Klausimas: Tvirtinate, kad kabala leidžia pasiekti amžinąjį gyvenimą. Bet mes matome, kad  kabalistai irgi miršta. Kaip gi taip?
Atsakymas: Kabalistas tavo akyse miršta, nes tu nematai viso jo gyvenimo. Matai tik dalį  – gyvūninį kūną, kuris, žinoma, miršta, kaip bet kuris kitas gyvūnas.
Amžinai gyventi lieka dieviškoji, dvasinė dalis, kurią kabalistas išvystė savyje. Ši dvasinė dalis priklauso jam ir suteikia amžino egzistavimo pojūtį. Amžinybė – tai noras duoti, davimo savybė, kurią jis įgijo.
Tai palaipsniui pradedame jausti tik artėdami prie machsomo, kai atsiskleidžia davimo nuojauta.
Šviesa, kuri ima siekti žmogų, sužadina pojūtį, leidžiantį suvokti, ką reiškia truputėlį pakilti virš materijos, galvoti šiek tiek kitaip, elgtis su kitais jaučiant norą duoti.
Žmogus dar neatskleidė savyje davimo savybės, tačiau jau gali šiek tiek prie jos prisiliesti. Atsiranda  nuojauta, kad įmanoma įsilieti į šį jausmą, pojūtį, priklausantį amžinybei.
O kol Šviesa nepriartėjo, žmogui visa tai bus tik tušti žodžiai. Jis norės pavalgyti, pailsėti,  amžinybė bus per toli, jis jos nejaus.
Tik pradėjęs jausti Šviesos dvelksmą lyg tolimą vėjo pūstelėjimą, jis suvokia, kad kabala gali išlaisvinti nuo mirties angelo. Šviesa, priartėjusi prie žmogaus,  atneša ir amžino egzistavimo pojūtį.
Tai pradinė sąlyga vieninteliam laisvam veiksmui, kurį mes pajėgūs atlikti. Antraip kam tau laisvė? Ką dar gali daryti šiame gyvenime, gyvūno kūne?
Juk visa kita darai ne tu, nes esi valdomas iš aukščiau. Vienintelis dalykas, kurį gali padaryti pats, – pasiekti amžinybę.
Davimas – tai amžina, gavimas – laikina. Chochma Šviesa ateina amžiams tik tada, kai priimama Chasadim Šviesos viduje.
Todėl, jei norime pasiekti amžinybę, pirmiausiai turime įgyti norą duoti. Tik tada pajusime amžinąjį gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar pasirengęs pabėgimui?“

„Dvasinio gimimo metodika“

„Aš – amžinas“

Klausimas: Kodėl sakoma, kad ištaisymas įvyksta per 6000 metų, jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko?
Atsakymas: Baal Sulamas straipsnyje „Baigiamasis žodis knygai Zohar“, „Pratarmėje knygai Zohar“ ir kituose straipsniuose aiškina, ką reiškia 6000 metų.
6000 metų – tai Zeir Anpino VAK, kurie privalo realizuotis Malchut atžvilgiu.
O kai Malchut, būdama septintąja sfira, atskleidžia savo viduje visas šias šešias savybes, vadinamas „6000 metų“, – tai vadinama „septintąja diena“, „šeštadieniu“, „septintuoju tūkstantmečiu“. Tada jau ji prisipildo tik su ketinimu duoti.
Todėl 6000 metų vadinami metais. Metai (šana) kilę iš žodžio „keičiasi“ (šone). Mes turime praeiti visas šias pakopas paeiliui. Viena vertus, kalbama ne apie mūsų pasaulio metus. Kita vertus, jeigu negreitiname laiko, tai pagal šakos ir šaknies ryšį laiko pojūtis mūsų pasaulyje paklus savo šakniai, ir tada ištaisymo procesas iš tikrųjų pasibaigs per 6000 metų.
Tačiau savo pastangomis galime pakeisti 6000 metų trukmę, jų esmę, sutrumpinti juos, suspausti. Bet kuriuo atveju tai vadinsis „6000 metų“.
Tu nesumažini pakopų. Bet žemiškuoju laiku tai truks trumpiau.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kilti šviesos greičiu“

