Kūrėjas – tai mano ištaisyta savybė. Kūrėjas atsiskleidžia kūrinio viduje – hebrajų kalboje Jis vadinamas „Bo-re“ – „Ateik-Pamatyk“.
Turiu pasiekti ištaisytą būseną, ištaisytą save, tada pamatysiu šias ištaisytas savybes ir pavadinsiu jas Kūrėju.
Kūrėją atskleidžiu tik savyje, savo ištaisytuose suvokimo induose. Išorėje nieko nejaučiu.
Visą realybę, visa, kas egzistuoja, suvokiu savyje, savo pojūčiuose. Todėl knygoje „Zohar“ rašoma, kad visi pasauliai ir visa, kas juos pripildo, įskaitant Kūrėją, yra žmoguje.
Nes jaučiami tik savyje. Tik atrodo, kad viskas išorėje.
Tokia iliuzija mums duota tyčia, kad per pojūčių „savyje“ ir „mano išorėje“ prieštarą įgaučiau  gebėjimą matyti pasaulį, save ir Kūrėją iš šalies ir savyje – ir taip galėčiau pajusti kūrinį, kaip Jis, iki sukūrimo, kūrimo procese ir toliau, būsimose aukštesnėse būsenose.
Dvasiniai pojūčiai statomi ant „svetimų“ norų pojūčių, kuriuos prisijungiu meile ir noru duoti.
Taip mano noras išauga – ir aš, susijungdamas su vis didesniu kiekiu, atskleidžiu vis platesnę realybę.
Mūsų pasaulyje mes atskleidžiame pasaulį Asija – kai kiekvienas uždarytas savo paties viduje, savame, o tai reiškia, egoistiniame, nore.
Jeigu pradedu vienytis su grupe, su panašiais į mano norais pasiekti Kūrėją, tai proporcingai susiliejimui su jų norais atskleidžiu kitą pasaulį – pasaulį Jecira.
Kiek susivieniju su aplinka į  bendrą norą, tiek atskleidžiu savo pasiektą atidavimo savybę, kuri ir vadinasi „Kūrėju“.
Po to man atsiskleidžia dar didesnis egoistinis noras, mano Aš, ir virš jo, bandydamas susivienyti su grupe, aš pasiekiu Brija pasaulį.
Taip mes atskleidžiame visus penkis pasaulius. Baal Sulamas straipsnyje „Įvadas į kabalos mokslą“ rašo, jog visi pasauliai yra žmogaus viduje.
Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniui, kūrinyje, jo ištaisytuose noruose, suvokimuose.
Atskleisdami atidavimo savybę, mes suvokiame jos Šaltinį, jos Įkūrėją. Šį patį giliausią vidinį suvokimą ir vadiname Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas yra Kūrėjas?“

„Visi pasauliai – mano viduje“

„Kur prasideda dvasingumas“

Kai žmonės užsiima dvasingumu, jų neslegia materialūs rūpesčiai, nes veikiant dvasingumui materialūs pojūčiai nurimsta ir įgyja pusiausvyrą.
Mūsų pasaulis – jėgų, kurios nusileidžia iš dvasinio pasaulio, pasekmė. Šios jėgos valdo viską, kas egzistuoja mūsų pasaulyje.
Jei Aukštesnėms jėgoms suteiksime pusiausvyrą, ji įsivyraus ir mūsų pasaulyje.
Jei užmegsime teisingą, t.y. dvasinį, tarpusavio ryšį, visas mūsų pasaulis, visas mūsų žemiškasis gyvenimas įgis pusiausvyrą.
Veikdami mūsų pasaulio lygyje, žemiškajame pasaulyje nieko pakeisti ar pagerinti negalime, nes mūsų pasaulį valdo jėgos iš aukščiau.
Tačiau jei sieksime išsitaisyti ir tapsime panašūs į Aukštesnias jėgas, šios, nusileisdamos iš viršaus, suteiks mūsų pasauliui harmonijos – ir tai iš karto pajusime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mačiau kitokį pasaulį“

