Žmogus – tai mažas pasaulis. Aš viską jaučiu savyje.
Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar “ aiškina, kad manyje yra tam tikras „fotoaparatas”, kuris pakaušio smegenų dalyje projektuoja šio pasaulio vaizdą.
Taip manyje pagal koordinačių sistemą „pasaulis, metai, siela“ kuriamas pasaulis.
Man tereikia imti tvarkyti savo norus, kuriuose suvokiu pasaulį.
Jeigu pavyks kiekvieną norą ištaisyti iš gavimo į davimą, tai palaipsniui šio pasaulio vaizdus, kurie priimami gavimo savybėje, imsiu versti į pasaulio vaizdą, suvokiamą davimo savybėje.
Tada žingsnis po žingsnio, nepriklausomai nuo mano sugadintų gavimo indų (kelim), artėsiu prie tikrojo realybės vaizdo savyje. Pamatysiu realybę, kokia ji iš tikrųjų, ne manyje – pajausiu dvasinį pasaulį.
Norėdamas ją išvysti, žmogus turi pakeisti savo norų naudojimo būdą – iš gavimo į davimą.
Todėl pirmiausia būtina įsivaizduoti, kad visas dabar mano jaučiamas pasaulis, kuriame, kaip man atrodo, gyvenu, iš tikrųjų tėra mano norai, kurių viduje egzistuoju, ir visi jie siekia įsiurbti į save.
Kiek savo norus iš gaunančiųjų paversiu į duodančiuosius, tiek išeisiu už jų ribų ir pasaulio vaizdas pasikeis.
Tai labai sunku įsisąmoninti, nes esame įpratę jausti pasaulį tokį, koks jis dabar priešais mus.
Tačiau visą pasaulio vaizdą mums piešia jėgos, kurios ateina iš aukščiau, visai kaip vaizdai kompiuterio ekrane. Galime pakeisti savo norus – ir tada pajausime kitokią tikrovę.
Gyvename ypatingu laiku, kai visos jėgos, visos sąlygos, visos mūsų patiriamos būsenos padeda mums pakeisti šiandieninį pasaulio, žemiškos realybės supratimą ir panorėti suvokti kitokią realybę – dvasinį pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų smegenų kuriami paveikslai“

„Nuo iliuzijos iki tobulumo“

„Kaip pajusti anapus pasaulio?“

Tai atrodo nelogiška, tačiau norėdamas pakilti į aukštesnę pakopą ir gauti daugiau Šviesos, turi „išeiti iš namų“, iš būsenos, kurioje buvo užpildymas, kur buvo Šviesa chochma, ir pakilti į pakopą, kurioje jos nėra, kur yra tik Šviesa chasadim.
Tada žmogui bus garantuota, kad nenukris nuo savo dvasinės pakopos, ir kad niekas jam neįstengs pakenkti.
Kas gali jam pakenkti? Tik jis pats! Žmogus – tai mažas pasaulis. Visa, ką matome aplink yra mūsų viduje, mūsų pojūčiuose.
Visas šis pasaulis, nors ir atrodo esantis išorėje, iš tikrųjų yra mumyse, mes tik įsivaizduojame, kad jis išorėje.
Kai pradėsime įgyti dvasinius pojūčius, pajausime, kad visos savybės ir reiškiniai yra mumyse.
Regis akivaizdu, kad viskas yra išorėje: negyvoji gamta, augalija, gyvūnai, žmonės, visos žvaigždės, visa visata, bet kaip tai gali sutilpti manyje?!
Tačiau galiausiai viską jaučiu savo viduje. Didelė klaida manyti, kad pasaulis išorėje. Įprastas mokslas taip pat pradeda šitai suprasti, o knygoje „Zohar“ apie tai rašyta daugiau nei prieš tūkstantį metų.
Visi knygos „Zohar“ personažai: Kūrėjas ir kūrinys, Lėja, Rachelė, Jokūbas, Izraelis, angelai ir piktosios dvasios, įvairiausios jėgos, mes patys ir pasauliai, kuriuos įstengsime įsivaizduoti, – visa tai egzistuoja vien tik mūsų pojūčiuose.
Todėl skaitydami knygą „Zohar“ turime pajausti, jog tai vyksta mumyse.
O išorėje nėra nieko! Nėra draugų, su kuriais mokausi, nėra televizoriaus, kuris transliuoja pamoką – visa tai tik mano pojūčiai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Klausimai kelyje – 2“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Manyje – milijardai prieš mūsų erą“

