Klausimas: Kai šis pasaulis visiškai išsitaisys ir pakils, susiliedamas su Aukštesniuoju, ar nepradėsim apgailestauti, jog perėjom į dvasinį  pasaulį dar nespėję pasimėgauti šiuo?
Atsakymas: Tu nerimauji, kad taip ir nebesulauksi tau priklausančios visuotinės šlovės, garbės, pinigų, valdžios?
Bijai, kad išsitaisysi ir atsikratysi šių norų, pakilsi į kitą pasaulį, kur tave sutiks Kūrėjas, apkabins  ir paklaus: „Na, sakyk, ko nori!“ – o tu jau neturįs ko prašyti!
Jau nebenori nei pinigų, nei šlovės, nei valdžios – nieko. Ką tada daryti? Kiek tereikia teisuoliui – gurkšnelio vandens ir saujos uogų savaitei. Ir tai vadinasi visišku ištaisymu, kurio mes siekiame?!
Bet nesijaudink – kuo aukščiau pakyla žmogus, tuo didesni tampa jo norai. Mūsų šiandieniniai materialūs norai, palyginus su dvasiniais, milijardus kartų mažesni už kūdikio norus, palyginus su suaugusiojo.
Juk mes visiškai atkirsti nuo dvasinio pasaulio, o kūdikis gyvena su mumis tame pačiame pasaulyje.
Tačiau kaip su amžiumi išauga mažo vaiko norai, ir buvęs kūdikis  pajunta norą mėgautis suaugusiojo gyvenimu, taip ir mumyse išauga sielos norai.
Kai mes kertame ribą, skiriančią nuo mūsų Aukštesniuosius pasaulius, ir įeiname į dvasinį pasaulį, atrandame ten ištisus telkinius netyrų norų, kuriuos reikia ištaisyti. Ištaisydami juos, mes ir pakeliame Aukštesnįjį pasaulį virš jų!
Ar daug prarasi šiame pasaulyje, palyginus su tuo, ką tau gali duoti netyrų dvasinių pasaulių sistema?
Ji suteikia tokius milžiniškus norus, su kuriais negali lygintis net visa mūsų Visata – jie apima tiek pasaulių, kad mūsų pasaulis šalia jų tėra maža smiltelė.
Todėl nesijaudink, mūsų norai visą laiką tik augs ir augs. Ir patys didžiausi šio pasaulio norai, visi jo turtai, šlovė ir valdžia – tik menki pojūčiai, palyginus su dvasiniu pripildymu.
Jau nekalbant apie tai, kad pasaulį dabar apima toks nusivylimas ir depresija, kad žmogus nebenori net ir šio mažmožio.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasiniame gyvenime malonumas nedingsta“

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Prieš tave – beribis malonumas“

Psichologų nuomone, mes gyvenime elgiamės pagal modelius ir vaizdinius, kuriuos susikūrėme dar vaikystėje, o vėliau – iš  reklamos, kino herojų ir kitų pavyzdžių.
Auklėtojai apdoroja mane psichologiškai, pateikia man nuomonių ir elgesio stereotipus.
Šią informaciją priimu kaip faktą. Ji pasąmonėje nustato mano požiūrį į gyvenimą.
Todėl į gyvenimą žvelgiu pro šių stereotipų prizmę. Jie nustato manyje vertinimo skalę – viską pasaulyje vertinu pagal ją, kiekvieną reiškinį suvokdamas kaip daugiau ar mažiau svarbų.
Pasaulis atitinka skalę, suformuotą manyje. Aš nematau tikrojo vaizdo, nes į pasaulį žvelgiu, viską automatiškai surūšiavęs pagal tai, kaip suprogramuota visuomenės.
Mes negalime atsikratyti mums įvestų duomenų, suformuoto požiūrio į mūsų pasaulį.
Bet, studijuodami kabalą, mes vystome savyje naują, papildomą jutimo organą ir elgesio modelius jame (davimo savybę).
Taip tampame nepriklausomi nuo pasaulio nuomonės, asmeniškai laisvi!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi“