„Piramidė“

„Ar galima paspartinti išsitaisymą?“

86 straipsnis iš knygos „Šamati“: Būtina žinoti, kad Kūrėjo mums duotas dvasinis darbas atliekamas pagal principą „tikėjimas aukščiau žinojimo“.
Ir tai visai ne dėl to, kad daugiau nesugebame ir esame priversti viską priimti tikėjimu.
Mes egzistuojame pasaulyje, kurį jaučiame savo pojūčiais ir vertiname protu (širdis ir protas).
Toks pasaulio suvokimas vadinasi „žinojimu“. „Žinojimas“ reiškia, kad žinau ir jaučiu tai, kas įeina į mano jutimo organus (regėjimas, klausa, skonis, lytėjimas, uoslė), – tai mano pasaulis. Juose jaučiu tikrovę.
Viskas, ką suvokiu, vadinasi „žinojimo viduje“ (be toch daat) – pagal mano pojūčius ir nuomonę.
Dvasinis pasaulis suvokiamas „aukščiau žinojimo“, nes nejuntu ir nesuvokiu jo (širdimi ir protu, savo jutimo ir suvokimo organais).
Kad jį pajausčiau, turiu įgyti dvasinį pasaulį atitinkančias savybes (norus) – „dvasinę širdį“ ir „dvasinį protą“.
Visa, kas egzistuoja, pagal mano suvokimą galima suskirstyti į vidinę sferą – aš, ir išorinę sferą – visas pasaulis ne manyje.
Veikiamas noro mėgautis atsirinkdamas suvokiu visus vidinius ir išorinius poveikius. Remiantis tokiu selektyviu suvokimu manyje susidėlioja vaizdas „mano pasaulis“.
Pasaulio suskirstymas remiasi sielos dalijimusi į 2 dalis: Keter, Chochma (GE) ir Bina, Zeir Anpin, Malchut (ACHAP). Iki šio padalijimo visi jie – penki norai – 5 mano sielos sfiros.
Kadangi mano suvokimas skilo į dvi pasaulio dalis. todėl GE pasiliko kaip mano vidiniai norai, juose jaučiu savo pasaulį, savo aš, o ACHAP noruose jaučiu kažką, esantį išorėje.
Taip padaryta specialiai, kad GE dalyje dirbčiau „žinojimo viduje“, o jeigu panorėsiu dirbti su ACHAP kaip su savo norais, tai vadinsis „aukščiau žinojimo“. Mano „žinojimas“ – mano viduje, o „aukščiau žinojimo“ – mano išorėje.
Jeigu norime suvokti dvasinį pasaulį, turime prijungti sau ACHAP norus ir tai vadinama darbu „aukščiau žinojimo“. Bet tai tik terminai, nurodantys santykį su mūsų norais – vidiniais arba išoriniais.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kuo grindžiamas kabalos mokslas“

„Pajusti, kad jis kažkur šalia“

„Protingiausia yra…pajausti“

Klausimas: Jeigu tikrovė priklauso nuo aplinkos, tai kaip šiame kontekste suprasti sielų persikūnijimą?
Atsakymas: Sielų persikūnijimai – tai noruose vykstantys pokyčiai. Juk be noro nieko nėra.
Noras kinta ir šio besikeičiančio noro viduje jaučiamės esą šiame ar kitame persikūnijime, turime ketinimą gauti arba atiduoti.
Kuo skiriasi tarp šis ir būsimas pasaulis, Kūrėjas ir kūrinys? Visa tai – skirtingos noro būsenos.
Noras, esantis davimo būsenos, vadinamas „Kūrėju“. Noras, esantis gavimo būsenos, vadinamas „kūriniu“.
Dabar savo noro viduje jaučiame, kad gyvename čia, šiame pasaulyje. Noras pasikeis – ir mes pradėsime jausti, kad gyvename kitoje realybėje. Noro pokytis lemia viską.
Todėl negalime įsivaizduoti būsenų, kurių dar nepatyrėme.
Tačiau kabalistams, esantiems ir nore duoti, ir nore gauti, abi realybės dalys yra aukščiau žemiškojo gyvenimo ir mirties, juk jiems pavaldūs ir tie, ir kiti noro reiškiniai.
Suprantama, kad žmogus, kuris dar neišsitaisė, patiria sielos persikūnijimą, t.y. įvairius noro pokyčius – kol neužbaigs savo kelio tuo, kad ims valdyti visus norus, visas, kokios tik gali atsiskleisti, savybes.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Sielų sugrįžimai ir kartų vystymasis“

