Netgi tada, kai kabalistas pasiekia aukštumas, jam labai naudinga studijuoti kitų kabalistų knygas. Taip jis realybę gali pamatyti kitomis akimis, nes kiekvienas pasaulį mato pro savo suvokimo prizmę.
Pažinęs, kaip kitas suvokia dvasinę realybę, pradedi matyti ją per kiekvieną išsitaisiusią sielą ir taip greičiau prisijungi prie bendros sielos.
Pradžioje aš – tik taškas rato viduryje. Ištaisiau save, sukūriau ryšį su Begalybe – tarsi liniją iš rato centro link Šviesos, supančios jį.
Susijungiau su likusiomis sielomis – praplėčiau šią liniją per visą ratą. Dabar visa rato plokštuma –  mano ištaisytas noras. Susijungdamas su kitomis sielomis, visiškai ištaisiau save.
Tačiau to nepakanka. Juk mano ratas – dar plokščias. Tokių ratų – ištaisytų sielų – yra ir daugiau. Kai visi šie ratai susijungs, jie sudarys sferą su vienu centru. Vadinasi, turiu pajusti kiekvienos sielos išsitaisymą per visų jų  matymo taškus.
Kodėl? Todėl, kad Kūrėjas žiūri iš viršaus į kiekvieną sielą ir skatina ją veikti. Ir aš turiu pasiekti tokį lygį. Tam turiu „įsivilkti“ į kiekvieną žmogų ir pamatyti jo išsitaisymą iš jo paties matymo taško – jo sielos.
Tik tada savo savybėmis tampu panašus į Aukštesniąją jėgą. Nepakanka ištaisyti savo plokštumą. Turiu ištaisyti plokštumą po plokštumos, ratą po rato – kol jie susilies į sferą.
Tai būtina. Tik taip tapsime panašūs į Kūrėją. Kai kiekvienas susijungs su kitais ir matys jų akimis.
Po to visos atskiros sferos turės susijungti į dar pilnesnę, „apskritą“, tobulą dimensiją. Ir tada dings visi pavieniai skirtumai. Bet šis etapas jau aukščiau mūsų išsitaisymų…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Susilieti su Kūrėju“

„Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis“

„Žmogus ir Kūrėjas“

Buvo vientisas begalinis kli, kuriame nieko nebuvo ištaisyta. Kūrėjas atrodė kaip blogio šaltinis.  Ištaisau jame vieną elementą – tiktai savo paties, tik dabartyje, ir atrandu, kad Kūrėjas man geras!
O kas buvo vakar? Tęsiu išsitaisymą – ir jaučiu, kad Jis man geras visada – ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje!
O kaip dėl visų kitų?  Prisijungiu prie jų ir atskleidžiu, kad visa tai – mano kli. Plečiu išsitaisymą per visą kūriniją, per visą Begalybę, susilieju su ja.
Viskas priklauso tik nuo mano išsitaisymo. Kiek ištaisau save, tiek atskleidžiu Jį kaip gėrį, kiek ne – atskleidžiu Jį kaip blogį.
Viskas vertinama pagal savo paties išsitaisymo lygį. Nėra praeities, dabarties, ateities – yra tik ištaisytų kli atskleidimo lygis, mano išsitaisymo lygmuo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gėris ir blogis mūsų pasaulyje“

„Mačiau kitokį pasaulį“

Dvasinis pasaulis sudarytas iš tokių pat dalių, susijusių  tokiais pat ryšiais, kaip ir materialiajame pasaulyje. Suvokti dvasinį pasaulį galime per jausmus.
Į mūsų pasaulį nusileidžia jėgos, kurioms būdingos negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus savybės. Aukštesniųjų jėgų realizaciją mūsų pasaulyje stebime daiktuose ir veiksmuose.
Suvokiant detales gimsta forma. Tarkim, prieš save matau kažkokį daiktą. Jis pasireiškia man tam tikra forma. Jei turėčiau kitas savybes, matyčiau kitokią formą. Baal Sulamas kaip pavyzdį pateikia stalą: aš matau jį tokį, o angelas jį mato pagal savo savybes.
Realybės suvokimas gimsta iš mano ir šviesos savybių panašumo. Visa, ko nesuvokiu – Amžinybė. Sugaunu tik tą jos dalį, su kuria turiu bendrų savybių.
Kaip galiu suderinti savo savybes su Aukštesniuoju pasauliu? – Manyje yra ta pati koordinačių sistema (pasaulis-metai-siela ir realybės aprūpinimas), kaip ir jame. Ir mano prašymu Šviesa mano savybes suderina su Aukštesniuoju pasauliu.
Tai ir vadinama sielos ištaisymu. Pasiekiu tam tikrą dalinį sutapimą su Begalybe – ir taip nulemiu savo dvasinį lygį, Begalybės suvokimo lygį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

