Klausimas: mūsų pasaulyje žmonės myli ir nekenčia vieni kitų, dovanoja vieni kitiems dovanas arba žudo, o kas vyksta sielų pasaulyje?
Atsakymas: Sielos turi vieną užduotį – susivienyti, kad galėtų susijungti. Taip, kaip susilieja į vieną lašą atskiri lašeliai ir neįmanoma jų atskirti. Gaunama nauja esybė – davimas.
Materialus pasaulis, ši sudaužyto noro dalis, išsitaiso pačiame paskutiniame ištaisyme. O kol kas virš jo skleidžiasi meilė.
Ten, kur valdo meilė, kiekvienas netenka savęs pojūčio ir įsijungia į kitus be jokių ribų, visiškai susiliedamas su jais. Tačiau ankstesnė neapykanta išsaugo savo „neigiamas“ savybes.
Tai panašu į paradoksą kvantinėje fizikoje, kai viena ir ta pati dalelė gali būti dviejose vietose tuo pačiu metu. Ir taip yra ne todėl, kad ji juda iš vienos vietos į kitą begaliniu greičiu, bet todėl, kad ji iš tikro yra dviejose vietose vienu metu! Bet kaip taip gali būti?!
Galop atskleisime, kad visoje kūrinijoje yra tik viena dalelė, esanti vienu metu visose vietose. Nes jei mes pripažįstame, kad greičio nėra ir ta pati dalelė gali būti dviejose vietose, tai lygiai taip pat ji gali būti begalybėje vietų.
Be to, ji neturi formos, nes dalelės forma priklauso nuo to, kur mes ją aptikome. Aiškėja, kad išvis nieko nėra, tik taškas, sukurtas Kūrėjo „iš nieko“ („eš mi ain“), o visa kita – jo išvestinė!
Todėl, kuo labiau artėsime prie dvasingumo, tuo aiškiau suprasime, kad nėra kitos galimybės apie jį kalbėti, kaip tik kabalistinių knygų kalba.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 26 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilti meilės pakopomis

Žiūronai kelyje į tikslą

Absoliuti ramybė begaliniame judėjime

Kabalos moksle visada kalbama tik apie norą. Apie Šviesą nėra ką labai pasakyti. Ji statiška, yra absoliučioje ramybėje, vien tik duoda, ji turi tik vieną savybę – duoti.
Nori gauti iš jos? Veik kaip ji. Šviesa nesikeičia. Savo noru sukeli jos poveikį.
Ji lyg energijos šaltinis. Galiu priartėti prie jos arba atitolti, prieiti iš vienos pusės arba iš kitos. Kaip ir saulė, po kuria galima sudegti, bet galima ją panaudoti ir gerovei.
Kaip ir saulė, Šviesa absoliučiai pastovi. Gali jai melstis, gali ant jos šaukti – ji nepasikeis.
Visos permainos – tavyje, nesvarbu šauki tu ar dėkoji. Dėl tavo pasikeitimų jai veikiant gauni skirtingus rezultatus.
Šviesa nesikeičia. Tu atskleidi pastovų, nekintantį lauką. Priklausomai nuo savo pasikeitimų pastebi, kad jauti ją vis kitokią. Bet tai tu ją jauti kitokią, ji pati nesikeičia.
Šviesa lyg niekada nesiliaujanti šviesti saulė. Jos energiją gali panaudoti kaip nori – šildyti, šaldyti ir t. t., bet ji pati – be formos, formą apibrėži tu.
Taip ir Kūrėjas – Geras ir Kuriantis gėrį tiek blogiems, tiek geriems – visiems, kurie to panorės. Nejaugi blogiems Jis irgi kuria gėrį? Taip.
Bet būdami priešingi savo savybėmis Kūrėjui, priklausomai nuo priešingumo Jam laipsnio, jie vietoje gėrio gauna smūgius. Tai padeda jiems įsisąmoninti egoizmo blogį ir pamažu jį keisti.
Tačiau geriausia paimti Šviesos naudojimo instrukciją – kabalą ir su ja palaipsniui, greitai ir lengvai keistis.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 20 d. pamokos pagal straipsnį „600 000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti ramybė begaliniame judėjime