„Kur nusipirkti norą?“

„Pasaulis – tai pojūčiai troškime“

Kūrėjo tikslas – pakylėti žmogų iki Savo lygmens. Ką tai reiškia?
Mes jaučiame savo gyvenimą Kūrėjo sukurtame troškime patirti malonumą. Tik ši savybė ir egzistuoja ne Jame.
Todėl visą laiką jaučiame pripildymo trūkumą. Mums visada kažko trūksta ir mes nuolat siekiame kokių nors malonumų.
O Šviesa, kurią gauna noras patirti malonumą, tuoj pat išnyksta. Ji anuliuoja norą, ir noras nejaučia prisipildymo.
Ir todėl savo gyvenimą, kurį jaučiame malonumų troškime, suvokiame kaip laikiną, praeinantį, kuriame viskas išnyksta.
Kiekviena akimirka praeina ir išnyksta, užuot išlikusi ir pasipildžiusi kiekviena einančia po jos.
Juk iš vienos pusės ateina noras, o iš kitos – malonumas, ir susitikdami vienas su kitu jie neutralizuojasi, netgi jeigu šis malonumas – pats mažiausias.
Todėl visas mūsų gyvenimas konstruojasi iš tokių taškinių kontaktų – noro (kli) ir Šviesos mini susitikimų, kurie tuoj pat išnyksta, – ir taip iki gyvenimo pabaigos.
Tarkime, jeigu turi tam tikrą noro kvotą – kelis milijonus mažų porcijų noro patirti malonumą, kurios atsiskleidžia viena po kitos, o priešais kiekvieną – Šviesa, atnešanti jai pripildymą. Jie susitinka – ir išnyksta. Tu išnaudoji savo kvotą – ir tavo gyvenimas, visas tavo egzistavimas baigiasi.
Tačiau jeigu šių noro ir Šviesos susitikimų metu tau pavyko pasiekti tokią būseną, kad Šviesa ir noras „pagavo“ vienas kitą ir liko kartu, tada pradedi jausti Šviesą, suvoktą troškime, kaip savo amžiną, nenutrūkstantį gyvenimą.
Juk praėjusi akimirka taip pat lieka. Tada pakyli virš laiko pojūčio. Tu sustabdei akimirką ir įgijai amžiną egzistavimą!
Čia ir slypi visas dvasinio amžino ir tobulo gyvenimo patentas, pasiekiamas panaudojant kabalos mokslą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie norų naudą“

