Mūsų vienintelė užduotis – pereiti nuo realybės suvokimo egoistiniais jutimo organais į realybės suvokimą altruistiniais jutimo organais.
Tai ir yra visas skirtumas tarp šio pasaulio ir Aukštesniojo pasaulio pajutimo, tarp mūsų dabartinio realybės suvokimo, gyvenimo mele, atitolus nuo Kūrėjo, nesupratimo, kur esame, ir suvokimo, pajutimo, žinojimo, kur egzistuojame, Kur ir su Kuo esame.
Suvokimo pasikeitimas įvyksta žmogaus pastangomis. Tačiau pirmiausiai turi kilti noras pakeisti suvokimą, juk tai atsitiks tik tuomet, jei mes to panorėsime.
Todėl turime stengtis įsivaizduoti Aukštesniąją realybę, kurti savyje jos pavidalą (apie ką pasakoja kabalos knygos) ir grupėje realizuoti tokius tarpusavio santykius.
Tada besimokydami, skaitydami apie šią Aukštesniąją realybę, mes reikalausime, kad ateitų jėga iš Aukščiau, atvertų mūsų jutimo organus, šiuos jutimo šliuzus, ir mes suvoktume, kur iš tikrųjų esame, o ne liktume šiame melagingame, įsivaizduojamame, išgalvotame paveiksle, kurį šiandien mums pateikia sudrumsti jutimo organai.
Todėl vienintelė mūsų užduotis – teisingai suprasti tai, kas vadinama tikrąja realybe.
Kiekvienas mūsų visomis jėgomis, kiek tai įmanoma, turi stengtis įsivaizduoti, nupiešti, suformuoti sau Aukštesnįjį pavidalą, kuriame mus visus jungia mūsų norai, kartu ir su Kūrėju, tarp mūsų nėra jokių skirtumų, o mūsų viduje ir tarp mūsų karaliauja Kūrėjas – davimo ir abipusės meilės savybė.
Nėra nieko, išskyrus šią būseną, nėra jokių įsivaizduojamų paveikslų ir mes prašome šios realybės, kad ji mus paveiktų ir įsikūnytų į mus. Tai turi būti mūsų pastangų rezultatas.
Būtent to žmogus turi nuolat siekti, skaitydamas knygą „Zohar“ bei kitas kabalistines knygas. Šios knygos pasakoja apie tikrąją realybę. Antraip mes galėtume skaityti knygas, parašytas kitu stiliumi, arba išvis nebūtų jokios prasmės jas skaityti.
Todėl, skaitydami šiose knygose apie Aukštesniąją realybę, turime stengtis ją pasiekti. Kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“, 155 p.: „Stipriu noru ir siekiu suprasti studijuojamą medžiagą pritraukia Šviesas, supančias jų sielas“, iš tos pačios vienintelės egzistuojančios būsenos – ir taip save ištaiso.