Veiksmas ir ketinimas

Nuo taško iki Begalybės pasaulio Malchut

Mes nutolę nuo Begalybės pasaulio per 125 Šviesos silpnėjimo pakopas, paslėptis. Esame visiškai atskirti nuo tikrosios realybės, tarsi būtume be sąmonės, nesuprastume, kas mes ir kur esame.
Turime pabusti iš šios būsenos, atgauti sąmonę ir per 125 pakopas grįžti į tą vietą, iš kurios nusileidome, – į savo šaknį. Šiame kelyje iš apačios į viršų atskleisdami paslėptį prilygstame Kūrėjui, tampame kaip Jis.
Iš tikrųjų, šiame pasaulyje žmogus neturi jokios galimybės prabusti pats ir pakilti iš žemiausio taško, paslėpto po 125 paslėpties pakopomis. Sakoma: „Negali kalinys pats išsilaisvinti iš kalėjimo“ – jam būtina išorinė jėga.
Mes nejaučiame Aukštesniojo pasaulio, gyvename melagingoje realybėje. Šioje nesąmoningos būsenos pakopoje mums atrodo, kad gyvename, o aplink mus yra pilnas žmonių pasaulis, Žemės rutulys ir Visata. Štai tokie vaizdiniai kyla mums esant nesąmoningos būsenos ir mes manome, jog tai tikrasis gyvenimas.
O tada lyg per sapną mus pasiekia balsai: „Tu juk be sąmonės, atplėštas nuo tikrojo gyvenimo, nuo dvasinio pasaulio!“ – mes jais netikime. Ir tik iš šalies mus stebintys žmonės supranta, kad mes be sąmonės.
Todėl turime būti dėkingi už pažadintą mumyse „tašką širdyje“. Per šį tašką imu skirti kažką, ateinantį iki manęs iš kito pasaulio, tai – kas yra kitokia realybė. O didieji kabalistai stengiasi mus atgaivinti, pažadinti tikrajam gyvenimui.
Nuo Adomu, kuris pirmasis atgavo sąmonę, iki šių dienų buvo ilga grandinė kabalistų, pasiekusių tikrąjį gyvenimą. Tačiau šiandien visi turime atgauti sąmonę.
Ir mūsų gydytojas Baal Sulamas su savo asistentu Rabašu stengiasi iš visų jėgų, kad mes pajaustume. Tai jie pritraukia Šviesos spindulį, prasiskverbiantį iš tikrosios realybės į mūsų atjungtą sąmonę.

Iš 2010-09-16 d. pamokos skirtos Baal Sulamo atminimui

Klausimas: Ką jaučia visiškai išsitaisęs kabalistas?
Atsakymas: Galutinai ištaisytoje būsenoje (gmar tikun) vyksta nuolatiniai milžiniški pasikeitimai.
Siela būna nuopuolio ir pakilimo būsenos „vienu metu“, kadangi jai šios dvi priešingos būsenos tolygios, vieningos.
Šios dvi kraštutinybės susijungia joje į vieną visumą, todėl kad žmogus ištaisė savo santykį su jomis, kaip su vienu reiškiniu.
Bet mums toliau kylant Begalybės pasaulio link, „perėjimai“ iš tuštumos į pripildymą nesibaigia, o virsta iš esmės priešingų Kūrėjo veiksmų sugretinimu: „esąs iš esančio“ ir „kažkas iš nieko“ (ješ mi ješ ve ješ mi ain). Ir būtent aš, žmogus, sujungiu juos kartu, savyje, papildydamas Kūrėjo veiksmą.
Tuo pagrįsta žmogaus sukūrimo būtinybė, – kad jis šias dvi kraštutinybes sujungtų savyje ir iš „kažkas iš nieko“ atskleistų, kas yra „esąs iš esančio“ – kas yra Kūrėjas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti ramybė begaliniame judėjime