Realybės suvokimas, apie kurį pasakoja kabalos mokslas, atrodo labai neįprastas ir keistas, tačiau ir naujagimiui pasaulis, kurį išvysta aplink save, atrodo neįprastas.
Jam taip neįprasta visa tai, kas vyksta… Ir jis pradeda studijuoti aplinką nuo nulio. Taip ir mes dvasingumo pasaulyje.
Be to, dvasingumo atžvilgiu mes dar turime rešimot (informacinius genus), vidinį apibrėžimą. Mes tarsi grįžtame, kur jau buvome, – juk mes iš ten nusileidome.
Gimdami ateiname į naują pasaulį, nes pasaulis vystosi: vyksta techninė pažanga, gyvenimas keičiasi.
O įžengę į dvasingumą, patenkame į pasaulį, kur jau buvome, iš jo mums likę atsiminimai, informacija, pojūčiai, įspūdžiai. Reikia tik juos pažadinti!
Kelias atgal – šiek tiek lengvesnis. „Zohar” savo pasakojimais ir paaiškinimais veda mus, kelia į viršų ir padeda pajusti dvasinį pasaulį.
Ir nors nesame jame, skaitydami „Zohar” žadiname savyje atsiminimus apie kelią, nueitą iš viršaus žemyn, etapus, kuriuos jau praėjome…
Dabar iš mūsų pasaulio tik grįžtame, kylame atgal.