Iš 2010-06-03 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Klausimas: Ar viską, ko mokiausi šiame gyvenime, mano siela prisimins? Ar kitame gyvenime toliau mokysiuos kabalos ir vėl ateisiu į grupę?
Atsakymas: Iš šio gyvenimo žmogus pasiima su savimi tik savo praeitą dvasinį kelią. Tai nedingsta. Juk dvasinio pasaulio atžvilgiu buvome ir liekame toje pačioje realybėje, tik ji šiek tiek nuo mūsų paslėpta. Aš visą laiką esu savo sieloje, nepaisant to, kad jos nejaučiu. Net ir šiandien su ja dirbu ir patiriu skirtingas būsenas.
Visa tai vyksta mano  amžinoje sieloje. Tai, kad dabar matau aplink save fizinius kūnus ir šį pasaulį – tai mano dvasinės būsenos ,,miražas“. Ir jeigu šiandien dirbu su savimi viduje, tai savo kitą įsikūnijimą pradėsiu nuo daug aukštesnės dvasinės būsenos. Tai reiškia, kad greičiau įeisiu į kabalos grupę ir sėkmingiau mokysiuos. Visas praeitas kelias pasiliks manyje kaip dvasiniai genai (rešimot) – tai neišnyksta. Dvasiniame pasaulyje apskritai niekas nedingsta. Viskas pranyksta tik mūsų pasaulyje, nes pranyksta ir jis pats.
O iš viso to, ką įgijau dėl savo egoistinio noro, aišku, kad nieko neliks. Juk šis noras pranyksta. Išliks tik išorinis apvalkalas. Kaskart pereidama naują gyvenimo ciklą siela kuria sau aplinką pagal savo gebėjimus ir būtinybę ištaisyti save.
Kodėl esu būtent tokioje, o ne kitoje aplinkoje? Todėl, kad to reikia mano sielai. Į kūnus nežiūrima – jie palaiko ryšius vieni su kitais šiame pasaulyje ir yra susiję su visais jo įvykiais priklausomai nuo to, kiek to reikia sielos taisymui.
Su kūnu nesiskaitoma. Jis apskritai realiai neegzistuoja – tai tam tikra virtuali iliuzija, pasirodanti priešais mus tokia forma. Iš tikrųjų, egzistuoja tik siela, bet būtent jos mes ir nejaučiame… O jos vystymasis vienareikšmiai nulemia, kas vyksta su kūnais.
Todėl „Įvado į knygos Zohar“ pabaigoje Baal Sulamas rašo, kad tik ištaisyta siela gali mums padėti ištaisyti mūsų pasaulį ir pajausti šį žemišką gyvenimą kaip daug geresnį. Visi šiame pasaulyje vykstantys nusikaltimai kyla dėl neištaisytos sielos. O pačiame pasaulyje nėra jokių veiksmų, nėra ištaisymų – visi pokyčiai galimi tik per sielą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aukščiausia žemiško gyvenimo prasmė“

„Praėjusių gyvenimų paslaptis“

„Sielų persikūnijimai – mūsų nore“

Šio materialaus pasaulio Kūrėjas nekūrė! Mūsų pasaulis egzistuoja tik tavo vaizduotėje ir tik todėl, kad esi egoistas.
Tą akimirką, kai priartėsi prie noro duoti, tau atsivers aukštesnė tikrovė, kurioje mes iš tiesų  gyvename ir vystomės.
Tačiau žemesnysis materialaus noro lygis egzistuos toliau, juk jis turi tau nuolat užtikrinti valios laisvę dvasinės tikrovės atžvilgiu.
Juk ir šiame pasaulyje galiu išeiti į darbą ar į parduotuvę, tačiau žinau, kad turiu savo nuolatinę vietą – namus, šeimą.
Dvasiniame pasaulyje taip pat yra nuolatinė vieta, kurioje mes egzistuojam. Iš čia mes kylame dvasinėmis pakopomis, kylame ir leidžiamės – tačiau šis žemutinis egzistavimo lygis mums garantuotas.
Jis – iliuzija, iš tikrųjų jis neegzistuoja – jis tik mūsų vaizduotėje, kad iš šio bazinio taško pradėtume savarankiškai veikti ugdydami norą duoti.
Kūrėjas visiems mums rodo vieną filmą, kad galėtume egzistuoti šioje tikrovėje.
Todėl ir pats didžiausias kabalistas, ir nieko nesuvokiantis kvailys mato tą patį materialųjį pasaulį.
Suprantama, protingas mato jį kiek kitaip, nes daugiau jame supranta, – tačiau iš principo visi mato vieną paveikslą.
O jei ir yra skirtumų (dėl kokių nors ypatingų savybių) – tai neturi nieko bendra su dvasine tikrove.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ateis motina ir pamaitins sūnų“

