Kelias iš vergijos į laisvę

Krizė, globalizacija, Valios laisvė

Jeigu kiekvienas iš mūsų nepriklausytų nuo aplinkos ir veiktų tik pagal savo instinktus, mūsų santykis su gyvenimu būtų toks pat, kaip karvės, besiganančios pievoje. Valgytume tik tada, kai jaustume alkį, o prisivalgę gulėtume ir ilsėtumės, kol vėl neišalktume. Ir mūsų nejaudintų, ką tuo metu jaučia ir ko vaikosi visi likusieji žmonės.
Karvė negers vien dėl to, kad geria visi, ir neis dėl kompanijos ieškoti sultingesnės žolės su kitais, jeigu pati tos žolės neužsinorės. Mes, žmonės, skiriamės nuo gyvūnų tuo, kad mus veikia supanti visuomenė. Bendruomenė gali įteigti man mintis ir norus, apie kuriuos aš net negalvojau ir kurių pagal prigimtį man nereikėjo.
Privalau labai stengtis, kad užsitarnaučiau visuomenės pagarbą. Turiu atlikti nenatūralius veiksmus, kurie galbūt kenkia mano sveikatai ir šeimai – kad tik gerai atrodyčiau kitiems žmonėms.
Žmonės pasiruošę paaukoti savo gyvybę, kad tik juos gerbtų, apdovanotų. Argi gyvūnas dirbtų dėl medalio? Niekada! Mes, veikiami visuomenės, esame pasiruošę net sunaikinti save. Tuo naudojasi aplinkiniai, pelnydamiesi mūsų sąskaita.
Tai trunka tol, kol žmogus suvokia, jog yra visiškas supančios visuomenės vergas.  Pradeda vystytis „taškas širdyje“, kuris iškelia jį virš visuomenės, stumia savarankiškai ir nepriklausomai  paieškai. Taip mes nukreipiami iš aukščiau, priverčiant mus ieškoti gyvenimo prasmės.
Ir tada žmogus palieka tą visuomenę, kuri, žaisdama jo egoizmu, primeta jam madingas, menkas vertybes, – ir ieško tokios bendrijos, kuri suteiktų jėgų pasiekti tikslus, neapribotus siaurais mūsų gyvenimo rėmais, –  amžinus, dvasinius.
Štai šiame pasirinkime, kokiai visuomenei paklusti, ir yra visa mūsų laisvė!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur slepiasi mūsų pasirinkimo laisvė?“

„Tas saldus žodis „LAISVĖ““

„Nenoriu būti lėle“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.