Klausimas: Mane slegia išorinės problemos, jos verčia nuo išorinių tyrinėjimų pereiti prie vidinių, nes tik iš ten kyla visi nurodymai, visos šaknys ir pirminės priežastys. Esu priverstas išsiaiškinti, kas vyksta manyje, nes noriu žinoti, kodėl kenčiu! Tas globalus klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė“ – skatina mane pažiūrėti į savo vidų ir išsiaiškinti, kas gi ten slepiasi.
Atsakymas: Būtent tai vyksta mūsų dienomis. Po truputį viso pasaulio susitelkimas, koncentracija, dėmesys, žvilgsniai krypsta šia linkme. Patys žmonės šito nesupranta. Jau dešimtmečius pamažu nusigręžiame nuo šio pasaulio ir imame žvelgti į savo vidų. Tokia dabartinės kartos tendencija. Todėl žmonės vis labiau domisi kabala, juk tik ji moko, kaip moksliškai, metodiškai atskleisti vidines šaknis ir priežastis.
Tai reikalauja iš mūsų atlikti realią analizę ir įgyti naujas savybes, kurias turėdami galėsime atskleisti naują tikrovę. Kaip galėdami greičiau turime savo žvilgsnį nukreipti iš išorės  į vidų, kad pamatytume ir suprastume visas esančias žmoguje šaknis ir pirmines priežastis. Ir tik su tokia moksliška, praktiška prieiga žmogus galės valdyti visa, kas su juo vyksta.
Žmogus įstengs pakeisti savo padėtį, įstengs pakeisti visą savo pasaulį! Juk keisdamas savo savybes, jis tarsi perkelia save iš vieno pasaulio į kitą, įgauna naują suvokimą, naują realybę – viską naują.
Tyrinėdami išorinį mus supantį pasaulį, tik labai nedaug galime jį pakeisti negyvąjame, augaliniame arba gyvūniniame lygmenyje. Ir visada matome, kad tokie pokyčiai nieko gero neduoda.  Visa tai vyksta tam, kad atsigręžtume į save. Tik pradėję keistis iš vidaus kokybiškai pakeisime  savo gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kodėl man bloga, jei viską turiu?“

„Kai išaugi iš „mažo žmogaus“ rėmų“

„Perregimas pasaulis“

Klausimas: Jeigu aš pats turiu įsivaizduoti Kūrėją, kaip sužinosiu, ar Jis tikras, ar yra tik mano vaizduotėje? Gal tai tik mano sapnas ar fantazija?
Atsakymas: O kaip tu patikrinsi, ar visas šis gyvenimas nėra tik sapnas? Gal tu ir dabar miegi ir sapnuoji, kad užduodi man klausimą. Juk viskas reliatyvu.
Kol esame vienintelėje realybės dalyje, jos egoistinėje savybėje gauti, – negalime nustatyti, sapnas tai, ar tikrovė. Neturime su kuo mūsų būsenos palyginti – esame panardinti savo egoizme ir skiriame tik viena: kas man naudingiau. Todėl negalime įsivaizduoti būsenos, priešingos egoizmui, kai vietoje gavimo – atidavimas.
Kai žmogus jaučia abi šias būsenas: ir gavimo, ir atidavimo, tuomet jis gali palyginti vieną su kita, kaip du skirtingus matmenis. Žmogus esantis vienu metu ir gavimo būsenoje, ir tuo pačiu kuriantis atidavimo būseną – gali nustatyti savo buvimo vietą.
Neįmanoma atskirti sapno nuo realybės, tiesos nuo melo tol, kol, be įgimto egoizmo, nepajusi antrosios jėgos – Kūrėjo, kol esi uždarytas savo paties viduje.
Kabalistai rašo, kad, kai žmogus iš šios realybės išeina į dvasinį pasaulį, jis pajunta, kad visas praeitas jo gyvenimas buvo tarsi sapnas – „chainu ke cholmim“, kaip pasakyta didžiojo kabalisto karaliaus Dovydo psalmėje. Ką reiškia „išeina iš šios realybės“? Tiesiog prie jos žmogus prideda dar vieną realybę – atiduodančiąją. Ir tada jis išvysta, jog gaunančioji realybė buvo tarsi sapnas.