„Dvasinis pasaulis – aukščiau žinojimo“

„Gyvenimo ir mirties klausimas“

Klausimas: Sakoma, kad gamta vystysis pagal Kūrėjo sumanymą tol, kol sėkmingai jį įvykdys. Ko iš mūsų nori Kūrėjas?
Atsakymas: Viskas privalo susilieti su Juo. Kūrėjas nesukūrė nieko kita, tik vieną noro taškelį, kuriame mes ir egzistuojame. Šis taškas yra Šviesos okeane, Kūrėjuje. Mums tereikia pajusti šią galią, visą šią pilnatvę ir vienybę su Kūrėju, kuri yra vienintelė sukurta būsena. O visa, kas vyksta po to – vyksta tame pačiame taške, sukurtame „iš nieko“.
Visi čia patiriami įspūdžiai ir pojūčiai – visa tai vyksta su mumis, su kiekvienu iš mūsų, manančiu, jog pasaulis – tai  jis ir jį supantys žmonės bei gamta. Iš tikrųjų visa tai telpa viename taške, kuriame vyksta visi įmanomi pokyčiai, leidžiantys pažinti tikrąją savo būseną.
Kūrėjas nori, kad šis taškelis nueitų visą jam skirtą kelią,  kad didelėmis pastangomis suvoktų, kas yra Šviesa ir Kūrėjas, sukūręs šį tašką iš nieko. Mes turime sužinoti, ką reiškia „iš nieko“, „taškas“, „Šviesa“, turime sužinoti, kodėl jis viską sukūrė.
Mes nežinome, kas bus su mumis, kai atskleisime visa tai, bet, matyt, pasiekus tobulybę, prieš mus atsivers nauji horizontai.
Bet tai nesvarbu, nes mes kylame pakopa po pakopos, ir kiekviena iš jų – paruošiamasis etapas tolimesnei. Mes negalime peršokti per pakopas. Tačiau kaskart privalome siekti Begalybės, nes ten mes siunčiame savo maldą (MAN) ir iš ten gauname atsakymą (MAD). Tik toks elgesys yra teisingas ir tik taip galima pasiekti reikiamą rezultatą. Juk viskas nukreipta į Begalybę ir viskas ateina iš ten, ir nesvarbu, kad mus skiria daugybė pakopų. Visos šios pakopos – tai kol kas nuo manęs paslėptos mano paties būsimos būsenos. Būsimą pakopą aš suvokiu kaip Begalybę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinio pakilimo žemėlapis“

„Kur neša mus audringas okeanas?“

„Gyvenimo ir mirties klausimas“

Vienintelė problema dvasiškai vystantis yra ta, kad kabalą, Aukštesniojo pasaulio atradimą, mes suprantame kaip mokslinę teoriją, kurią reikia suvokti protu ir realizuoti savomis jėgomis.
O kabala mums siūlo tai, kas visiškai neįprasta, – įgyti naujas savybes. Ir kol žmogus neįgis šių naujų savybių, jis nesupras, apie ką kalba kabala.
Visa kabala – tai metodika, kaip išvystyti naują žmogaus savybę – „meilę artimui“ (ji ir vadinasi „Kūrėjas“) nuo absoliutaus jos neigimo iki visiško atskleidimo. Mūsų „žemiškieji“ jausmai ir protas neturi nieko bendro su Kūrėjo atskleidimu.
Kūrėjo atskleidimas – tai Jo savybės sukūrimas žmoguje. Kabala – davimo savybės, Kūrėjo būsenos formavimo žmoguje metodika. Visą mūsų realybę sudaro du sudedamieji – jausmai ir protas.
Žmogus, sukūręs savyje Kūrėjo pavidalą, vietoje ankstesniųjų įgauna naują protą bei jausmus ir taip nuo šio pasaulio suvokimo (jautimo) pereina prie Aukštesniojo pasaulio suvokimo (jautimo).
Naujas pojūtis žmoguje vadinamas Kūrėju – „Bore“, o tai reiškia  „ateik ir pamatyk“, arba dar kitaip vadinamas siela.
Didžiausia pradedančiojo studijas problema – nesugebėjimas savo vystymąsi susieti su Šviesa, kuri turi mus pakeisti, su ta jėga, kuri turi suteikti mums naujus jausmus ir protą.
Mes įsikimbame į išorines formas ir norime tekstą, parašytą kabalistų, suprasti žemiškais jausmais ir protu, bandome dvasingumą pritaikyti prie savo žemiškosios egzistencijos.
Tačiau kabala nė žodžiu neužsimena apie mūsų pasaulį. Mūsų būsena reikalinga tik tam, kad mokydamiesi, jungdamiesi su grupe pritrauktume jėgą – Šviesą, grąžinančią į šaltinį, bei lauktume savyje gimstančio naujo proto ir jausmų. Jie suteiks naujos realybės suvokimą.
Kovoti su savo prigimtimi – tai pirmiausia pereiti prie naujų pasaulio suvokimo instrumentų, o po to jais naudojantis pajusti ir pažinti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pro džiungles sugrįžtant namo“