Būsimas pasaulis – kitą akimirką

Knygos Zohar skyrius „Vajechi“, 170 psl.: „Tuo metu, kai išėjo žmogaus siela, visi jo artimieji ir draugai Aukštesniajame pasaulyje žengia su jo siela ir rodo jai rojaus ir bausmės vietą.“
Klausimas: Klinikinę mirtį patyrę žmonės pasakoja apie savo vizijas, kurios daug kuo sutampa su knygos „Zohar“ aprašymais, nors apie kabalą jie nieko nesupranta…
Atsakymas: Kabalos supratimas nepadeda žmogui pamatyti dvasinio pasaulio. Pajausti dvasinį pasaulį galima tik ištaisytoje sieloje. Neturi reikšmės, ar žmogus studijuoja kabalos knygas, ar ne. Svarbu, ar jis tuo nori save ištaisyti.
Į klinikinę mirtį patyrusių žmonių išgyvenimus galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, kai žmogus patenka į kritinę būseną, jo fizinis kūnas, kuris yra ne kas kita, kaip noras mėgautis, gauna didžiulį smūgį.
Mums tik atrodo, kad mūsų kūnas yra materialus, turintis apimtį, bet jis – noras mėgautis tam tikra užpildymo forma.
Jeigu šis noras jaučia tuštumą, virstančią kančia, jis, savaime suprantama, nenori jausti tos kančią sukeliančios vietos, noro, jis trokšta sumažinti šią vietą, mažiau gyventi, atjungti savo jausmus, griebtis narkotikų ir pan.
Bet kuris žmogus jausdamas dvasines ar materialias kančias nori jas sumažinti, apriboti savo pasaulio suvokimą net iki nenoro gyventi.
Bet patirdamas kančias ir norėdamas pakilti, ištrūkti iš šios kupinos tamsos, skausmo, smūgių, karų ir ligų vietos, dėl milžiniškų kančių trokšdamas pakilti virš šio pasaulio, tu iš esmės atlieki dvasinį veiksmą – be ketinimo duoti, ne todėl, kad dvasinis pasaulis traukia tave, o todėl, kad kančios slegia tave tokia jėga, kuri išstumia tave kaip kauliuką iš vyšnios, ir tu šokteli aukštyn.
Tai – kančių kelias, o ne tobulėjimas, juk taip tu nepriartėji prie tikslo, nežinai apie jį, nes bėgi nuo kančių – kaip mušamas gyvūnas nuo lazdos. Vienaip ar kitaip, pakyli virš egoizmo, virš noro mėgautis, ir nori jį, savo ego, anuliuoti: „Nieko nenoriu, tik palikite mane ramybėje!“
Tarkime, pavogiau milijardą dolerių, mane pagavo ir uždarė kalėti iki gyvos galvos. Tą akimirką noriu tik duonos su vandeniu ir būti namuose. Nieko daugiau!
O juk norėjau milijardo dolerių! Noras susimažina, tarytum pakyla „tikėjimu aukščiau žinojimo“, jis pasiruošęs duoti, atsisakyti savęs, sumažėti, kad tik nejaustų bausmės kančių.
Ir tada šie žmonės jaučia tiesą, tam tikru laipsniu jiems atsiskleidžia ryšys su Kūrėju. Bet tik trumpam ir taip, kad jie negali šios būsenos suvokti ir jos išlaikyti, nes neturi tam reikalingų nuolatinių kelim (dvasinių indų) – ir todėl ši būsena baigiasi.
Bet, kai žmonės jaučia kažką nežemiško,  99.9 nuošimčiai visų atvejų tėra psichosomatiniai išgyvenimai. Jiems taip tik atrodo, nes jie kenčia, yra susipainioję, jų jausmai nublankę, vidinių sistemų darbas sutrikęs.
Bet kūrimo tikslas ne toks, kad žmogus išgyvendamas klinikinę mirtį pajaustų dvasinį pasaulį. Turiu jį pajausti sąmoningai, būdamas jame kaip žinantis, suprantantis, jaučiantis ir valdantis tyrinėtojas. Turiu tapti panašus į Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos gyvenimas ir kūno mirtis (video klipas rusų k.)