Klausimas: Jei pripažinsime, jog egzistuoja dvi realybės, turėtų būti ir dvi istorijos. Viena istorija materialaus, fizinio pasaulio, kita – dvasinė šios istorijos plotmė…
Atsakymas: Tai vienas ir tas pats. Dvasinė plotmė – tai paprasčiausiai bazinis „pamušalas“, ant kurio yra mūsų materialus pasaulis. Mūsų pasaulis egzistuoja ant jėgų, kurių mes nejaučiame, tinklo. Tas jėgas mes vadiname dvasinėmis, nes jos yra virš mūsų jutimų ir joms pajusti reikia subtilesnių jutimo organų. Mes tiesiog dar neišmokome jų pajusti. Būtent šios dvasinės jėgos ir apibrėžia viską, kas vyksta jų materializuotame pasaulyje.

Klausimas: Bet mokslas šiame pasaulyje ir grindžiamas priežasties – pasekmės ryšio nustatymu…
Atsakymas: Mažas vaikas prieina prie vandens čiaupo sienoje, atsuka, paleidžia vandenį. Jam atrodo, kad pasaulis sukurtas taip, kad iš čiaupo sienoje bėga vanduo. Jis nežino, kas yra už sienos. Vaikui vandens šaltinis – čiaupas. Taip mokslas ir suvokia viską, kas vyksta, – tyrinėja mūsų pasaulio „sienas“, o apie tai, kas egzistuoja už „sienos“, kalba tik kabala.

Klausimas: Koks ryšys tarp to, kas yra čia, ir tarp to, kas yra už „sienos“?
Atsakymas: Absoliutus ryšys. Ezistuoja pirminis jėgų tinklas. Jame susiformavo dvasiniai pasauliai, o vėliau ir materialūs. Ir šis jėgų tinklas, jo dėsniai (dvasiniai dėsniai), nulemia viską – visą pasaulėdarą. Žr. straipsnį „Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN), skyrius „Šaknų ir šakų dėsnis tarp pasaulių“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikrovės suvokimas“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė“

„Visas gyvenimas – vaidinimas!“

Klausimas: Pastaruoju metu mokslas prasiveržė į tokią erdvę, kuri nebesutampa su mūsų dabartine žmogiškąja sąmone. Susidaro įspūdis, kad mokslininkai nežino, ką su tuo daryti, kadangi tik dabar po truputį pradeda ryškėti tam tikras Visatos paveikslas. Tačiau kol kas šis naujasis pasaulėvaizdis atsiskleidžia sunkiai.
Atsakymas: Visų pirma, ir mūsų pažinimas, ir mūsų pojūčiai – itin subjektyvūs. Vaizdas kuriamas tik mūsų viduje, išorėje nieko nėra. Mes kalbame tik apie tuos modelius, kurie egzistuoja mumyse. Mūsų pasaulis – mūsų viduje. Visi mes – savo pačių viduje. Kas vyksta išorėje, mes nežinome. Ir apskritai tokios sąvokos „išorė“ – nėra. Viskas yra žmogaus viduje. Pašalink žmogų – ir nebus apie ką kalbėti, kadangi viskas, ką mes žinome, viskas, ką svarstome, viskas, ką mes jaučiame, – mes jaučiame, žinome ir suvokiame savyje, nors mums visa tai atrodo kaip akivaizdžiai egzistuojantys išorėje. O iš tikrųjų visa tai – mūsų viduje.