Klausimas: Visa, ką kabalos mokslas kalba apie realybės suvokimą, Kūrėjo paslėptį ir atskleidimą, – labai subjektyvu: esą viskas priklauso nuo manęs, tik pakeisk savo požiūrį – ir pajusi kitokią realybę…
Kur gi stabilumas, objektyvumas, nepriklausomumas nuo mano tyrinėjimo? Visa tai atrodo labai subjektyvu, besikeičią kartu su manimi.
Atsakymas: Mūsų egzistencijos, pasaulio jutimo bei suvokimo nestabilumas bei reliatyvumas – nemalonus jausmas, bet jis teisingas ir verčia mus siekti tikro ir amžino pamato.
Nuo pat pradžių esu pasaulyje, kur viskas subjektyvu. Kažkada manėme, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo to, ar yra jame žmonės, mūsų planeta, ar ne.
Buvome įsitikinę, kad dar iki susiformuojant Žemės rutuliui (tarkim, prieš penkis milijardus metų), mūsų Visata egzistavo ir vystėsi dar 10 milijardų metų.
Kas mums tai pasakė? Žmogus. Kada? Šiandien. Kaip jis gali kalbėti apie tai, kas buvo anksčiau? Tiesiog jam taip atrodo jo jutimo organuose, kurie padalija jo pojūčius, apibrėždami juos „laike“.
Savo jutimo organuose tam tikrą pojūtį įvertinu kaip „laiką“, pavadinu jį „milijardu metų“ arba „sekunde“ bei priskiriu jam ir kitus poveikius.
Taip manyje iš skirtingų pojūčių susiformuoja daugiaplaniai vaizdai – laike, erdvėje, judėjime, pokyčiuose.
Visa tai – mano jutimo organuose. Laiko, erdvės, pasikeitimo, judėjimo samprata – manyje, viskas – mano viduje.
O kas mano išorėje? Nežinau, kas išorėje, nežinau, ar iš viso ten kas nors yra. Nes jaučiu tai tik savyje.
Argi kada nors jautei ką nors savo išorėje, kas nebūtų patekęs į tavo jutimo organus? Ar tai įmanoma?..
Visa erdvė, kurią jaučiu išorėje, – taip pat yra mano viduje. Kaipgi kitaip ją jausčiau?
Kabala skirsto mūsų suvokimo sfirot į vidines ir išorines. Vidinėse mes jaučiame save, o išorinėse – išorinį pasaulį.
Bet visos sfirot yra mano ir manyje. Ištaisymo metu jos visos susijungia, ir žmogus priešais  Kūrėją stoja apibendrintas, vieningas, vienintelis.
Argi galėtum kompiuterio ekrane matyti tai, kas dar į jį neįėjo? Ne. Jeigu gauni iš jo kažkokią informaciją – skaitai tekstą, žiūri video, klausai muzikos – visa tai jame jau yra.
Todėl negalima tvirtinti, kad mūsų pasaulis egzistavo prieš 15 milijardų metų, jeigu  nepriduri, jog kalbama mūsų pojūčių atžvilgiu.
Visas mokslas  – tiesa, tik reikia pridėti mažytę pastabą – „žmogaus jutimo organų atžvilgiu“. Viskas – tiesa, bet tik mano atžvilgiu.
Todėl kabalos moksle Kūrėjas vadinasi „Bo-Re“ – hebrajų kalba tai reiškia „Ateik-Pamatyk“.
Ar atskleidei Jį savyje, pasiekei, pamatei (matymu vadinamas pats aiškiausias iš visų pojūčių)? Tuomet tau Kūrėjas egzistuoja. O jei Jo nepasiekei, neatskleidei ir nepajautei –  dar ne.
Jeigu sakai, kad tik girdėjai apie Jį – tai net ne abstrakcija, o fantazijos, kuriomis tave pripildė „auklėtojai“.
Nes abstrakti forma reiškia, kad aš kažkada kažkokį reiškinį jutau, o dabar jį įsivaizduoju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Klausimas: Žmogus sunkiai serga, patyrė bankrotą, nesutaria su žmona… Vos tik jis įeis į dvasinį pasaulį viskas susitvarkys?
Juk šios kančios duotos tam, kad žmogus išsitaisytų, ar ne? Kaipgi kitaip pasakysiu, kad Kūrėjas geras ir kuria gera?
Atsakymas: Jeigu Kūrėjas atsiskleis, pasakysi, kad jis geras ir kuria gėrį. Prisiminkite, kokias kančias teko patirti kabalistui Akivai skausmingos mirties akivaizdoje (šiam didžiam kabalistui, gyvenusiam II m. e. a., prieš mirtį nuo kūno buvo plėšiama oda), o jis šlovino Kūrėją.
Tai ne legenda apie kankinius, o tikra būsena, kurią gali patirti kiekvienas iš mūsų – kęsti ir nejausti kančios.
„Kūrėjas atsiskleidžia“ reiškia, kad aš savyje, virš egoistinių norų, atskleidžiu davimo savybę, atskleidžiu, kad „Aš“ kartu su visomis kančiomis paniręs į gėrio vandenyną. Antraip, kaip galėčiau šlovinti Kūrėją?
Mūsų egoistiniai norai niekada neprisipildys. Pirmasis apribojimas (Cimcum Alef, CA) niekada nebus atšauktas!
Prisipildo kiti norai – davimo kelim, kuriuos tu iškeli virš savo noro mėgautis.
Bet juk tai tie patys kelim, aš jausiuosi esąs sotus ar alkanas?
Tu jausiesi sotus, kaip svečias, bet tik tada, jeigu mėgausies tuo, kad savimi suteiki malonumą Šeimininkui.
Tačiau mėgaujuosi Aš?! Ne! Tas „tu“, apie kurį šiandien klausi, yra egoistiškas ir niekada nepatirs malonumo!
Mėgausis kitas „tu“ – išsitaisęs, tas, kuris mėgaujasi, kai mėgaujasi Šeimininkas. O tas egoistas, kuris norėjo valgyti – taip nieko ir negaus!
Tai aš būsiu sotus ar ne?! Būsi!
Tačiau kaip?! Sukūręs savyje naujos rūšies norus tapsi 613 kartų sotesnis! Tačiau malonumas patiriamas ne ankstesniuose noruose…
Šito mes kol kas nesuprantame. Čia ir slypi skirtumas – būti šiame pasaulyje ar būti būsimame (dvasiniame) pasaulyje. Bet viskas ateis…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasiniame gyvenime malonumas nedingsta“