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Klausimas: Kaip įsivaizduoti procesus, vykstančius dvasiniuose pasauliuose, apie kuriuos mokomės kabalos moksle? Kur ir kada visa tai vyksta, o gal jau įvyko?
Atsakymas: Visi šie procesai jau įvyko mūsų šaknyse, o mes juos atrandame, kildami iš apačios į viršų ir artindamiesi prie jų. Bet visa tai „jau įvyko“.
Laikas dvasiniame pasaulyje – priežasties ir pasekmės veiksmų seka.
Kūrėjas sukūrė norą mėgautis, po to šis noras gavo Šviesą, tada patyrė gėdą, apsiribojo, nusprendė gauti antiegoistiškai (ekranas-ketinimas) ir ėmė gauti dėl davimo pagal savo sugebėjimus ir t.t.
T.y. mes nagrinėjame seką veiksmų, kurie įvyko dar iki tol, kol mes ėmėme save jausti.
Bet štai aš gimstu ir nuo šios akimirkos imu save jausti. Kalbama, kad iki mano gimimo gyveno žmonės, bet aš nežinau, ką reiškia „iki manęs“. Nuo savo gimimo akimirkos aš pradedu suvokti realybę.
Ir tada aš galiu pasakyti, kad „pagal mano realybės suvokimą“ man atrodo, kad čia yra žmonių, kurie gimė anksčiau nei aš ir netgi tokių, kurie gyveno ir jau yra mirę.
Tačiau tai egzistuoja tik mano realybėje, kurioje gimiau ir gyvenu. Jie – tai, ką jaučiu egzistuojant, pavidalai mano galvoje. Mes dirbame tik su savo vidiniu noru – jį mums ir reikia išryškinti.
Todėl mano realybė prasideda nuo mano gimimo. O viską, kas neva vyko iki jo, aš laikau pasirengimu mano pajutimui – tai yra Kūrėjas, jo veiksmai, kuriuos Jis atliko manyje parengdamas, kad nuo tos akimirkos kai gimsiu, imčiau jausti aplink save tokį pasaulį ir tokią realybę.
Bet kas yra tėvas, motina ir visi kiti mane supantys žmonės ir kodėl jie yra tokie? Tai Kūrėjas parengė man tokią sistemą, kuri manimi rūpinasi. Visas pasaulis, kurį matau prieš save, Kūrėjo paruoštas mano darbui.
Todėl visas mūsų gyvenimas susietas su šiais dvasiniais procesais ir skirtas tam, kad padėtų mums dvasiškai pabusti ir atverti naujus pojūčius. O tu manei, kad šiame gyvenime yra nors viena beprasmė akimirka?

Daugiau šia tema skaitykite:

 „Ateiti ir pamatyti” naują realybę

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Klausimas: Kodėl pasakyta, kad Šviesa yra absoliučioje ramybėje, jeigu visą mūsų kelią lydi Šviesos įėjimas į norą ir išėjimas iš jo?
Atsakymas: Aukščiausios Šviesos absoliuti ramybė – tai jos nuolatinis keitimasis begaliniu dažniu!
Šviesos „nekintamumas“ reiškia jos ramybę, pastovumą, siekiant vienintelio tikslo – juk ji visą laiką atlieka tik tokius veiksmus, kurie veda į tikslą.
Jos absoliuti ramybė reiškia, kad ji nekeičia šio tikslo, ji juda šio tikslo kryptimi begaliniu greičiu.
Ramybė mums reiškia, jog nesusipainiojame kelyje, o veržiamės viena kryptimi ieškodami tūkstančių būdų, kad pajudėtume jos link, kad būtume įtampoje ir dėtume pastangas.
Visa tai vadinama absoliučia ramybe, nes priešais save matau tik vieną vienintelį tikslą.
Šviesa įeina į norą ir išeina iš jo, kiekvieną akimirką vyksta begalinė daugybė jos veiksmų.
Bet jeigu žmogus turi davimo savybę, tai visus šiuos skirtingus veiksmus jaučia kaip amžiną ramybę!