Klausimas: O ar tas paveikslas, kurį mums piešia fizika ir sinergetika, negali dvasiškai nušviesti?
Atsakymas: Jis atveda į aklavietę. Žmogus turi suvokti, kad jam reikia ištaisyti savo norus, – ir tada jis pakeis savo suvokiamą pasaulio vaizdą. Jis turi suprasti, kad suvokia tikrovę savo savybėmis, ir jeigu šių savybių nepakeis – realybė nepasikeis! Realybė yra mūsų savybių projekcija baltos šviesos fone. Tol, kol šito nesuprasime, klaidžiosime patamsyje.
Mes baigėme vystytis mūsų egoistiniuose noruose, mūsų savybėse. Visos šiuolaikinės teorijos iš esmės yra baigtinės. Pereiti į kitą būseną galima tik pakaitus savo savybes. Pasaulis – tai tavo subjektyvus tavęs paties suvokimas, tavo paties atspindys. Jeigu tu nori jį pakeisti – pakeisk save. Ir tada tu pakeisi pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikrovės suvokimo“ mokymas

„Mačiau kitokį pasaulį“

„Kaip pajusti anapus pasaulio?“

Klausimas: Sakote, kad žmogus turi ištaisyti ne pasaulį, o patį save. Bet kaip nenorėti taisyti pasaulio, jei matai, kad didžioji dalis žmonių visiškai nenori keistis ir gyvena kaip gyvūnai? Kaip gi aš privalau taisyti save?
Atsakymas: Turi ištaisyti save taip, kad nematytum, jog kiti gyvena tarsi gyvūnai. Nesigailėk tų žmonių – gailėkis savęs, kad matai juos tokius. Kai ištaisysi savo matymą, pamatysi juos laimingus ir klestinčius. Jei pakeisi save, ir juos išvysi visiškai kitokius! Tas, kuris tau atrodė nelaimingas – pasirodys besąs linksmas ir laimingas! Išvysi, kad jis ne skurdžius, o turtingas. Išvysi, kad tas, kuris domėjosi tik alumi ir futbolu, iš tikrųjų – išminčiaus mokinys, siekiantis Aukštesniųjų pasaulių.
Privalai verkti ir apgailestauti, kad aplinkinius matai tokius – nes tik dėl neišsitaisymo savo sugedusiomis akimis matai juos iškreiptus. Visas pasaulis – atspindys to, kas tavo viduje. Tavo viduje – visos pasaulio ydos. Jei matai neturtingus, nedorus ir ligotus, visa tai liudija tavo asmeninį pagedimą. Kitu atveju matytum pasaulį, kupiną gėrio.
Jei Kūrėjas geras ir kuria gėrį – kaip gali pasaulyje būti kas nors bloga? Viskas dėl to, kad tavyje nėra gėrio, kitaip matytum švytintį pasaulį. Žmogui nereikia taisyti pasaulio – žmogus keičia tik savo matymą. Nėra ką taisyti – tik save. Kai tik ištaisai save, pamatai, kad pasaulis pilnas šviesos. Tai Begalybės pasaulis, tobulas ir turtingas. Kadangi mes netobuli, mes jo tiesiog nematome. Begalybės pasaulis paslėptas už 125 užsklandų – ir visas jas mums reikia atskleisti.