„Klausimai kelyje – 2“

„Kas pakeis mūsų likimą?“

Klausimas: Kas yra klipot sistema?
Atsakymas: Visi mano neištaisyti norai vadinasi „klipa“. Visi mano ištaisyti norai vadinasi „šventumu“. Nėra nieko, išskyrus mane. Tik man atrodo, kad visa, kas išorėje, yra išorėje. Tai mano vidiniai pojūčiai, tik aš kol kas jaučiu juos kaip išorinius. Pasiekęs Acilut pasaulį, toliau Adam Kadmon ir Begalybės pasaulius randu, kad pasaulių nėra, kad viskas manyje.
Bet jeigu žmogus nesistengia užmegzti ryšio su Šviesa, tai tarp jo ir Šviesos – pasaulių nėra. Žmogus pats „pakloja“ šiuos pasaulius. Turėdamas teisingą ryšį su Šviesa, jis tarp savęs ir Šviesos sukuria paslėpties laipsnius, kurie ir vadinasi pasauliais (paslėpties laipsniai). O jeigu paslėpties jau nebėra, jeigu žmogus visiškai prilygsta Šviesai, – paslėptis išnyksta, ir pasaulių nebelieka.
Pasauliai – tai kažkas griežtai egzistuojantis. Jie egzistuoja tavyje kaip paslėptis, kuri nepriklauso nuo tavęs (pakopos iš viršaus į apačią), arba tu pats juos sukuri (pakopos iš apačios į viršų). Bet visa tai – tavo viduje, išorėje nieko nėra. Mūsų vidinė sandara suskirsto mūsų pojūčius į „mane“ ir į „mane supantį pasaulį“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visas gyvenimas – vaidinimas!“

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė“

„Visa visata – mūsų viduje (video klipas)“

Ir dabar esi Begalybės pasaulyje. Bet argi tu jį jauti? Tu jauti šį pasaulį. Ėmęs vystytis vietoj Begalybės pasaulio jauti Asija pasaulį, po to Jecira, dar po to pasaulius Brija, Acilut, Adam Kadmon ir galiausiai patį Begalybės pasaulį.
Atskleidi tą pačią nekintančią tikrovę, kurioje egzistuoji ir dabar. Kaip atskleidi šį paslėptą pasaulį? Tavyje vis giliau atsiskleidžia tos pačios 10 sfirų, nuo kurių tu pradėjai kilti. Pačioje kilimo pradžioje esi tose pačiose tikrovės dalyse: „metai-pasaulis-siela“ ir „realybės užtikrinimas“ – tai tavo 10 sfirų. Jas vystydamas skverbiesi vis giliau, vis labiau jas priartini prie davimo savybės.
Mes tobulėjame kokybiškai, ne kiekybiškai. Aš nuolatos tikslinu detales, didinu savo jautrumą pasauliui – ir taip jame atskleidžiu vis naujas pakopas. Stiprėjant pojūčiams atsiskleidžia naujos pasaulio dalys – tai ir yra mano tobulėjimas. Pakopos skiriasi ryšio tarp visų kūrinijos dalių atskleidimo laipsniu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paslėptį paversti atskleidimu“

„Pasaulis – tai pojūčiai troškime“

Tyrinėdami gamtą pastebime, jog visa materija susideda iš elementariųjų dalelių ir energijos. Vis giliau prasiskverbdami į materiją nuo dalelių pereiname prie bangų, tai yra, prie jėgų.
O toliau materija visiškai išnyksta – ir pasilieka jėga, kurioje slypi Šviesa.
Šios jėgos, kad galėtume jas atpažinti, įgauna negyvosios materijos, augalų, gyvūnų ar žmogaus formas – bet visa tai tik jėgos.
Kaip vaizdą televizoriaus ekrane sukuria elektromagnetinės jėgos, taip jėgos piešia mums tikrovės paveikslą, leisdamos pajausti pasaulį ir save.
Bet giliau prasiskverbę į mikropasaulį nepamatysime net ir bangų. Viskas išnyksta – it baltas popieriaus lapas, kurio nepalietė pieštukas.
Taip tirdami savo tikrovę imsime stebėti nebe  materialius objektus, o  atomus, bangas ir…tuštumas.
Tyrinėdami materiją grįžtame prie jos atsiradimo priežasties – Šviesos. O kad pajaustų ir ištirtų ją, patys tyrinėtojai privalo pasikeisti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Norite daugiau niekada neklysti?“