„Kaip augama dvasiniame pasaulyje“

„Paslėptį paversti atskleidimu“

Klausimas: Gerai ar blogai fantazuoti siekiant dvasingumo?
Atsakymas: jeigu žmogus mokosi tik iš Baal Sulamo knygų ir stengiasi pamiršti ankstesnius paklydimus ir stereotipus, tai pamažu atsikratys visų fantazijų.
Reikia pradėti jausti naują realybę, o tai ne fantazija! Kaip dabar jaučiame šį pasaulį, taip turime pajausti ir pasaulį, kurio šiandien dar nejaučiame, o ne išgalvoti jį sau!
Dabar nejauti dvasinio pasaulio. Tau apie jį pasakoja, tačiau tu negali jo įžiūrėti, tu lauki ir veržiesi jo link, atlieki įvairius veiksmus ir pratimus, kad tik jį pajaustum. Labai stengdamasis, treniruodamasis žmogus pajaučia dvasinį pasaulį, nors anksčiau neturėjo tam jokių gabumų.
Taip būna visuose šio pasaulio užsiėmimuose: jeigu kuo nors rimtai užsiimu, pradedu tai jausti ir suprasti. Iš kur tai? Mes tiesiog pamirštame, kad esame vienoje bendroje sistemoje, kur visi tarpusavyje susiję.
Todėl, jeigu aš, pavyzdžiui, visai nejausdamas ir nesuprasdamas augalų, užsiimsiu sodininkyste ir imsiu rūpintis gėlėmis, palengva jas pajausiu, susidarysiu apie jas įspūdį, – tarp mūsų užsimegs ryšys.
Kaip jis atsiras? Esmė ta, kad mes jau nuo pat pradžių esame susiję su visomis realybės dalimis. Ir dabar šiais pratimais tik pažadinu jau egzistuojantį ryšį – nesukuriu nieko naujo. Kadangi iš visų jėgų stengiausi ir norėjau – sistema man tapo aiški.
Tas pats ir su dvasiniu pasauliu! Mes jau esame Begalybės pasaulyje. O kadangi stengiamės, studijuojame Aukštesnįjį pasaulį, mėginame tai daryti kartu su kitais – atskleidžiame šią sistemą. Atskleidžiame tai, kas jau yra! Nėra nieko, apie ką būtų galima paklausti: „Iš kur tai atsirado?“, „Ar gi tai ne fantazija?“. Tai ne fantazija! Man tik reikia treniruotis, kad tapčiau jautrus tam, kas jau egzistuoja.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Realybė už „sienos“