„Nematoma jėga neleidžianti sustoti“

„Begalinio pripildymo metodika“

Kabalos mokslas kalba apie tai, kad realybė neegzistuoja pati savaime, mūsų išorėje. Visa tikrovė yra žmogaus, stebinčio ir jaučiančio ją, viduje. O žmogaus išorėje nieko nėra.
Problema ta, kad esame nepratę prie tokio realybės suvokimo.
Gimėme šiame pasaulyje, tai yra taip jį jausdami, ir suvokiame realybę savo penkiais kūniškais jutimo organais. Tai labai mus riboja, ir mums sunku rasti kitokį santykį su savo jutimais.
Kam mums reikia kitaip suvokti realybę? – Kai pradedu galvoti, kad tikrovė priklauso tik nuo mano savybių, – tai priverčia mane susimąstyti apie tai, kokios yra mano savybės, kokios jos turėtų būti, ką turėčiau jose pataisyti.
Kam jas taisyti? – Tam, kad sukurčiau savyje teisingą, nesikeičiančią, amžiną realybę, kurioje egzistuočiau be jokių pasikeitimų.
Ši realybė vadinasi tikroji. O iki tol gyveni įvairiuose apgaulingos realybės lygmenyse – būdamas netikros, netobulos būsenos.
Kabalistai mums aiškina, kaip pasiekti tikrosios realybės suvokimą. Kam to reikia? Jie sako, kad mes patys nulemiame savo gyvenimą.
Jeigu pradėsi justi savo gyvenimą vadovaudamasis nauju suvokimu – „viskas yra mano viduje“, tai visą pasaulį, kurį matai išorėje, įkurdinsi savyje. Ir tuomet nemirsi, nes pasaulis pasilieka tavyje, tu įtrauki jį į savo vidų ir gyveni su juo toliau.
Taip realybės suvokimas, kuris iš pradžių mums atrodo kaip abstrakti filosofija, kažkas virtualaus ir nerealaus, tampa „mūsų gyvenimo ir mirties“ klausimu.
Jeigu įstengiu taip pakeisti savo savybes, savo suvokimą, kad visa, ką dabar matau išorėje, pradedu suvokti ir jausti viduje, visą pasaulį jausti kaip savo vidinę raišką, – tai ir yra mano nekintama, amžina, tobula būsena. Ir nėra nieko, kas keistųsi, pradingtų ir mirtų.
Keisdamas savo realybės suvokimą iš išorinio į vidinį, priartindamas prie savęs šią tikrovę ir perkeldamas ją į vidų, pakylu 125-iomis realybės suvokimo pakopomis ir pasiekiu tokią būseną, kai visiškai įsijungiu į Begalybės pasaulį – tik dėl to, kad viską suvokiu savo viduje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvigubas gyvenimas“

„Grįžę prisiminsime, kas seniai pamiršta…“

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

Visi mūsų jutimo organai veikia priešybių atskleidimo principu, versdami negatyvu viską, ką suvokia. Todėl tai, kas mums atrodo esą išorėje, iš tikrųjų matome viduje, ir suvokiame atvirkščią vaizdą, tik po to apversdami jį savo smegenyse.
Kitos galimybės suvokti pasaulį neturime, juk mes – kūriniai. Ką nors atskleisti galime tik esant trūkumui – ydai mumyse! Ir tada šį trūkumą vadinu Šviesa. Todėl dvasingumas mums atrodo atstumiantis ir tamsus, mes nesutinkame su juo ir jo nenorime. Mums tai neatrodo protinga: atiduoti ir mylėti artimą.
„Zohar“ pasakoja apie Kūrėjo savybes, tačiau iš kur mums žinoti, kas tai? Jei mokame tik gauti, kaip galime pajusti, kas yra davimas? Tai pasaulis, paslėptas nuo mūsų, realybė, kurios nejaučiame.
„Zohar“ aiškina mums, kaip palengva pradėti jausti tai, ko aš kol kas negaliu pajusti, nesuvokiu nei širdimi, nei protu.
Negaliu įvilkti to į žodžius, juk žodžiai išreiškia kokius nors pojūčius ir supratimą. O jeigu už jų neslypi joks pojūtis, jie tiesiog praslysta pro mano ausis.
Tačiau jei žmogaus nori, Šviesa pamažu pradeda jį keisti. O toliau – kaip pasakyta: „Stengeisi – ir radai!“
Jeigu aš skaitau kartu su kitais ir viliuosi, jog tai padės, paslėptis atsiskleis.
Dvasinis pasaulis yra čia, priešais mus, tik mes nesuvokiame jo nei širdimi, nei protu!
Kai po truputį pradedame jausti, kad jis kažkur šalia, nors dar ir negalime apčiuopti, – tai jau didelis pasiekimas.
Šio pojūčio vedinas skaityk toliau, ir „Zohar“ papasakos tau daugiau…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atversta knyga“