„Mano metai mano turtas“

„Pabusti iš sapno naujame pasaulyje“

Kūrėjas sukūrė norą patirti malonumą. Nieko kita, išskyrus šį norą. Stipresnis noras mėgautis valdo silpnesnį.
O kas yra mintis, protas? Mintis padeda pereiti nuo vieno noro prie kito, nuo būsenos prie būsenos, nuo vieno norų tipo prie kito.
Norai – tai gamtos medžiaga. O mintis – tai priemonė, įrankis, padedantis mums panaudoti šiuos norus, įtraukti juos į save, judėti šių jėgų lauke – nuo stipresnės jėgos prie silpnesnės ar atvirkščiai, tarsi artėjant prie magneto ar tolstant nuo jo.
Mintis – judėjimo tarp norų jėga. Su ja galiu keisti savo vietą tarp įvairių norų, judėti tarp jų. Tačiau kokiame nore bebūčiau, jis visada man viešpatauja.
Todėl turiu pasinaudoti minties jėga, kuri padės man suprasti ir įtikinti save, kad mano noras, mano būsena, sąlygos, kuriose esu, – blogi, kad yra geresnių sąlygų, tačiau pirmiau turiu per mintis pakeisti savo norus, nuo vienos norų lauko bangos (įtampos) pereiti prie kitos, kaip kad krūvis magnetiniame lauke.
Kabalos moksle noro, kuriame esu, minties analizė vadinama blogio suvokimu. Mintis manyje vystosi veikiant aplinkai arba Šviesai.
Taip mes galime „plaukti“ norų lauke, judėdami nuo žemesniojo prie aukštesniojo. Mintis (blogio suvokimas) padeda mums pereiti nuo vienos būsenos prie kitos.
Taip manyje pasikeisdami dirba tai protas, tai jausmai. Tačiau visada judame ta pačia schema: noras – mintis – noras.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš kur atsiranda protas?“

„Ar mintis gali veikti materiją?“

„Veikti minties galia“

Pranešimas: Iki Didžiojo sprogimo Visatos dydis neviršijo 10 centimetrų. Kokiu būdu visa Visata galėjo sutilpti tokiame mažame dydyje? Visatą, iš esmės, sudaro tuštuma.
Komentaras: Visata kilo iš dvasinės energijos kibirkšties, kuri prasiskverbė į mūsų materialų lygmenį ir padovanojo jame viską, kas egzistuoja. Panašiai susiformavo ir aukštesnieji pasauliai –  kiekvienas žemesnis pasaulis susiformavo iš aukštesniojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?“

„Visa visata – mūsų viduje“

Pranešimas: Atlikę eksperimentus su žmogaus pojūčiais neurobiologai pademonstravo, kad žmogus akimis gali ne tik „girdėti“, bet ir „užuosti“.
Replika: Tai patvirtina, kas pasakyta „Įvade į knygą Zohar“, kad tai, ką suvokiame, mūsų išorėje neegzistuoja. Mūsų penki jutimo organai – ne kas kita kaip penki mūsų bendro noro (avijut), kuriame atsiranda rešimot (informaciniai duomenys), lygmenys. Noro lygmenys skiriasi noro stiprumu (avijut) ir jo kokybe (itlabšut), panašiai kaip savo vystymusi skiriasi negyvoji gamta, augmenija, gyvūnija, žmogus, Kūrėjas. Kaip studijuojame visa tai realybės (Kūrėjo) suvokimo (atskleidimo) moksle kabaloje (pagal apibrėžimą, kabala – Kūrėjo atskleidimo žmogui šiame pasaulyje metodas), kiekvieną iš penkių dalių savo ruožtu sudaro likusios dalys. Todėl iš dalies kiekvienoje dalyje galime suvokti visas likusias, ir atvirkščiai, – todėl netekus vieno iš penkių jutimo organų, įvyksta dalinis jo pakeitimas kitais. Kitaip tariant, galima „matyti, girdėti, jausti kvapus, skonius, lytėti“ – visais jutimo organais. Yra žmonių, kurie šiuo atžvilgiu labiau išsivystę. Praeityje visi mes turėjome tokias galimybes.
Mūsų išorėje niekas nesikeičia. Mes patiriame nuolatinį paprastos Šviesos/Kūrėjo poveikį (nuolat į mus nukreiptą norą suteikti malonumą) mūsų nenutrūkstamai besikeičiantiems norams, kurie kuria mumyse besikeičiantį „išorinio“ pasaulio vaizdą tarsi kino juostos kadrus. Mūsų vaizdo kūrimo organai yra mūsų viduje ir gaunamas pasaulio vaizdas – absoliučiai subjektyvus. Todėl jei veikiant teisingai aplinkai (grupei), sukuriu savyje sąlygas dvasiniam manyje atsirandančių rešimot, noro juos realizuoti atiduodant ir mylint aplinkinius, vystymuisi, tuomet mano pojūtis, manyje atsirandantis mano pasaulis, tampa dvasinis, – išryškėja jo priežastis ir tikslas, t.y. pajuntama bendra jo Gamtos/Kūrėjo jėga.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų smegenų kuriami paveikslai“