„Tikrovės suvokimo“ mokymas“

Aš jau esu galutinės, tobulos, visiškai ištaisytos būsenos. Viskas jau egzistuoja. Tik ši būsena paslėpta nuo manęs ir atsiskleidžia tiek, kiek sugebu atskleisti save, kaip lygų Jam.
Savo pirmapradėje būsenoje (Begalybės pasaulyje) kūrinys jau pajuto pragaro kančias – gėdą, kad  gauna iš Kūrėjo. Jeigu tai atsiskleistų dabar, pragariškos kančios pojūtis būtų 620 kartų stipresnis.
Todėl kiekviename mano raidos etape egzistuoja tiksliai išmatuota paslėptis, leidžianti atskleisti manyje teisingus norus, teisingas būsimų būsenų savybes. Iš Kūrėjo jaučiuosi gaunąs tiek, kiek atiduodu pats, o kai mes tampame lygūs atidavimu ir meile – aš pasiekiu kelio pabaigą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paslėptį paversti atskleidimu“

„Ilgas kelias ir trumpas kelias“

Protas vystosi tik drauge su noru ką nors pasiekti. Manyje augantis noras pažadina protą, kuris sugeba pasiekti tai, ko geidžiu.
Protas įgyjamas, privalau jį sukurti savo nepatenkinto noro jėga.
Jeigu trokštu pasiekti kitą būseną, turiu atlikti įvairius veiksmus, kurie pritrauktų Supančią Šviesą.
Net mėginantį sudėlioti kaladėles vaikutį veikia Šviesa, kurią pritraukia jo noras. Ir dėl to vaikas tampa protingesnis.
Šviesa, įsikūnijusi į siekį gauti tai, ko nori, suteikia mums proto. Ir staiga suprantame, kaip reikėjo daryti.
O kartais vyksta atvirkščiai: mums netikėtai pasiseka ką nors atlikti ir taip mokomės. Tai du sužadinimai: iš viršaus ir iš apačios.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Protas nepriklauso nuo smegenų“

„Smegenys (video klipas rusų k.)“

Mes visada norime vystytis greičiau, jei tik įmanoma – visą kelią įveikti vienu šuoliu.
Tačiau, kai žmogus supranta, kad jam skleidžiasi tobulumas, jis susitelkia į savo būseną ir supranta, kad būtent čia jis turi atskleisti tobulumą, net ir iš pačios blogiausios būsenos. Juk galbūt būtent iš jos jam atsivers ryšys su Kūrėju.
Visai nebūtina veržtis į kitas būsenas. Dažniausiai tai pradedančiųjų problema. Jie mano, kad privalo pasiekti didžiulių permainų kažkur ten priešakyje.
Ne! Mes visada esame Begalybės būsenos. Kaip išvysiu ryšį tarp savęs ir Kūrėjo priklauso nuo to, kaip dabar žvelgiu į tikrovę.
Todėl kelias žmogui gali būti ilgas arba trumpas, priklausomai nuo to, į ką susitelksi. Tobulumą rasi dabartinėje būsenoje ir tada pamatysi, kad jau esi tobulume.
Viena, ką tu turi atlikti, – tai išsklaidyti paslėptį, atrasti Kūrėją, esantį visur kur. Ir tada būsi su Juo vienybėje.
Tai labai svarbu, nes mes visad manome, kad dvasiniai pasauliai ir pakopos kažkur toli, o ir patys nežinome, ko būtent turėtume siekti.
Tačiau viskas yra ne taip. Patirti malonumą susiliejimu, atskleidimu dabartinėje būsenoje – reiškia judėti teisinga kryptimi.
Juk žmogus šiame gyvenime, šiame pasaulyje atskleidžia Kūrėją susijungęs su kitomis sielomis, per ryšį su priešais gulinčia knyga, televizijos kanalu ar internetu.
Viskas yra prieš mus. Mums niekur nereikia bėgti – nei į materialias, nei į dvasines erdves. Visos erdvės – dabartinės būsenos gelmėse.
Jeigu šito nepamiršime, mūsų kelias sutrumpės, bus neilgas ir lengvas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kodėl matome mūsų pasaulį?“