„Kelias iš vergijos į laisvę“

„Kur prasideda laisvė“

Visi žino, kad knyga Zohar ypatinga. Tai vienintelė knyga, galinti įvesti žmogų į dvasinį pasaulį. Ji išgarsėjo savo ypatinga paskirtimi, o ir žmonijos požiūris į ją išskirtinis.
Žmogus gimsta šiame pasaulyje nieko apie jį nežinodamas. Gamta jam parūpino itin keistą įėjimą į pasaulį: žmogui iš anksto nieko neaiškina; iš tėvo ir motinos, iš ankstesniųjų kartų negauna jis nei proto, nei pojūčių, nei atminties.
Jis gimsta tarsi gabalėlis mėsos – ir ima gauti įspūdžius iš šio pasaulio: šiluma – šaltis, šviesa –  tamsa, garsai, triukšmas – tyla.
Iš pradžių jis apskritai nieko nejaučia. Palaipsniui pradeda reaguoti į garsus, šviesą, po to – į motinos elgesį, į kažkokius veiksmus su juo – juokiasi arba verkia, reaguodamas į juos. Jis pradeda pažinti pasaulį, siekia sužinoti, kas jį supa, susipažįsta su savo kūnu. Taip jis auga.
Tai nuostabu – gyvūno jauniklis jau po kelių dienų viską žino ir gali savarankiškai išgyventi šiame pasaulyje, o kūdikis be suaugusiųjų rūpesčio nieko nesugeba. Be to, jeigu paliktum jį miške, jis išaugtų toks pats, kaip jį supantys gyvūnai.
Visas vaiko vystymasis mūsų pasaulyje paremtas čia esančiais įspūdžiais, pavyzdžiais, elgesio modeliais, kuriuos suaugusieji rodo ir aiškina vaikui.
Yra vaikams skirta muzika, žaislai, vaikų žaidimo aikštelės su smėlio dėžėmis ir kalneliais, įvairiausi konstruktoriai ir žaidimai, kad vaikai mokytųsi laužyti, surinkti ir ardyti, skirti spalvas, garsus. Visa tai, kad žmogus vystytųsi, kad pasirengtų gyventi mūsų pasaulyje.
Tėvai ir aplinka pasiruošę duoti vaikui viską, kad jis išaugtų tinkamas savo kartai ir pasauliui, kuriame gyvena. Mes instinktyviai taip sudaryti, kad geidžiame duoti vaikui viską, ką turime savyje. Kitaip jis nebus pasiruošęs gyvenimui.
Toks auklėjimas natūralus, jis kyla iš mūsų prigimties, mes negalime jo sugriauti. Mes negalime prikišti žmogaus informacijos, tiesiogiai prijungdami jį prie kompiuterio, kad pripildytume jį enciklopedinėmis žiniomis.
Mes negalime iš karto po jo gimimo sutalpinti jame auklėjimą ir žinias, išvystyti jame pojūčius, reakcijas, jausmingumą – tai vyksta etapais, palaipsniui, ir priklausomai nuo sukauptų įspūdžių, vaikas pats formuojasi kaip asmenybė.
Tam prireikia pirmųjų dvidešimties (ir net daugiau) gyvenimo metų. Būdami suaugę irgi mokomės ir vystomės, o būdami brandaus amžiaus, gailimės, kažko nežinoję anksčiau.
Analogiškas vystymosi procesas su mumis vyksta, kai gimstame ir tampame savimi Aukštesniame pasaulyje. Skirtumas tas, kad aš jau egzistuoju šiame pasaulyje, ir tai man labai trukdo!
Bet man taip pat reikia dvasinio tėvo ir motinos, aplinkos, žaisliukų, mokymosi, auklėjimo, paaiškinimų. O jeigu negausiu pavyzdžių, nepasiruošiu dvasiniam pasauliui ir jis neatsiskleis man, aš jo neatpažinsiu.
Taip rašo Baal Sulam straipsnyje „Kūnas ir siela“: „Kaip žmogus negali egzistuoti mūsų pasaulyje be žinių apie jį, taip ir jo siela negali egzistuoti Aukštesniame pasaulyje be žinių apie jį. Dar daugiau, žinios apie Aukštesnįjį pasaulį yra gyvenimo jame pajautimas“.
Įsivaizduokite, jeigu naujagimį paliktų gulėti lovelėje ir be to, kas būtina egzistavimui daugiau nieko nesuteiktų, jis taip ir liktų mėsos gabalu.
Mes nesivystysime, jei kas kartą negausime naujų, skirtingų įspūdžių. Nors jų ir nesuprantame, kaip nesupranta kūdikis, bet pirmiausia mus pripildo įvairiausiais išoriniais poveikiais, įspūdžiais – ir taip mes augame.
Taip pat ir dvasiniame pasaulyje. Turime prisipildyti įvairiais išoriniais, t. y., ateinančiais iš dvasinio pasaulio, poveikiais. Bet mūsų pasaulyje jų nėra!?
Būtent tokį „išorinį“ poveikį mums daro knyga Zohar. Ir todėl ši knyga ypatinga. Jeigu žmogus skaito arba klausosi šios knygos, nepriklausomai nuo to, kiek supranta, ši knyga jį pripildo skirtingais Aukštesniojo, nežinomo pasaulio įspūdžiais. Jokia kita knyga žmogaus taip neveikia.
Pamažu, mokydamiesi knygos Zohar, gausime iš jos įspūdžius, kaupsime juos, jie įeis į mus ir patys užsiims mūsų tobulėjimu.
Suprantama, kad skaitydami knygą Zohar, įterpsime nedidelius paaiškinimus, kad žmogus turėtų kažkokį ryšį su jos pasakojimais.
Bet iš tikrųjų, žmogus gali ją skaityti ir be aiškinimų, tereikia noro suprasti – kaip vaikas, kuris plačiai atvertomis akimis trokšta pažinti pasaulį, viską žinoti, ir gamta neleidžia jam nė minutės ilsėtis.
Jeigu mes atversime savo jausmus, širdį ir protą – tik tam, kad sugertume į save visa, kas išeina iš šios knygos – kaip kūdikiai, sugeriantys pasaulį susižavėjusiomis akimis – mes eisime pirmyn.
Ir nesvarbu, turi žmogus puikų protą ar jam sunku mokytis, tinginys jis ar apsukruolis, racionalus ar jausmingas – kiekvienas gaus tai, kas optimaliausia jo vystymuisi.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Slapti knygos „Zohar“ ryšiai“