„Akys mato daugiau nei protas“

„Visi pasauliai – mano viduje“

Mūsų suvokimas vystosi jaučiant šį pasaulį. Bet kokie mano fantazijos vaisiai – tai mano pajūčių darinys. Niekada negalėsiu įsivaizduoti, ko nesu patyręs.
Pabandykite įsivaizduoti kokį nors gyvūną iš kitos planetos. Jo išvaizda vis tiek bus grindžiama tuo, kas pažįstama.
Neįmanoma įsivaizduoti, ko nesu patyręs. Mano veiksmai yra mano potyrių pasekmė, esu apribotas jais.
Mes – savo jutimų kaliniai. Šiandien mokslininkai atranda, kad netgi mūsų požiūris gali pakeisti bandymų rezultatus. Todėl žmonės, atėję studijuoti kabalą, turi suprasti, kad praktiškai jiems reikia pakeisti pasaulio suvokimą.
Šiandien suvokiu šį pasaulį per gavimo savybę, negana to, būtina įgyti davimo savybę, ir per ją suvokti pasaulį, –  ne vaizduotėje, o realiuose pojūčiuose. Tai ir bus dvasinis pasaulis.
Mano požiūris turi būti pragmatiškas, praktiškas. Kabala – tai praktinis mokslas, nesusijęs su abstrakčiomis filosofinėmis sąvokomis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kabala – tai praktinis mokslas“

„Klausimai kelyje – 5“

„Kodėl matome mūsų pasaulį?“

Sakoma, kad viskas priklauso nuo noro. Taip pat sakoma, kad viską sukuria Šviesa, o noras – tai tik jos atspaudas.
Kaipgi šitaip? Esmė ta, kad kartais kalbama iš Šviesos, o kartais iš kli pozicijų.
Tačiau nereikia pamiršti, kad visada egzistuoja šis dvilypumas: niekada nekalbame apie Šviesą atskirtą nuo noro ir norą atskirtą nuo Šviesos.
Mes kalbame apie norą, keisdami savo formas, jaučiame Šviesą. Šias formas ir vadiname Šviesa.
Viena forma kitos formos atžvilgiu įvardijama kaip Šviesa prieš kli. Šviesa laikomas ir aukštesnės pakopos kli žemesnės pakopos kli atžvilgiu.
Juk kalbama apie sąlygines savybes. Aukštesnis – labiau duodantis ir todėl vadinamas Šviesa žemesniojo, labiau gaunančiojo, besivadinančiojo indu (kli), atžvilgiu.
Mes pripratome, kad indas turi būti kažkuo panašus į metalinį arba stiklinį, o pripildymas jo viduje – tai Šviesa. Tačiau dvasiniame pasaulyje visai ne taip.
Davimo savybė, esanti indo viduje, vadinama Šviesa. O gavimo savybė – kli.
Visa tai – noro savybės, ir kalbama tik apie jį, apie jo pakilimus ir nusileidimus. Jo aukštesnės formos vadinamos Šviesa, o žemesnės – kli.
Todėl Kūrėjas (Bore) taip ir vadinamas bo-re (ateik ir pamatyk). Juk mes Jį matome savo kli viduje. Davimo forma, atspausta kli viduje, vadinama Šviesa, Kūrėju.
Tai labai svarbios sąvokos, kadangi jos nukreipia mus į teisingą pusę, kad, išmokę teisingai elgtis su savo norais, atskleistume uždangą į dvasinį pasaulį.
Visi jie – tai tik įvairios gavimo arba davimo formos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip rasti Šviesą?“

„Nematoma jėga, neleidžianti sustoti“

„Šviesos jėga“