinama šiuo pasauliu, norime susijungti, išsitaisyti, atskleisti, bet to nesugebame. O kai mūsų pastangos pasiekia galutinę ribą, jos virsta riksmu. Aš reikalauju, kad atsklistų Šviesa ir mane ištaisytų.
Tada man atsiveria ankstesnioji būsena: tarsi kažkas įjungia lemputę ir po truputį imu matyti tą būseną, tą Begalybės pasaulį, tarsi didžiuliame kambaryje būtų uždegta maža žvakutė. Tai Asija pasaulis.
Todėl veiki tame pačiame pasaulyje, su tomis pačiomis jėgomis, tais pačiais norais, tik tau, įgyjant daugiau gebėjimų su jais dirbti, daugiau ir atskleidžiama. Kartu su savimi keli visus savo norus ir tęsi darbą toliau. Niekas ankstesnis neišnyksta. Tik kaskart vis labiau stengiesi įveikti – taip ir eini.
Atskleidimas – būsena, kai ankstesnė paslėptis jau nebetrukdo. Tu sugebi dirbti esant tai pačiai paslėpčiai – ir tai vadinama atskleidimu. Gavai tokių jėgų, kad orientuojiesi paslėptyje, nors paslėptis egzistuoja. Bet gali nepaisyti jos – šio sunkumo. Tai reiškia, jog pakilai virš paslėpties. Ir tada tau atskleidžiamas dar didesnis sunkumas, ir su juo  taip pat gali jausti ryšį.
Kuo aukščiau kyli pakopomis, tuo didesnė paslėptis. Skirtumas tik tas, kad po pirmos pakopos, vadinamos „machsom“, jau žinai, kaip pakilti virš šios paslėpties, kaip nepaisyti jos. Ir tu sutinki su ja. Juk uždrausta naikinti paslėptį, antraip tarp šviesos ir noro įvyks trumpas jungimas.

Klausimas: Kai žmonės išgirsta, kad studijuoju kabalą, klausia: „Ką tau tai duoda?“ Aiškinu, kad suvokiu gyvenimo prasmę, pajuntu jo skonį. „Ką reiškia gyvenimo prasmė?“ – žmogus nori išgirsti trumpą atsakymą. Ką turėčiau jam atsakyti?
Atsakymas: Dėl to, kad studijuoju kabalą, pasaulis man tampa perregimas. Per jį matau veikiančias jėgas, sistemą, kuri verčia mūsų pasaulį veikti. Kabalos studijos man leidžia matyti mūsų pasaulį nuo krašto iki krašto, nuo pradžios iki jo pabaigos.
Suvokiu savo gyvenimo prasmę ir apskritai gyvenimą, matau jame save nuo savo sielos ištakų bendroje visų sielų jungtyje iki pabaigos, kurią turiu pasiekti. Ir visa tai nesibaigiančiame amžiname procese, kurį matau padedamas kabalos mokslo – jis man atskleidžia gamtą, Kūrėją. Aš atveriu, suvokiu ir valdau visų pasaulių prigimtį.
Pasakyk žmogui, kad jis gali sužinoti, kaip geriausiai išnaudoti gyvenimą, kaip kiekvieną minutę gauti maksimalią naudą! – Ir tai tiesa.

Klausimas: Kai žmogui blogai, paprastai jis ieško kaltų tarp aplinkinių. Tai gali būti žmona, draugai, kolegos, kas nors sistemoje ir t. t. Kada žmonės ims suprasti, kad viso to priežastis – ne bankininkas ar koks nors kitas žmogiškasis faktorius, o kad visos situacijos sukurtos trečiosios, ne žmogaus jėgos? Kaip Holivudo filmuose, kur visi žiūri į dangų, o iš ten leidžiasi didžiulė pabaisa ir grasina visam pasauliui…
Atsakymas: „Kenkėjas yra potvynio gilumoje“ – taip atskleidžia žmogus. Kai kančios nedidelės, jis tenkinasi kaltindamas save ir kitus. Didėjant kančioms, jis leidžiasi visais egoistinio noro lygiais ir paskutiniame atskleidžia, jog viskas kyla iš Kūrėjo. Tokia noro vystymosi pakopomis tvarka.
Todėl netgi didieji mokslininkai, kurie giliau nei kiti suvokia materijos sandarą, prieina prie minties, kad yra kažkokia protinga materiją valdanti jėga, Aukštesnis protas. Nors tikėjimas nežemiškomis jėgomis nebūdingas šiems žmonėms, užsiimantiems grynai materialiais dalykais, bet būtent tuo užsiimdami jie ir prieina prie tokių išvadų.
Tačiau ši jėga slypi mūsų viduje. Žmogus vis labiau ir labiau atskleis, kad visas pasaulis yra jame. Kabalos moksle apie tai kalbama skyriuje „Realybės suvokimas“. Ir mums tai atsiskleis.

Klausimas: Jei kabala kalba, kad nėra jokių išorinių reiškinių, viskas egzistuoja žmogaus viduje, kaip gi tada visa Visata? Kalbu apie galaktikas, ūkus, mikroorganizmus, kurie egzistuoja kitose planetose. Jie taip pat neegzistuoja ir yra mūsų viduje?
Į šį klausimą atsakiau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.).