Ištrauka iš 2010-06-27 d. pamokos „Įvadas į komentarus „Sulam“

Ir paslėptis, ir atskleidimas – mumyse.  Ir tai viskas, kam mes galime turėti poveikį. Juk esame nekintančiame ir amžiname pasaulyje, kuriame nėra pradžios ir niekada nebus pabaigos.
Net kai kalbame apie tai, kad kažkada atsirado kūrinys ir kada nors pasieksime išsitaisymą (susiliesime su Kūrėju, įvykdydami jo sumanymą), ir įsivaizduojame visa tai laike, – mes neteisūs.
Tiesiog mes dėl savo prigimties nesugebame kitaip įsivaizduoti to, kas vyksta. O iš tikrųjų tai, kas vyksta, egzistuoja nuolat.
Esame unikalios sistemos, vadinamos „Gamta“ arba „Kūrėjas“, viduje. Čia nevyksta jokie pasikeitimai, keičiasi tik mūsų pojūčiai!
Engelsas yra pasakęs: „Gyvenimas – tai objektyvi realybė, pasireiškianti mūsų pojūčiuose“. Tai tiesa,  tik žodį „objektyvi“ reiktų pakeisti į „subjektyvi“! Jei ir yra pasikeitimų – jie tik mumyse.
Ir kaip gi mums sąmoningai kontroliuoti savo vystymąsi taip, kad su mumis nevyktų nemalonūs, nepageidaujami pokyčiai?
Mano vidiniuose noruose vyksta pokyčiai, kurie taip keičia mano požiūrį į realybę, kad jaučiu juos kaip problemas, karus, kančias. Yra ir teigiami pokyčiai, tačiau kaip juos valdyti?
To mus moko kabalos mokslas. Juk jei realybė yra nekintanti, tai tik valdydamas savo savybes galiu keisti pasaulio vaizdą ir spręsti, kokį „serialą“ pavadinimu „Mano gyvenimas“ noriu žiūrėti.
Tačiau tai nereiškia, kad turiu galimybę peržiūrinėti kokius tik panorėjęs skirtingų žanrų filmus.
Yra programa, kuri verčia mus atskleisti tikrąjį pasaulio vaizdą, kuriame išnyks visos paslėptys ir amžina bei tobula būklė atsiskleis savo grynuoju pavidalu. Tada pamatysiu nuolatinę ir nekintančią realybę.
Jei visa tai suprantu, galiu judėti lengvuoju keliu. Jei ne – teks eiti kančių keliu. Kalbama tik apie vidinius pasikeitimus žmogaus, egzistuojančio jam kol kas nežinomoje aplinkoje, vadinamoje Kūrėjas arba Begalybė.
Mes neturime galimybės pakeisti mums skirtos pakopų tvarkos. Be to, kas mes tokie, kad suprastume, kokia ji turi būti?
Tačiau mes galime pagreitinti eigą, stengdamiesi ir dalyvaudami joje savo noru. Judėjimo pirmyn greitis leis pradėti jausti kitaip.
Juk viena yra judėti lemtingo įvykio link, nesutinkant su juo, tačiau negalint to išvengti. Kita,  kai siekiama norimo tikslo! Tada kelias patiks ir su džiaugsmu juo eisiu.
Taigi, viskas priklauso nuo pasiruošimo kitoms mano būsenoms, kurios neišvengiamai ateis. Mano pasiruošimas lemia mano suvokimą ir judėjimo greitį.
Todėl mums taip reikalinga kabala, kuri padeda vystytis maloniu ir trumpu, o ne skausmingu ir ilgu  keliu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išvengti kančių?“