„Dvigubas gyvenimas“

„Fotografe, keiskite kadrą!“

Klausimas: Kiekviename filme būna pagrindinis herojus. Kas šio gyvenimo filmo pagrindinis herojus?
Atsakymas: Šiame gyvenimo filme pagrindinis herojus yra kiekvienas paprastas žmogus. Tik jis nesijaučia esąs aktorius, jis įsitikinęs, jog čia ir yra jo tikrasis gyvenimas!
Mūsų gyvenimas – lyg sapnas. Šiandien sapnavau sapną ir išgyvenau tokius stiprius pojūčius: ir džiaugsmą, ir baimę. Ko tik ten nebuvo! Pabudau, pagautas įspūdžių, gerų ir blogų…
Štai taip mes pabusime ir Gmar Tikune ir suprasime, jog tai tebuvo filmas.
Tai suprasime netgi anksčiau – kai „Zohar“ atskleis mums tikrąją mūsų būseną. Bet kol kas tu esi filme, jautiesi jame, negali atsijungti ir pažvelgti į save iš šalies.
Kai Šviesa atliks mumyse patį minimaliausią ištaisymą, ir tu prie savo vidinio noro prisijungsi kažkokią dalį išorinio, suprasi, jog tai tebuvo filmas, o tu – apsigaudinėjai.
Aš apsigaunu ne tik dėl išorinio pasaulio, bet visai nepažįstu ir paties  savęs! Manyje tiek sluoksnių melo…
Sapne galiu sau atrodyti herojumi, jojančiu arkliu, skrendančiu į mėnulį, – bet tai tik kinas. Nes po to pabundu savo lovoje…
Tik prisijungdamas išorinius kli ir paversdamas juos vidiniais, pamildamas artimą kaip patį save, atskleidžiu Šviesą, pabundu iš sapno ir pradedu gyventi tiesos pasaulyje.
Susivienyti mano norai gali tik tada, kai pasiekiu davimo savybę, juk prisijungiu nekenčiamą, išorinę savo dalį.
O tada pajuntu, kad išorinis noras net svarbesnis už mane patį ir esu pasiruošęs atiduoti artimui paskutinę savo pagalvę!
Ištaisau šią apgaulę – savo egoistinį norą, savo santykį. Juk Kūrėjas suformavo manyje šį padalijimą tik tam, kad galėčiau suvokti Jį.
Iš tikrųjų visi mano kelim yra išorėje, o aš tik turiu pakeisti požiūrį į save, – vietoje to, kad mylėčiau save taip, kaip šiandien, išeičiau išorėn, o tuos, kurie dabar išorėje – įkelčiau į save. Tuomet ištaisyčiau visus savo kelim.
Ir ką gi juose pajusiu? – Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, kuri veikia manyje, ketinimą duoti, su kuriuo susivieniju!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvigubas gyvenimas“