„Slaptoji Zohar jėga“

Klausimas: Koks požiūris į mūsų pasaulį – į šią įsivaizduojamą realybę – turėtų būti iki „machsomo“ ?
Atsakymas: Požiūris į šį pasaulį turėtų būti labai paprastas – kol esu šiame sapne, privalau jį įgyvendinti. Parašyta: „Teisėjas neturi nieko daugiau, nei mato jo akys“
Privalau dirbti, kad išlaikyčiau šeimą, daryti visa, kas būtina šiame gyvenime, bet visgi suvokti, kad tai – tik sapnas („Pasaulis – žaidimas!) ir aš jį realizuoju, kaip žaidime.
Tačiau į šį žaidimą žiūriu rimtai. Juk Kūrėjas paruošė man visą šią tikrovę, kad joje egzistuočiau pagal jos dėsnius.
Ir būtent šioje tikrovėje vystau „tašką širdyje“ – per savo santykį su Kūrėju.
Šie du lygiai, žemiškasis ir dvasinis, nesusiję vienas su kitu: žemiškajame lygyje, kur aš esu „sapne“, realizuoju visa, kas būtina šiam gyvenimui, o dvasiniame lygyje noriu rasti ryšį su Kūrėju, vystausi, skirdamas tam visą savo dėmesį. Kitaip, kam aš gyvenu, jei nepasieksiu Kūrėjo?

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas gi tas mūsų gyvenimas? Žaidimas!“

„Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas“

„Buvome tarsi sapne“

Klausimas: Kas keičiasi, kai iš vieno dvasinio pasaulio pereini į kitą?
Atsakymas: Keičiasi viską valdantis  noras-jėga, vertybių sistema Duodančiojo atžvilgiu, suvokimas, kiek jis svarbus. Tai nulemia viską.
Visame pasaulyje tėra noras mėgautis ir du principai: savo paties ir Duodančiojo interesas.
Pavyzdžiui, situacijoje „svečias ir šeimininkas“ svečio būsena gali vadintis Brija, Acilut, Jecira arba Asija – nuo jos ir priklauso svečio reakcija į šeimininką.
Pavyzdžiui:
jeigu jis yra pasaulyje Asija – praryja visas vaišes.
jeigu yra pasaulyje Jecira – abejoja, kiek verta valgyti – daugiau ar mažiau?
jeigu pasaulyje Brija – viską apskaičiuoja ir žino, kad nesuklys, nes gali įrodyti Šeimininkui, jog teikia Jam malonumą.
jeigu  pasaulyje Acilut – tai suvalgo viską, kaip ir pasaulyje Asija, bet būna įsitikinęs, jog tai Šeimininko gerovei! Juk jie susiliejo vienas su kitu.
Kalbama tik apie vidinę žmogaus būseną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paslėptį paversti atskleidimu“