„Milijardus milijardų kartų didesnis už Visatą“

„Šviesos kelias ir kančių kelias“

Mes esame sistemoje, kuri vadinasi vieninteliu kūriniu, Siela, Adomu.
Šią sistemą sukūrė Kūrėjas. Joje esame sujungti pastoviais ryšiais lyg vieno kūno organai.
Mūsų bendras ryšys užpildytas šios sistemos gyvenimu – Šviesa. Sistema vadinasi Begalybės pasauliu, nes joje viskas yra be ribų, tobula.
Ant šio Begalybės pasaulio, kur visos dalys susietos meile ir pripildytos beribe Šviesa, Kūrėjas uždeda mažinantį filtrą, o po to dar vieną ir dar – ir viską gadina…
Tarytum nupieščiau gražų paveikslą, o po to uždėčiau ant viršaus juostą su purvinomis, netvarkingomis dėmėmis.
O po to dar vieną ir dar vieną, vis labiau tepliodamas originalų piešinį – taip uždedu 125 sluoksnius. Tai 125 davimo ir meilės savybių, jungiančių mus Begalybės pasaulio sistemoje, mažėjimo sluoksniai.
Mes esame pačiame išoriniame sluoksnyje ir iš viso nejaučiame ankstesnių sluoksnių. O mūsų sluoksnyje ryšių sistema visiškai sugedusi.
Užuot jautę meilę, jungiančią mus Begalybės pasaulyje, mes nekenčiame vienas kito, nejaučiame bendro ryšio tarp mūsų, esame izoliuoti, užsidarę, sudužę.
Iš šios paskutinės būsenos Kūrėjas nori mus sugrąžinti į pačią pirmąją – šviesią ir gerą būseną, kad per visus šiuos sluoksnius, visus filtrus, visus pasaulius (olam – pasaulis iš žodžio olama – paslėptas) grįžtume atgal į Begalybę.
Todėl Jis mus kviečia ir budina. Prieš tai Jis mus vystė egoistiškai, kad išmoktume geriau suprasti, jausti ir valdyti savo gyvenimą.
O kai pasiekiame tam tikrą brandumą, Jis pradeda mus vystyti kokybiškai.
Jau nebepakanka, kad didindami savo egoizmą tiesiog eitume pirmyn.
Dabar privalome artėti prie Jo savybėmis įgydami tokį norą kaip Jo, kad tas noras būtų to paties tipo, o ne šiaip sau didėtų kaip kad buvo per visą mūsų istoriją. Todėl dabartinis mūsų vystymosi etapas yra toks ypatingas.
Jei bandome vis labiau prilygti vidiniam sluoksniui, kur esame stipriau sujungti vieni su kitais, tai taip sužadiname sau jo Šviesą – ir ji šviečia mums iš toli, kaip supanti Šviesa, Or Makif – ir joje išsitaisome taip, kad tarp mūsų įsiviešpatauja meilės ir davimo Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!“

„Gyvenimo ir mirties klausimas“

„Paslėptį paversti atskleidimu“

Mes neturime galimybės suvokti dvasinę realybę savo egoistiniu protu. Jis to nesugeba!
Todėl dvasinis supratimas vadinamas suvokimu (asaga) pagal posakį „Suvokimas rankoje“. „Ranka“ – tai ištaisytas egoistinis noras.
Todėl kabalos moksle yra taisyklė: „Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“, „Teisėjas neturi daugiau, nei mato jo akys“ ir pan., kur nurodoma į Aukštesniojo pasaulio atskleidimą aiškiai jį suvokiant.
Savo suvokime mes pereiname 125 pakopas – nuo jo pradžios iki galo. Kiekvieną pakopą sudaro 25 atskiri parcufai – tarpinės būsenos (žr. Baal Sulamo „Beit Šaar akavanot).
Taigi kiekviena iš 125 pakopų, vadinamų „sfira“, apima 25 savo pačios formas, o kiekviena šių – taip pat 25 savas subformas ir taip toliau, iki Begalybės.
To neįmanoma suskaičiuoti, jų aprašymui nėra konkretaus skaičiaus. Tik aukštesniame lygmenyje, kur nėra raidžių ir skaičių, galime suvokti visą šią naujų savybių įvairovę, o vėliau ir savo pasikeitusiu protu. Tada formų kiekybė pereina į kokybę ir jaučiama suprantamai bei aiškiai.
Todėl begalinis parcufų, sfirų ir pasaulių, dvasinio suvokimo pakopų skaičius atrodo begalinis dabartiniam mūsų protui.
O dvasiniam protui viskas susiveda į paprastą davimo ir meilės norą, kuriame jaučiamas susiliejimas su Kūrėju į vieną visumą „Aš, Šviesa, Kūrėjas – Viena!“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Besiplečianti Begalybė“

„Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų“

„Su knyga „Zohar“ iki visiško išsitaisymo“