„Kur mistika, o kur mokslas?“

„Protingiausia yra …pajausti“

Klausimas: Ar kiekvienas iš mūsų turi žinoti savo funkciją bendroje sistemoje, kad tiksliai ją atliktų?
Atsakymas: Dabar tu šito vis tiek nežinai, bet laikui bėgant – sužinosi.
Kuo labiau tobulėsi ir veiksi jau sąmoningai, kartu su kitais, suprasi, kaip esi susijęs, ką konkrečiai turi daryti ir kaip tave veikia visa ši sistema.
Pradėsi atskleisti permatomą, daugiasluoksnį pasaulį. Be viso to, ką matai jame dabar, atskleisi jo gylį: pamatysi jame veikiančias jėgas ir suprasi, kaip jas paveikti.
Oras staiga taps tankus – pripildytas daugybės jėgų, bet tu žinosi, kaip su jomis elgtis!
Kaip mažas vaikas, kuris atskleisdamas naują pasaulį staiga pamato, kad aplink yra daugybė įdomių dalykų: kažką galima atidaryti, uždaryti, sukti, ir vienas susijęs su kitu. Jis pradeda vis labiau jausti šį pasaulį.
Bet kai gimsta, jis nieko nežino ir nejaučia – netgi nemato ir negirdi. Praeina tam tikras laikas, kol kūdikis pradeda girdėti, matyti, skirti skonius. Tas pats su mumis vyksta dvasiniame pasaulyje.
Tai, ką dabar darai, vadinasi „stebuklinga jėga“ (sgula). Aktyvuoji sistemą pats nežinodamas kaip.
Lygiai taip pat, kai kažkada buvai kūdikis ir rėkei nieko nesuprasdamas. Bet tavo riksmas veikė mamą ir ji tavimi rūpinosi.
Taip pat ir dabar, jei užsinorėsi, tavo noras kaip tas „riksmas“ paveiks aukštesniąją motiną Ima Ilaa, kurią vadina taip pat (Bina vadinasi Ima – motina), ir ji tavimi pasirūpins.
Tau nieko daugiau nereikia žinoti, – kaip kažkada rėkei ir nežinojai, ko konkrečiai reikalauti. Neaiškinai motinai, kokį buteliuką ji turi paimti iš šaldytuvo ir iki kokios temperatūros pašildyti.
Tu paprasčiausiai rėkei! Taip vyksta ir dvasinio pasaulio atžvilgiu.
Vėliau tavo riksmai taps sąmoningesni, pradėsi reikalauti ir norėti kažko konkretaus.
Užmegsi santykius su Aukštesniuoju ir kiekvieną dieną vis labiau juos tobulinsi.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tik panorėk!“