„10 paskaitų apie kabalą. Pirma paskaita“

Klausimas: Kam reikalingas materialusis pasaulis ir materialūs kūnai, jei dvasingumo noras (kli) yra ne kūne?
Atsakymas: O kokioje realybėje ruošiesi gyventi prieš patekdamas į dvasinį pasaulį? Juk būtent šis menamas pasaulis tau ir suteikia valios laisvę. Ši įsivaizduojama realybė nepaprastai svarbi, nes būtent iš jos po kiekvieno kritimo pakylame į dvasingumą. Į dvasingumą įeiname „iš nieko“, kaip „eš mi ain“ – nauji kūriniai. Į dvasingumą, į ryšį su Kūrėju būtina įeiti iš išorės, „iš nieko“. Žmogus – vienintelis gyvūnas, kurio gamta nevaldo 100 %, kuriam leidžia klysti, palikdama jame „tuščią erdvę“, suteikdama  laisvę išeiti į dvasinį pasaulį „iš nieko“, iš neigimo.
Jeigu būtume visiškai valdomi gamtos, mums nekiltų jokių klausimų  – viskas būtų nulemta iš anksto. Tačiau dėl mums suteiktos nedidelės laisvės gimsta siekis ir sugebėjimas pajusti užgimusį dvasinį norą (kli), kuris priešingas mums. Jeigu egoistinė prigimtis visiškai mus valdytų, niekada negalėtume pajusti atidavimo prigimties. Tačiau valdant egoizmui, mums paliekamas tarpelis, kurį pajutęs, nors ir nesuprasdamas savęs, pradedu jausti altruistinės prigimties pradžią ir įeinu į ją kaip  „kažkas iš nieko“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

„Neparsiduokite už grašius…“

„Kodėl matome mūsų pasaulį?“

Klausimas: Pasakyta, kad „šis pasaulis“ – pats žemiausias Asija dvasinio pasaulio laiptelis. Tai kas gi yra mūsų pasaulis, kuriame gyvename?
Atsakymas: Mūsų pasaulis neegzistuoja dvasiniame pasaulyje, jis – mūsų įsivaizduojama „realybė“. Turime pasiekti pirmąjį, patį žemiausią dvasinio pasaulio laiptelį, o nuo jo jau imsime kilti tarsi plonyčiu Šviesos vamzdeliu į viršų, į savo šaknį.
Dabar mums atrodo, jog esame didžiuliame pasaulyje, Visatoje, bet visa tai kaip taškas, atspaudas, žemiausio dvasinio laiptelio šešėlis. Jis pats neegzistuoja, kaip neegzistuoja šešėlis pats sau.
Tačiau mes „gyvename“ šio šešėlio viduje, kaip gyvename sapne, kol vietoj šešėlio nepasieksime originalo, pirmosios dvasinės pakopos, kuri vadinama „Šis pasaulis“, o tai ir yra dvasinių pakopų pradžia.
Sudėtingiausia – pakilti ant šios pirmosios pakopos, juk ji visiškai priešinga mums, o todėl – paslėpta. Jeigu tau pasakytų, kad gausi galimybę duoti kitiems viską, net savo gyvenimą – argi tu pagalvotum, jog verta to siekti?
Todėl nuo tavęs tai slepia „netyros jėgos“, apgaudinėja pagal principą „žievė (klipa) saugo vaisių“. Klipa (netyra jėga) sako tau: „Verta atskleisti dvasinį pasaulį, čia malonumas!“ – ir tu tiki ja! Taip ji padeda tau ateiti pas Kūrėją.
Žmogus svyruoja: tai veržiasi į dvasingumą, tai abejoja, ar yra kas nors gero ten, o tuo metu, eina pirmyn. Bet svarbiausia – leisti Šviesai dirbti su tavimi.
Atlik viską, ką parašė Gydytojas, leisk jam atlikti operaciją. O mes gudraujame ir neleidžiame Šviesai dirbti su mumis…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Be operacijos išgydyti neįmanoma“