„Gyvenimo beieškant“

„Tobulumas – sujungus šviesą ir norą“

Pradedant skaityti knygą „Zohar“, pirmiausia būtina susitelkti – kad teisingai ją suvoktum. Ši knyga – uždara, slapta, užšifruota, jai suprasti reikalingas ypatingas kodas.
Kaip mums atspėti kodą ir tarsi seifą atskleisti šią knygą?
Raktas į knygą „Zohar“ – tai teisingas tikrovės suvokimas. Parašyta: „Žmogus – tai mažas pasaulis“, – štai čia ir slypi visa paslaptis!
Pasaulis, kuriame aš jaučiuosi esąs, viskas, ką aš jaučiu, – visa tai yra mano viduje. Kiekvieną žmogų, kurį matau šalia savęs, suvokiu savo smegenų viduje.
Galiu prisiliesti prie visko, ką matau, išgirsti ir pamatyti tai, pajusti išorinius kvapus ir skonius, t.y., mano jutimo organai piešia man, kad aš susitinku su kažkuo, esančiu mano išorėje.
Kabalos mokslas tvirtina, kad egzistuoja tik noras ir nieko daugiau. Šis noras skirstomas į penkias dalis: rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas.
Visus įspūdžius aš suvokiu savo noro viduje, ir man tik atrodo, tarsi anapus manęs yra kažkoks išorinis pasaulis. Nežinau, kas yra išorinis, – tai tiesiog kažkoks pojūtis, kad objektas nėra mano viduje.
Taip aš įsivaizduoju realybę, kur mano noras pasidalijo į dvi dalis: mane ir išorinį pasaulį, arba, kalbant kabalos mokslo terminais, – į 1. šaknį, 2. dvasią, 3. kūną, 4. rūbą, 5. rūmą (išorinė erdvė).
Šaknis, dvasia, kūnas – tai savęs paties pojūtis, o rūbas ir rūmas – reiškiniai, kurie man atrodo išoriniai. Tačiau man taip tik atrodo.
Aš taip sukurtas, kad dalį savo vidinio pojūčio suvokiu kaip atskirtą nuo savęs, kaip svetimą, išorinį.
Šis noras taip stipriai nuo manęs atplėštas, kad nejaučiu su juo jokių sąlyčio taškų. Kažkam skauda, aš nejaučiu. Kažkas miršta, aš nejaučiu.
Dar daugiau – jis taip atskirtas, kad net galiu mėgautis jo kančia – toks esu aklas!
Mūsų pasaulyje taip pat būna nukrypimų, kuomet kai kurie žmonės patiria malonumą patys sau keldami skausmą. Tai štai, pasirodo, visi mes – dar didesni mazochistai! Tik kadangi taip jaučiasi visi be išimties, tai laikoma norma…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Fotografe, keiskite kadrą“

„Ir visa tai – manyje?!“

„Koks jis – knygos „Zohar“ pasaulis?“

Tu gyveni dvigubą gyvenimą – tik nežinai apie tai…
Miegi ir esi nesąmoningas kitos realybės atžvilgiu, realybės, kurioje valdo ne gavimas, o davimas.
Nori jį pažinti? Turi galimybę pabusti! Kabalos mokslas atskleidžia dar vieną tavo „dvigubo“ gyvenimo, kurį dabar gyveni, pusę. Ir šis naujas gyvenimas pradeda ryškėti taip, kad visas ankstesnis gyvenimas tarsi pavirsta į sapną, į kažką nerealaus – toks jis mažytis ir laikinas…
Visa tai atskleisti mums padeda kabalistų paliktos priemonės.
Kodėl ta realybė pasirodo besanti stipresnė nei šiandienos? Todėl, kad ji amžina, harmoninga, tobula…
Man tereikia dabartiniame gyvenime kažkaip atskleisti ryšį su ta nauja realybe, kad manyje kaip sapne staiga kiltų naujas noras.
Tarsi aš miegojau ir staiga prabudau, nes pažadino kažkoks manyje pabudęs noras – lyg suskambėjus žadintuvui.
Taip ir mes, vis miegame ir miegame šiame pasaulyje, ir staiga pajuntame kažkokį naujos realybės siekį.
Kodėl mes nepabundame tiesiog taip, patys? Todėl, kad pirma turime suprasti, sukonstruoti, sukurti šią realybę ir pažinti ją iki mažiausios smulkmenos, pradėję nuo nulio.
Tada, įgydamas šią realybę, tu nepasiklysi joje tarsi mažas sliekelis, prisijungęs prie jos iš apačios, –  ji visa įsilies į tave!
Tu tarsi ją visą apimi ir tampi lygus Kūrėjui, panašus į jėgą, kuri valdo!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Žaidimas pagal Kūrėjo sumanymą“

„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi (5)“

„Grįžę prisiminsime, kas seniai pamiršta…“