„Kaip sužinoti savo sielos šaknį“

„Knyga, kuri atveria mums akis“

Pranešimas: Izraelio mokslininkai magnetiniu tomografu aptiko žmogaus sielą.
Jie atrado, kad kabalos studijos padeda suaktyvinti smegenų dalį, kurią medikai pavadino „tikėjimo aparatu“.
Jis aktyvina smegenų veiklą ir padidina organizmo atsparumą ligoms, prieš kurias šiuolaikinė medicina yra bejėgė.
Komentaras: Kaip galima atskleisti sielą? – Štai kur klausimas. Viskas priklauso nuo to, ką norime aptikti, – jeigu jėgą, suteikiančią gyvybę gyvūniniam kūnui, tai, aišku, ją galima atskleisti.
Dar tuo metu, kai buvau studentas, pasaulyje vyko, pavyzdžiui, tokio tipo tyrimai: „kiek sveria kūnas prieš mirtį ir po jos“ – kad nustatytų sielos, tariamai paliekančios kūną, svorį.
Viskas priklauso nuo to, ką vadiname siela. Kartais vyras ar moteris kreipiasi vienas į kitą: „Siela mano!“. Jeigu tai laikysim siela, tai galima ją ir pasverti. 😀
Bet jeigu suprantame, kad siela – Kūrėjo dalelė iš Aukščiau, davimo jėga, tai ją, kaip ir kitas mūsų pasaulio jėgas, galime aptikti tik pagal jos veiksmų rezultatus.
Suvokdami davimo jėgą davimo savybėje (nore duoti, kli), atskleidžiame Kūrėją savyje ir todėl vadiname Jį BORE, iš žodžių Bo, ateik (pasiek savo davimo savybe), ir RE, atrask.
Nėra Kūrėjo be kūrinio. Nieko negalime pasakyti apie Jį patį, mūsų išorėje – tai arba esmė, arba abstrakti forma, apie kurias mes nepajėgūs samprotauti, ir kabala, kaip grynai eksperimentinis mokslas, draudžia tokius filosofavimus. Kaip aiškina Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“ – „Tyrinėtojas neturi nieko daugiau, nei mato jo akys“.
Todėl mums reikia medžiagos, kurią veiktų ši dvasinė jėga. Ši medžiaga kartu su joje veikiančia jėga vadinsis siela.
Kodėl? Todėl, kad tada pati medžiaga bus panaši į Kūrėją – Kūrėjo dalelė iš Aukščiau, turinti tą pačią davimo savybę.
Bet jeigu siela yra davimo savybėje, kaipgi mokslininkai gali ją aptikti? Su kokiais prietaisais? Kokiu būdu? Kad aptikčiau ją, reikalinga medžiaga, turinti davimo savybę.
Tai gali būti tik žmogus, pasiekęs tokį išsitaisymą. Tuomet tai, kas įsivilks į šią medžiagą, vadinsis sielos Šviesa. O pats kli, noras, medžiaga, turinti davimo savybę, vadinsis sielos kūnu.
Tačiau šio pasaulio žmogus negali suvokti nei sielos kūno, nei Šviesos jame, nes neturi tokių pačių savybių.
Todėl jei kalbėsime apie sielą remdamiesi kabala – kaip apie Kūrėjo dalelę iš Aukščiau, tai mokslininkai neturi jokios galimybės ją ištyrinėti.
Suvokti sielą galima tik pasitelkus kabalos mokslą. Viskas priklauso nuo mūsų ketinimo. Jeigu to siekiame, ateis Šviesa ir ištaisys mano medžiagą – norą, kad jis taptų duodančiu.
Tada ši medžiaga supanašės su Kūrėju, taps Kūrėjo dalele iš Aukščiau, – ir manyje atsiras siela.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur mistika, o kur mokslas?“

„Amžinai nauja mano siela“

„Ar turime sielą?“

Egoizmas, mūsų prigimties pagrindas, yra visų mūsų kančių priežastis.
Kadangi nuo prigimties nepabėgsi, tai žmonės bando kaip nors apriboti jo naudojimą: bando susitarti suprasdami, kad kitaip egoizmas sukels konfliktus, karą.
Šalys mėgina sudaryti tarpusavio sutartis, nors žino, kad situacijos kardinaliai nepakeisi – ją galima pažaboti tik jėga.
Jeigu žmogus žinotų, kad mūsų prigimtį galima ištaisyti, jog blogis atsiskleidžia mumyse specialiai tam, kad jį ištaisytume ir pasiektume kažką didaus ir aukšto.
Kad galime ne tik išvengti nemalonumų, o pakilti iš mirties lygmens į amžino ir tobulo gyvenimo pakopą.
Mes stengiamės šias žinias perteikti žmonėms, o kai jie pradės tai suprasti, visi pajus didžiulį palengvėjimą.
Niekas nežino, kiek laiko tai užtruks, nes mūsų laikas įgyja eksponentinį pagreitį, ši kreivė kone vertikaliai kyla į viršų. Todėl reikia dirbti ir nenusiminti, ir tada labai greitai sulauksime vaisių.
Žmogui reikia paaiškinti viso to, kas vysta (dėl mūsų išsitaisymo), priežastį, tikslą (amžinas ir tobulas gyvenimas) bei nurodyti gerą kelią jam pasiekti, t. y. kaip jį realizuoti padedant Šviesai.
Ir tada žmogus atskleis, kas yra tikrasis gyvenimas. Reikia paaiškinti, jog gyvenimas yra ne tai, ką jis dabar suvokia savo ribotuose, egoistiniuose noruose.
Perėjimą nuo vieno parcufo prie kito jis suvokia kaip mirtį, visko praradimą.
O jeigu suvoktume pasaulį nore duoti, tai šio pasikeitimo nejausime kaip praradimo – juk jis jaus bendrą sistemą.
Ir jeigu prarasdamas savo parcufą lieka gyventi šioje sistemoje, tai patenka į naują parcufą.
Jeigu aš prie savo noro kaip nors prijungiu kitus žmones, tai jau jaučiu amžiną šio proceso, kuriame esu, tėkmę.
Šiandien nejaučiame šios amžinybės, ir prarasti šį savo parcufą, 10 sfirų, kuriuos įsivaizduojame kaip šį gyvenimą – mums reiškia prarasti viską! Juk be to daugiau nieko neturime!
Aš nemanau, kad tai taip sunku paaiškinti. Juk žmogus iš to laimi tiek daug, kad panorės klausyti. O kas nesvajoja apie amžinybę ir tobulumą…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – tik koridorius į dvasinį pasaulį“