„Buvome tarsi sapne“

„Dvasingumas – integrali sistema“

Klausimas: Kabalos mokslas tvirtina, kad iki šio pasaulio pabaigos liko 230 metų. Ar kūdikiai po 231 metų gims jau būsimame pasaulyje?
Atsakymas: Apie laiką mes galvojame mūsų realybės ribose ir nesuprantame, kad keisdamas savo savybes, žmogus keičia tikrovę. Juk realybė – tai, ką jaučiu savo viduje. Pakeičiau savo vidines savybes – ir matau kitą pasaulio vaizdą.
Tarsi sėdėtum priešais kompiuterio ekraną. Spaudi klavišus – ir keiti vaizdą ekrane. Ir gyveni skirtinguose vaizduose, peršoki iš vieno filmo į kitą.
Tai apie kokius 230 metų, apie kokius gimusius ar negimusius kūdikius kalbama, jei patenki į kitą išmatavimą ir staiga pajunti, kad viskas, ką suvokei anksčiau – visi šie kūnai, moterys, vaikai, šis pasaulis, tu pats, kuris valgo ir geria, – neegzistuoja.
Staiga supranti, kad tai buvo tik vaizdas ekrane, o iš tikrųjų už visų šių pavidalų tėra dvi jėgos – noras mėgautis ir noras duoti, kurios ir piešė tau tokią realybę. Pati savaime realybė, kurią jauti dabar, –neegzistuoja. Ji – tik tavo ekrane.
Ką reiškia „gimdyti vaikus“, „statyti namus“, „gyventi šiame pasaulyje“? Tai dviejų jėgų, kuriančių tau tokį vaizdą, sąveika – nieko daugiau! Ir nebūtina laukti 230 metų, kad pajustum, kaip šie vaizdai keičia vienas kitą.
Kas tai reiškia – gyvenu šiame pasaulyje? Mano kūnas gyvena? Aš egzistuoju savo nore mėgautis – tol, kol baigiu išsitaisyti, kol įgyju visaapimantį norą duoti.
Aš kylu iš paties žemiausiojo taško – iš šio pasaulio, kol pasieksiu viršutinį tašką, susiliesiu su Kūrėju. Ir tada, pačioje vyksmo pabaigoje, bus ištaisyta „akmeninė širdis“ (lev a-even).
O kas vyksta po ištaisymo? Keičiasi vaizdas, keičiasi viskas – savybės, sąmonė, suvokimas. Vos pradėjęs kilti, pradedi suvokti, kad šis pasaulis tėra tai, kas jauti savyje. Pojūtis ima keistis, ir staiga vietoj jo pajunti kažką kita – labiau vidinį.
Viskas atsispindi tavo norų viduje. Todėl parašyta: „Mačiau atvirkščią pasaulį“. O po 230 metų nebeliks nieko, kas įsivaizduotų tokį pasaulį, kokį mes jaučiame dabar.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mačiau kitokį pasaulį“

„Paslėptį paversti atskleidimu“

„Buvome tarsi sapne“

Klausimas: Kaipgi mums pajausti objektyvią tikrovę?
Atsakymas: Mes tarsi matome objektyvią tikrovę, kuri lyg ir nepriklauso nuo mūsų suvokimo, gyvenimo ir mirties. Stebimą pasaulį suvokiame, kaip pastovų, egzistuojantį mūsų išorėje nepriklausomai nuo mūsų ir nepriklausomai nuo to, esame jame ar ne.
Mes sakome: praėjo 10 milijardų metų nuo „Didžiojo sprogimo“ (t. y. nuo tada, kai atsirado taškas, iš kurio išsivystė mūsų pasaulis, kai atsirado laikas, erdvė ir kt) iki tada, kai susikūrė Žemė ir ant jos atsirado žmogus. Mes kalbame „laiko ašimi“, kuri tarytum egzistavo dar prieš tai, kai žmogus pajautė laiką ir prakalbo apie jį.
Taip pat kalbame apie mūsų istoriją, jog buvo Senovės Babilonas, išėjimas iš Egipto ir visi atsitikę įvykiai. Ir šiandien žvelgdami į praeitį sakome, kad buvo Baal Sulamas, parašė mums knygas, kurias „šiandien“ skaitome. Netgi dabar kalbu apie tai, jog diena iš dienos vyksta istorinio vystymosi procesas.
Kol esu „negyvosios dvasinės būtybės“ lygyje, negaliu įsivaizduoti, kad visa tai egzistuoja tik mano kūno jutimo organuose.
Kol žmogus nejaučia dvasinio laiko, jis „prilipęs“ prie žemiško laiko ašies – ir taip jis kalbės, rašys, galvos. Dvasinis laikas (veiksmų nuoseklumas) prasideda, kai pajaučiame save Gamtos/Kūrėjo jėgų tinkle, kur viską nulemia tavo ir šio jėgų tinklo sąveikos dydis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Norite daugiau niekada neklysti?!“