Klausimas: Ar galima tvirtinti, kad visa, kas vyksta mūsų gyvenime, yra optimaliausia ir bet koks bandymas ką nors pakeisti visada sukels blogiausias pasekmes?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Klausimas: Dažnai sakote, kad žmogus turi suteikti gamtai harmoniją. Negi ji neharmoningai sukurta?
Atsakymas: Pati Gamta yra visiškai harmoninga, bet iš šios harmonijos dėl specialiai mums sukurto egoizmo iškrenta žmogaus „Aš“. Per šią egoizmo prizmę gamta atrodo neharmoninga ir chaotiška.
Gamta, apimanti visus egzistuojančius pasaulius, yra daug platesnė, integrali, ji apima pasaulėdaros sistemą, kurioje viskas globalu, tarpusavyje susiję ir idealu. Visa ši sistema valdoma nematomų ir mūsų nejaučiamų jėgų… Viso to dėl savo egoizmo nepajėgiame suvokti. Jis uždengia tai nuo mūsų ir iškraipo gamtos tobulumą.
Taigi, mums ši milžiniška, globali, tobula sistema pasireiškia netobulai, – ją iškreipia mūsų egoizmas – kad galėtume ištaisydami save, tapti panašūs į Kūrėją, prilygti Jam.
Taip aš perku parduotuvėje žaislą, parnešu namo, išardau jį dalimis ir duodu savo mažam vaikui, kad jį surinktų. Kodėl aš jį išardau? Kad jis mokėtų teisingai surinkti.
Išeitų, jog visa mūsų visuomenė, visa, kas žmogaus sukurta per tūkstančius metų, visa mūsų kultūra ir civilizacija – tik žaisliukas, kuriuo naudodamiesi turime išmokti tapti panašūs į Gamtą, į Kūrėją.
O paskui visas šis pasaulis išnyksta iš mūsų pojūčių ir nustoja egzistavęs. Visa Visata, viskas, ką šiandien suvokiame penkiais jutimo organais – save, visą supantį pasaulį, – viskas išnyksta priklausomai nuo mūsų dvasinių pasiekimų. Šis pasaulis dingsta – kaip nebereikalingas žaisliukas.
Pradedame suvokti kitą  egzistavimo lygį, kitą pasaulį, kitus tarpusavio ryšius, kitą realybės pjūvį – amžiną ir tobulą.

Klausimas: Jūs sakote, kad mintys yra materialios ir tam, kad pasiekti numatytus tikslus būtina mintyse nuolat to norėti. Kodėl tada įvyksta tie įvykiai, kurių nelauki ir netgi bijai?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (galima vaizdo ar garso formatu).

Pranešimas: Rutgerso universiteto neurologijos centre atlikti tyrimai rodo,  kad žmogaus smegenys apdoroja visus akimis gaunamus vizualius signalus, bet supratimą blokuoja.  Egzistuoja kažkokia užsklanda, kuri filtruoja išorinę informaciją. Protas sprendžia, ką pranešti sąmonei. Ar yra mumyse zonos, kurios priima žmogui nesuvokiamą informaciją?
Replika: Aplink mus egzistuoja visi pasauliai, bet suvokti juos sugebame tik tiek, kiek esame į juos panašūs.  Kadangi visi pasauliai, išskyrus mūsų, turi atidavimo, o ne gavimo (traukos) savybę, tai mes jų ir nesuvokiame. Jeigu per kabalos mokslą įgytumėm atidavimo savybę, tai pradėtumėm  jausti Aukštesniuosius pasaulius ir savo egzistavimą juose – kuo labiau tą savybę vystytumėm, tuo daugiau įžvelgtumėm.

Pranešimas: skaičių seką žmonės įsivaizduoja, kaip horizontalią eilutę, kurioje maži skaičiai yra kairėje, o dideli – dešinėje. Trumpus laiko intervalus mes taip pat įsivaizduojame esančius labiau „kairėje“, o didelius – „dešinėje“. Tą patį galime pasakyti ir apie erdvinį suvokimą – mažesni objektai išsidėsto kairiau, didesni – dešiniau. Eksperimentinės psichologijos duomenys liudija, jog tarp mintyse suvokiamo kiekio ir jo padėties erdvėje egzistuoja tamprus ryšys.
Replika: taip yra todėl, kad laikas, judėjimas, erdvė ar vietovė smegenyse suvokiami vienodai – kaip abstraktūs dydžiai. Nes jie yra subjektyvūs, egzistuojantys tik mūsų suvokime. Jei būtų kitaip, mes ir aplinką suvoktume kitaip.
Viską, kas egzistuoja, formuoja dvi jėgos: atidavimo ir gavimo. Šios dvi jėgos mumyse ir sukelia skirtingą pasaulio, veiksmų ir įvykių suvokimą. Tai galime palyginti su  elektra, kurios dėka veikia daugybė įvairių prietaisų. Elektra viena, o jos sukelti veiksmai – skirtingi.