„Keiti ketinimą – keiti likimą“

„Tikrovės suvokimas“

Parašyta: „Nėra žolelės žemai, virš kurios nebūtų viršuje angelo, mušančio ją ir verčiančio augti“.
Kitaip tariant, viskas nusileidžia iš aukščiau. Bet kita vertus, žinome, jog toks bendras viso pasaulio vystymo kelias, paklūstantis bendram valdymui iš aukščiau.
Kai norime pasiekti kūrimo tikslą, paklūstame asmeniniam valdymui, kur galioja kita taisyklė: pirmenybė teikiama mūsų norui, mūsų maldai (MAN) iš apačios –  ir tik tada iš aukščiau ateina atsakymas, ištaisymas.
Todėl bet kuri nauja dvasinė būsena gimsta vos tik imame jos trokšti.
Veiksmų nevaldome – mes tik prašome, reikalaujame, trokštame, kad taip įvyktų, ir tada Šviesa iš aukščiau, iš kitos mūsų pakopos pakeičia mus ir mes pakylame į kitą pakopą.
Visas dvasinio darbo menas – suprasti tai, pradėti jausti ir taip veikti. Mums tereikia ištirti, išsiaiškinti, prašyti, ir jeigu prašome teisingai, iš aukščiau tučtuojau ateina Šviesos atliekamas atsakomasis veiksmas.
Todėl bet koks pasikeitimas prasideda nuo žmogaus. Bet atlieka jį – Kūrėjas. Šviesa yra absoliučioje ramybėje ir laukia, kol pareikalausime pokyčių.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip pasiekti tikrą maldą“

„Viską daro šviesa“

„Melstis – „teisti save“

Iš 2009 m. rugsėjo 9 d rytinės pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Sulam komentarus“
Aš – tai juodas taškas Šviesos vandenyne. Visa mano egzistencija susieta su šia Šviesa, save vertinu jos atžvilgiu. Atrandu, kad Kūrėjas duoda ir yra geras man. O aš, atvirkščiai, gaunu ir noriu Jį išnaudoti, „praryti“. Sužinau, kad dvi mūsų prigimtys – Kūrėjo ir kūrinio – yra veidrodinės priešingybės. Lygindamas save su Juo, išvystu mus skiriančią bedugnę, juk viskas, kas yra Jame, manyje egzistuoja priešinga forma kaip antspaudas. Tada manyje kyla gėda! Juk Jis duoda ir myli, o aš – gaunu ir nekenčiu…
Ši gėda – tai kažkas, ko nebuvo niekad anksčiau, tai ir yra kūrinys. Juk anksčiau taip neįsisąmoninau savęs. Imu Jo davimą vertinti kaip gėrį, o gavimą – kaip blogį. Iš kur manyje atsirado tokia matavimo skalė? Jos nebuvo Šviesoje! Tai tikrasis kūrinys. Jis jaučiasi savarankiškas ir atskirtas nuo Duodančiojo ir todėl supranta esąs priešingas Jam. Kol kūrinys nepajunta, negalįs likti tokios būsenos, tol negali savęs pateisinti, ir todėl susitraukia, išstumdamas iš savęs Šviesą.
Tai Begalybės pasaulio Malchut, kuri kenčia dėl to, kad negali būti tokia, kaip Kūrėjas, kad nemoka mylėti, kaip myli Jis. Todėl visas vystymasis po Pirmojo Susitraukimo (Cimcum Alef) galiausiai atveda mus į tokią meilę, kokią skleidžia Kūrėjas. Visa tai Pirmojo Susitraukimo pasekmė. Sprendimas susitraukti – vienintelis sprendimas, kuris yra visos kūrinijos varomoji jėga ir kuris veda ją į galutinį išsitaisymą. Gėdos jausmas buvo tas sprogimas, iš kurio kilo kūrinija ir po to praėjo visą kelią: žemyn iki mūsų pasaulio ir atgal – aukštyn.
Būtent tas Begalybės pasaulio Malchut patirtas gėdos jausmas ir yra vystymosi variklis, išskleidžiantis tikrovę iš viršaus į apačią ir iš apačios į viršų. Daugiau nieko nėra. Tai lyg Didysis Sprogimas, po kurio susiformavo lyg šiol besiplečianti Visata.
Visa tai vyksta Begalybės pasaulio Malchut. Joje yra visi devyni sfirot, Šviesos savybės. Nėra nieko tik ji. Juk ji – Šviesos indas, ne joje Šviesa neegzistuoja.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viską daro šviesa“

„Žmogus ir Kūrėjas“

„Apie kabalos mokslą: ketvirtas pokalbis“