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Realybė už sienos“

Klausimas: Kaip įmanoma atskleisti visą tikrovę ir atlikti teisingą išskaičiavimą? Juk netgi fizikai, naudodamiesi šiuolaikiškiausiais kompiuteriais, negali tiksliai apskaičiuoti elektrono padėties kitą milisekundę. O ką gi tada reiškia atskleisti visą pasaulių sistemą?
Atsakymas: Suprantama, kad fizikai, veikiantys materijoje, negali žinoti, kas atsitiks kitą akimirką. Juolab kai jie savo tyrimuose nueina taip toli, kad išnyksta aiški riba tarp medžiagos, bangų ir kitų egzistavimo formų, ir jie susipainioja laiko, judėjimo ir erdvės sąvokose. Ties šia riba mūsų jutimo organai liaujasi suvokę reiškinius.
Visa tikrovė atsiskleidžia kaip valdančios gamtą jėgos. Šios teigiamos ir neigiamos jėgos susijungia savo šaltinyje, kuris vadinamas Aukštesniaja jėga. Jos pažinimas – tai teisingo išskaičiavimo pagrindas.
Mūsų pasaulis – tai jėgų, nusileidžiančių į jį iš aukščiau, pasekmė. Todėl, jeigu nepakilsime į aukštesnę pakopą, tai visam laikui liksime čia tamsoje, niekada nežinosime, kodėl viskas taip vyksta, ir visada klysime! Mes netgi nesuprasime, kur klystame.
Tik pakilę į aukštesniąją pakopą, įstengsime teisingai egzistuoti šiame pasaulyje, o tai atlikti mus ir įpareigoja gamta. Pakilti į aukštesnę pakopą reiškia atskleisti bendrąją gamtoje veikiančią jėgą, sužinoti formulę, apibrėžiančią jos veiksmus visų pasaulių sistemos dalių atžvilgiu ir leidžiančią veikti išlaikant pusiausvyrą su visa apimančia gamta, – ir štai tada imsime gyventi gerai.
Ši bendroji jėga – gamta arba Kūrėjas, savo smūgiais parodo mums, kad neteisingai apskaičiavome ir nukrypome nuo kelio, ir taip priverčia mus pakilti į jos pakopą. Jeigu nepakilsime ant Aukščiausiosios jėgos pakopos, mūsų laukia baisios kančios.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atėjo metas suaugti“

„Pabaisa slepiasi tavyje“

„Veržkitės į „paskirties tašką“

Klausimas: Kaip gi gali būti, kad mūsų pasaulyje, kuriame tikrovė yra tartum ir objektyvi, yra išoriniai objektai, kuriuos mes galime išmatuoti?
Atsakymas: Mes įpratome gyventi, suvokdami realybę negyvuoju noru mėgautis, ir taip pat sprendžiame apie dvasingumą – jog jis egzistuoja savarankiškai ir nepriklauso nuo mūsų vidinių pokyčių.
Taip vyksta tol, kol pradedame justi mūsų suvokimo reliatyvumą, pradedame suprasti, jog suvokimas priklauso nuo mūsų savybių.
Palaipsniui žmonija pradeda suprasti, jog visa pasaulio vizija priklauso nuo stebėtojo savybių. Kvantinės fizikos mokslininkai tvirtina, jog eksperimento rezultatai priklauso ir nuo stebėtojo. Tačiau mes neturime  priemonių išmatuoti minties poveikio materijai.
Trumpai tariant, viskas palaipsniui tampa nepagaunama… kol mes nuspręsime, jog visa tai  reliatyvu, reliatyvu žmogaus savybių atžvilgiu. Viskas priklauso ne nuo to, ar aš stebiu, ar nestebiu, galvoju, ar ne, o nuo to, kas šis galvojantis ir stebintis žmogus, kokios jo savybės.
Tada mes nuo įprasto mokslo, nepriklausančio nuo mokslininko savybių, pereiname prie tyrinėtojo, kuris pirmiausiai turi pasirūpinti savomis savybėmis, o tik po to – tirti materiją. Jis – jau kabalistas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visa visata – mūsų viduje (video įrašas)“