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Klausimas: Esu perskaitęs tik „Kabala arba Kvantinė fizika“ ir pradėjau skaityti knygą Zohar su jūsų komentarais. Ar galėtumėte kokiu nors konkrečiu pavyzdžiu paaiškinti, kaip reikia keisti savo savybes atidavimo linkme, kad nors sekundėlę pajusčiau, apie ką kalba kabalos mokslas. Supratau iš knygų, jog nebūtina keisti savo veiksmus mūsų gyvenime, o būtina keisti savo ketinimą.
Kiek besistengčiau rasti konkrečias veiksmų instrukcijas, niekaip nerandu. Arba instruktavimas baigiasi tuo, kad reikia „iškalti“ viską, ką mums papasakojo kabalistai, kad po to visas šias žinias surinkčiau į visumą – ir tada pradėsiu jausti ir suprasti, kaip sutvarkytas pasaulis, ir sugebėsiu visa siela persismelkti kiaurai per materiją? Prašom papasakoti, kaip jums pavyko pakilti virš savo ego?
Atsakymas: Pojūtis kyla iš teisingai suderinto noro, siekiant užmegzti ryšį su kitais, susijungti į vieną visumą. Nes sudužimas ir atskyrimas išardė šį ryšį ir tik šį mus vieną nuo kito skiriantį pasidalijimą reikia ištaisyti. Šio tikslo siekimas vadinamas „ketinimu“ (kavana). Šis ketinimas turi lydėti mūsų kabalos studijas, santykius su bičiuliais ir platinimo veiksmus. Būtent ketinimas pasiekti susijungimą (per O“M) nulemia noro ištaisymą – ir tiek, kiek išsitaisote, pradedate jausti nore (ketinime, O”CH) aukštesniojo pasaulio kontūrus.

„Kabala arba Kvantinė fizika“ (rusų k.)

„Zohar“ (EN, RU)

Klausimas: Žinoma, kad Platonas, kaip ir Parmenidas, yra pasakęs: „Kintantis pasaulis, kuriame gyvename, yra iliuzija. Egzistuoja aukštesnė, nekintanti realybė“. Jei tai, kad mūsų pasaulis yra iliuzija laikysime faktu, tai kokias praktines išvadas gali iš to padaryti visuomenė?
Į šį klausimą atsakiau laidoje „Klausk kabalisto“:

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Klausimas: Iš užrašų „Tikėjimas nesuderinamas su mokslu“: „Kabala … yra mokslas: žmogus atranda naują realybę, o po to ją moksliškai (praktiškai) ištiria“.
Kaip mokslininkas (fizikas, tiriantis smegenų veiklą) negaliu sutikti su tokio požiūrio moksliškumu. Žemiškame, tradiciniame moksle realybės atradimas ir jos tyrinėjimas vyksta vienu metu, ir atradimas netgi greičiau eina paskui tyrinėjimą, nei jį lenkia. Kuo gi daugiau gali būti pagrįstas „naujos realybės atradimas“, jei ne moksliniais tyrimais? Šiuo atveju nepavyks išvengti religinio pagrindimo, – nes viskam, kas aprašyta knygose, reikia tam tikro tikėjimo. Savo darbe vietos tikėjimui nepalieku.
Atsakymas: Nauja realybė atrandama prilygstant jai savo naujomis „atidavimo ir meilės“ savybėmis – širdimi, o vėliau įsijungia smegenys (protas, mintys)  ir tai, kas pasiekta, analizuoja jausmais. Tikėjimui, kaip ir religijai, vietos nėra. Kabalos mokslas pagrįstas:
1.nuosekliu žmogaus savybių keitimu, veikiant studijuojamai medžiagai (Aukščiausiajai Šviesai OM),
2. naujos realybės pajautimu įgytomis naujomis savybėmis,
3. šios naujos realybės tyrinėjimu – jos suvokimu,
4. pagal suvokimo lygį susiliejimu (giliu įsiskverbimu) jausmais ir protu į naują būseną.
Tokia būsenų seka vyksta per savybių (norų, ketinimų) pasikeitimo iš „dėl savęs“ į „dėl kitų, Kūrėjo“ visas 125 pakopas – iki visiško sielos ištaisymo (jos sukūrimo tikslo).

Pranešimas: pirmą kartą mokslininkams pavyko sukurti laboratorijoje gyvą materiją iš negyvosios gamtos, pakartojant prieš 2,5 mlrd. metų vykusius natūralius procesus Žemėje. Mokslininkai įstengė esant įprastoms žemiško klimato sąlygoms iš negyvosios gamtos elementų susintetinti sugebančią daugintis RNR (ribonukleino rūgšties) molekulę. Šis atradimas ne tik padeda geriau suprasti gyvybės atsiradimo žemėje procesus, bet ir leidžia dirbtinai sukurti gyvybę.
Komentaras: mes negalime sukurti gyvybės! Tačiau galime atsiskleisti esančius bet kurioje materijoje rešimot, bei paskatinti jų vystymąsi, ir mums atrodys, kad iš nieko gimsta kažkas nauja.