„Suderink save su Begalybe!“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Klausimas: Tvirtinate, jog kabalos knygose kalbama tik apie dvasinius dalykus. Bet aš suvokiu tik materialią realybę. Kur tas taškas, kuriame galiu „persijungti“ iš materialaus suvokimo į dvasinį?
Atsakymas: Padėti gali Šviesa, grąžinanti į Šaltinį. Todėl kabalistai pataria skaityti kabalistines knygas, nors nieko jose ir nesuprantame.
Skaitau, norėdamas pajusti ir pamatyti, kas jose kalbama, įeiti į šį nežinomą pasaulį. Jis paslėptas nuo mano jutimų organų, todėl aš egzistuoju tarsi sapne, paslėptyje, jausmų ūkuose. Turiu paaštrinti suvokimo organus.
Ir tada suvoksiu, kad dvasinis pasaulis yra čia, pradėsiu jausti dvasines jėgas. Atskleisiu, kad dvasinis pasaulis ne atitrūkęs, o susijęs su manimi. Pajusiu, kad visos šios jėgos veikia manyje ir priklauso man.
Kalba eina apie gebėjimą atskleisti. O atskleidžiama tik veikiant Šviesai. Man nežinoma, kas yra ta Šviesa.
Tiesiog yra ypatinga jėga. T.y. jei skaitydamas kabalistines knygas nukreipiu save į realybę, apie kurią jose kalbama, mane ima veikti jėga, kuri palaipsniui padeda man pajusti šią realybę. Iš pradžių – pajusti, po to – suprasti. Taip mes ir gimstame dvasiniame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija“

„Buvome tarsi sapne“

„Protingiausia yra pajausti“

Klausimas (iš dienoraščio iš anglų k.): Ar jūs tikite likimu? Ar galima sakyti, kad keliai, kuriuos renkamės, nulemti?
Atsakymas: Viskas nulemta, išskyrus jūsų siekį –  ar savęs, ar Kūrėjo link – ir per tai jūs pajusite skirtumą visame savo likime.

Klausimas (iš dienoraščio iš anglų k.): Jeigu, pasak kabalos mokslo, viskas užprogramuota ir nulemta, tai galima sakyti, jog nulemtas ir mūsų kūno mirties laikas?
Atsakymas: Be jokios abejonės, bet kam tai žinoti!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip valdyti likimą“

„125 pakopos iki tobulybės“

„Kas pakeis mūsų likimą?“

Klausimas: Kad pajustume dvasinį pasaulį, turime išugdyti šeštąjį jutimo organą, nesusijusį su fiziniu kūnu. Kaip veikia šis organas?
Atsakymas: Visa,  ką jaučiame, priimame jutimo organais, po to smegenyse tai virsta elektriniais ir cheminiais procesais, kurie sulyginami su jau turimais atmintyje, atpažįstami ir pateikiami sąmonei kaip užbaigti vaizdai ar sąvokos.
Mūsų suvokimas susideda iš dviejų dalių: „aš“ ir „tai, ką jaučiu“. Visa tai vyksta noro viduje. Nes mūsų pasaulio materiją sudaro noras patirti malonumą.
Noras slypi ne kūno ląstelėse. Galiu išmatuoti tik kūno reakcijas į savo norus ir ketinimus.
Kūne galiu išmatuoti elektrinius arba cheminius veiksmus, bet tai tebus kūno reakcijų, o ne to, kas vyksta noro viduje, matavimas.
Paties noro išmatuoti ar pajusti niekaip negaliu. Pavyzdžiui, ragaudamas gėrimą – jaučiu skonį, kvapą, mėgaujuosi juo.
Galiu išmatuoti kūno reakcijas į gėrimą, tačiau tai tebus reakcijų, o ne noro matavimas.
Vadinasi, bet kuris, ir materialaus, ir dvasinio pasaulio noras yra virtualus. Nei egoistinis, nei altruistinis noras nėra materialūs.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šeštasis pojūtis“

„Dialogas tamsoje“

„Nematoma jėga, neleidžianti sustoti“