„Erdvė ir laikas subjektyvūs“

„Realybė už „sienos“

Klausimas: Kodėl vieną žmogų gyvenime lydi sėkmė, o kitą – ne?
Atsakymas: Pagal šaknies ir šakos dėsnį,  visos detalės visuose pasauliuose – kiekviename iš jų – vienodos; visi ryšiai tarp detalių – tokie patys; jėgų tinklelis kiekviename pasaulyje – tas pats; įvykiai, vykstantys visuose pasauliuose, – tokie patys.
Niekas neįvyks apačioje, jei nebus kokio nors pasikeitimo viršuje: „Nėra žolelės apačioje, virš kurios nebūtų angelo/jėgos, plakančios ją ir įsakančios augti“.
Mūsų pasaulyje nėra nieko, kas vyktų tiesiog šiaip sau. Jei aš pradedu suvokti šį griežtą ryšį, šį priežastingumą, suprantu, kad nėra jokio atsitiktinumo, yra tiesiog sėkmė („mazal“).
Ivrito kalba „sėkmė“ („mazal“) – nuo žodžio  „sunktis“, „varvėti“ („nozel“). Varvėti –  reiškia kapsėti lašams, vieniems paskui kitus. O tarp lašų yra laiko tarpas, pertrauka.
Jeigu atpažįstu šiuos lašus, galiu veikti savo sėkmę, keisti ją. Kabalistai tvirtina, jog atsitiktinumų nėra. Tik tarp jėgų, veikiančių mane, būna pauzės. Todėl šios jėgos vadinasi „sėkmės lašai“.
Acilut pasaulyje yra sistema, kur ypatingais dvasiniais „parcufais“ lašais „varva“ Aukščiausioji šviesa. Ir jeigu mes žinome, kaip patekti tarp tų sėkmės lašų, besileidžiančių pas mus,  galime keisti savo likimą.
Nors viskas nulemta iš aukščiau, šakos ir šaknies dėsnis leidžia man veikti savo „sėkmę“ ne šio pasaulio plokštumoje, o virš jo, kad „sėkmė“ nusileistų man kitokios formos. Ką reiškia „kitokia forma“, kada ir kaip tai vyksta – visa tai mes ir studijuojame kabalos moksle.
Jeigu žinau, kaip pakeisti sėkmę, įsiskverbti į šią man paliktą erdvę, jei teisingai dalyvauju tame, tampu žmogumi. Aš papildau Kūrėjo veiksmus, kuriuos Jis man paskyrė, – kartu tampu nepriklausomas.
Taip šakos ir šaknies dėsnio studijavimas padeda mums dalyvauti Aukščiausiame Valdyme, tapti bendraautoriumi. Žmogus tampa Kūrėjo partneriu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip pakeisti likimą? (video klipas)

„Kas pakeis mūsų likimą?“

„Keiti ketinimą – keiti likimą“

Pirmasis dvasinio kelio etapas – tai blogio įsisąmoninimas. Jis duodamas, kad suprastume, jog visa mūsų prigimtis, per kurią jaučiame pasaulį ir save gyvenančius ir veikiančius jame, jog toji piešianti mums tikrovę programa vadinama „egoizmu“ – noru gauti ir mėgautis pačiam dėl savęs.
Ji užrakina mane viduje, nugramzdina savyje, pritraukia visą dėmesį, priversdama galvoti tik apie save patį. Mes veikiame pagal šią programą ir net negalime įsivaizduoti, kad įmanoma kitaip, kad yra kažkokia kita realybė. Kaip gi tai pasiekti?
Mūsų prigimtis pati paskatina įsisąmoninti mumyse slypintį blogį, nepalikdama mums jokios galimybės jos atsikratyti. Ji valdo mus, neleisdama pasislėpti, užrakina mus savyje ir prievartauja visame kame.
Nėra baisesnės vergovės nei ši. Žmogus atskleidžia, jog yra savo prigimties nelaisvėje ir veikia tik pagal jos nurodymus. Žmogus žino iš anksto, kad neturi pasirinkimo ir yra verčiamas jos klausyti, nors bet kurio nurodymo vykdymas jam pakenks.
Kabalistai pateikia pavyzdį, kaip mirties angelas ateina pas žmogų ir tiesia jam kardą, ant kurio ašmenų – lašas nuodų. Ir žmogus paklusniai prasižioja, nors žino, kad išgėręs – mirs. Ir vis dėlto lyžteli nuodų – juk rinktis negali.
Tai ištisa vidinė drama ir visas žmogaus darbas – suvokti, kad esi ištremtas, kad vergauji. Žmogus visiškai nusivilia ir galų gale jame prabunda taškas širdyje, kuris ima šviesti, rodyti žmogui, jog yra kitas pasaulis, o vietoje šios tremties yra trokštama, palaiminta, kupina gėrio žemė.
Neamžinai sėdės taip žmogus it viščiukas kiaušinyje! Galima išsiveržti iš prigimties, kaip kad kirminas prasigraužęs iš rūgštaus obuolio staiga išvysta, kad išorėje šviečia saulė, kad oras tyras.
Ir girdi tada žmogus, kad yra metodika, leidžianti išeiti iš šios vergovės, iš šios siaubingos būties, kur be perstojo gimstama ir mirštama, gimstama ir vėl mirštamai – ir taip be jokios prasmės. Žmogus sužino, kad vis tik yra būdas ištrūkti iš šio rato ir pakilti virš savosios prigimties.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gėris ir blogis mūsų pasaulyje“

„Pasaulis didesnis už kartų ridiką!“

„Kelias iš vergijos į laisvę“