„Vaistai jau pradėjo veikti“

„Šuolis nuo stogo“ su Kūrėjo parašiutu“

Ką gi vadiname gyvenimu ar mirtimi? Kabalos moksle šios sąvokos apibrėžiamos tik kalbant susiliejimo su Kūrėju atžvilgiu.
Būsena, panaši į Kūrėjo, vadinasi gyvenimu, o priešinga Jam – mirtimi.
Todėl egoistiniai norai (klipot) vadinasi mirusiais, o „mirtini nuodai“ – tai jėga, skirianti Kūrėją ir kūrinį.
Mirtis nėra egzistavimo praradimas kaip kad stebime mūsų pasaulyje formos išnykimą (mūsų pakopoje).
Kadangi visa, kas sukurta, noras, keičiasi tik „atitolimo – suartėjimo“ su Kūrėju atžvilgiu, keičiasi tik kūrinio ketinimas duoti, o visur kitur, savo nore, nesikeičia, tad atitolinimas nuo Kūrėjo, susivienijimo su Juo praradimas, vadinasi mirtimi.
O susivienijimas su Kūrėju, davimo savybės įgijimas vadinasi „gyvenimu“.
Straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ Baal Sulamas rašo, kad kabalos mokslas – tai priemonė, skirta atskleisti Kūrėją kūriniams šiame pasaulyje. Atskleisti Kūrėją reiškia savybėmis tapti panašiu į Jį.
Nors gyvename negyvos, augalinės ir gyvūninės materijos pasaulyje, tačiau žmogaus lygmenyje supanašėję su Kūrėju, juntame save ir savo egzistencija amžiną ir tobulą – kaip Kūrėjo.
Kabalos mokslas keičia mus tol, kol pakylame į kitą lygmenį, pakopą – tada matome, kad mes ne išnykstame, o keičiame savo egzistencijos lygmenį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ir tai ne gražūs pažadai!“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Amžinasis gyvenimo apytakos ratas“

Kabalos mokslas panaikindamas mirtį atskleidžia vienintelį veiksmą, kurį galime atlikti.
Visi kiti mūsų veiksmai priverstiniai, mes visiškai paklūstame gamtai. Bet ką būtent darome jai padedant?
Pašvenčiame visą savo gyvenimą, idant pamirštume mirtį, tarsi įninkame į narkotikus, kad nematytume tiesos. Mes lyg apkvaitę, nuolatos siekiame pinigų, garbės, valdžios – žaidžiame.
Tačiau kabala išsprendžia šią problemą ir aiškina kaip įgyti amžiną gyvenimą čia ir dabar, kaip sklandžiai, nepaliekant šio gyvenimo, kartu su juo pereiti į papildomus išmatavimus.
Tai Sandoros lentelėse iškalto priesako: „Išsilaisvinti iš mirties angelo“ prasmė. Toroje rašoma: „Pažiūrėk ką aš tau siūlau – gyvenimą ir mirtį! Rinkis gyvenimą!“
Kadangi ši galimybė buvo paslėpta, žmonės išmoko užsimiršti, o kabalos platinimas turėtų paaiškinti šią galimybę: be sėkmingo gyvenimo žemėje pasiekti ir amžinąjį gyvenimą. Kai masės supras šią galimybę, jie daugiau nebesislėps nuo minties apie mirtį.
Kaip rodo žmogaus dvasinio vystymosi praktika, tik po pirminio apmokymo, veikiant Šviesai, žmogus pradeda suvokti (nujausti) galimybę jausti save amžinu, priklausomai nuo to, kiek  suartėjo su Kūrėjo savybe „davimu“ (chafec chesed) .
Taip žmogus įeina į amžinybę ir jaučia save begalinėje gyvenimo tėkmėje. Tai prieinama kiekvienam žmogui.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atkerėti mūsų gyvenimo burtus“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Prisilietimas prie amžinybės“