Neturintis nei formos, nei krypties „taškas širdyje“ – tai tarsi mano „kamieninė“ dvasinė ląstelė, iš kurios galiu laisvai formuoti save.
Tai virvės galas, mestas man iš galutinės būsenos, į kurią privalau ateiti. Laikydamas ją pagrindu visa kita aplink ją vystau laisvai rinkdamasis.
Visa tikrovė dalijasi į mane ir išorinį pasaulį. Ir jeigu žinau, kaip teisingai naudotis išorine realybe, galiu pakeisti save ir taip realizuoti savo laisvą pasirinkimą. Laisvė – pakeisti save, o ne pasaulį! Juk pasaulis – tai mano savybių atspaudas.
Man tik reikia žinoti, kaip ištaisyti savo savybes, kaip savyje pakeisti šių pirminių įgimtų savybių derinį. Tam tikslui man duotas „kli“ ( instrumentas), svirtis, „kėlimo kranas“, kuriuo galiu save apversti ir pakelti! Ir tada visa tikrovė pasikeis. Pamatysiu, kad viskas pasikeitė, tartum būčiau gimęs naujame pasaulyje.
Šitaip keičiu savo požiūrį į tikrovę ar keičiu pačią tikrovę? Aš keičiu tikrovę! Juk tikrovė yra tai, kas slypi mano pojūčiuose…

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo ir mirties klausimas

Nuolat šviečianti saulė

Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!

Klausimas: Kas yra taisanti Šviesa, kur ji randasi, kaip prie jos prisijungti?
Atsakymas: Esame tobuloje, Kūrėjo sukurtoje realybėje, tačiau mūsų atžvilgiu ji atrodo kitokia.
Tikrojoje realybėje yra viskas, ko tik geidžiame: begalybė, Šviesa, tobulumas, amžinybė, Kūrėjas. O čia, šiame pasaulyje matome visiškai kitokią tikrovę: tamsą, blogį, egoizmą.
Vieną tikrovę nuo kitos skiria laiptai, sudaryti iš 125 pakopų, jais lipdamas turiu pakeisti savo prigimtį.
Skirtumas tas, kad čia mes vis jaučiame tik šį pasaulį ir esame tamsoje, egoizme, kenčiame. O tam, kad pajaustume tikrąją realybę, turime pasiekti ketinimą „dėl davimo”, o vietoj neapykantos – meilę.
Kol esu susietas su šio pasaulio prigimtimi, tol neturiu jokių galimybių iš jo išsiveržti į dvasinį pasaulį, nes tai visiškai kitas lygmuo, į kurį negaliu peršokti. Tačiau yra tokia „stebuklinga jėga” (sgula), kuri gali man padėti.
Dvasiniame pasaulyje visi tarpusavyje susiję, o mūsų pasaulyje – priešingai –  visi atsiskyrę. Ten – meilė, čia – neapykanta. Ten – davimas, čia – egoizmas, Šviesa – tamsa, gėris – blogis. Kitaip tariant, viskas atvirkščiai, kaip parašyta: „Aš mačiau atvirkščią pasaulį!“
Būtume visiškai beviltiški, jeigu ne viena detalė, kuri, mūsų laimei, nėra priešinga! Ji duota mums, kaip gelbėjimosi virvės galas, kurio galiu įsitverti, kad priartėčiau prie dvasinio pasaulio.
Kiekvienam iš mūsų (šiame pasaulyje esame atskirti) duota dvasinė kibirkštis, „taškas širdyje”, tai ir yra tas virvės galas, nuleistas mums iš dvasinio pasaulio. Jis nutiestas kiekvienam iš mūsų iš tos tobulos būsenos, kur esu harmonijoje ir absoliučiame komforte.
Tačiau tai tėra taškas, ir aš nežinau, ką su juo daryti, jaučiu tik savo priklausomybę kažkam aukštesniam. Be to, man dar duota knyga, kuri vadinasi „Zohar”.
Materiali knyga yra šiame pasaulyje, tačiau dvasinėje erdvėje taip pat yra „knyga”, o tai reiškia atskleidimą, Šviesą. Pats knygos „Zohar” pavadinimas reiškia aukščiausiąjį švytėjimą.
Išeina, kad būdamas savo žemiškame pasaulyje kartu su knyga, atspausdinta kažkokioje Kinijos spaustuvėje, nori grįžti atgal į Aukštesnįjį pasaulį į savo šaknį! Tas taškas tave traukia!
Štai dabar tau reikia pasistengti susijungti su tokiais pat kaip tu, tarpusavyje atskirtais, ir kartu skaitant knygą „Zohar” veržtis į Šviesą, idant ji paveiktų mus ir padarytų panašiais į save.
Štai ir viskas! Visa kita nuo tavęs nepriklauso – tai tau duotos savybės: ir blogis, ir neapykanta. Tu pats su jomis nieko negali padaryti. Aukštesnio pasaulio atžvilgiu turi tik dvi priemones: grupę ir knygą.
Jeigu tu jas panaudoji, tai iš dvasinio pasaulio sau pritrauki didžiulę Šviesą, kuri tave veikia. Ji ir vadinasi „Zohar” (švytėjimas) arba supanti Šviesa, ji grąžina į šaltinį. Būtent tai tave keičia. Šviesa dirba su tavimi ir grąžina atgal į tavo šaknį.

Iš 2010 m. lapkričio 18 d. pamokos „Kabalos mokslo esmė ir jo tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Kas yra Šviesa?

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Kuomet žmogui atsiskleidžia dvasingumas, jis pradeda jausti, kad kažkokia jėga yra šiame pasaulyje, ji pripildo visą aplink esančią erdvę.
Oras tarsi sutirštėja ir tampa standus ir švelnus. Tai Kūrėjo jėga – davimo jėga, meilės jėga, pripildanti visą žmogaus pasaulį.
Mes turime iškviesti ją, reikalauti jos, kad ji atsiskleistų kaip jėga, siejanti mus tarpusavyje. Per ją mes pradedame jausti visus mus kaip vientisą visumą.
Reikia tik atkreipti į tai didesnį dėmesį, su meile ir jautriai ieškoti. Jauskime ją!

Iš 2010 m. lapkričio 10 d., 4-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės vandenyne

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Absoliuti meilė

Klausimas: Kas toks „aš“, ir kaip man atskirti save nuo realybės „filmo“? Jeigu visos mano mintys ir pojūčiai – tai filmas, tai kurgi tada esu aš?
Atsakymas: Dabar tu negali atskirti savęs nuo filmo. Juk tu gyveni jame – būtent nore patirti malonumą.
Tačiau jeigu būsi ir nore patirti malonumą, ir nore duoti, jeigu tavyje bus dvi jėgos – Kūrėjo jėga ir kūrinio jėga kartu, jeigu Šviesa švies ir atneš tau savo davimo savybę, tai pradėsi skirti, kur tu, o kur filmas.
Šiandien tu nepajėgus taip analizuoti savo pasaulio, nes tavyje yra tik noras patirti malonumą.
Ar Šviesa veikia tave, ar ne – tau nėra žinoma. Tu it kūdikis: jis nežino, kas juo rūpinasi, kas vyksta. Jis verkia, kadangi jam bloga, be to jis netgi nežino, kam skirti savo verksmą.

Iš 2010 m. spalio 20 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapk savo gyvenimo prodiuseriu

Aukštoji kūrimo matematika

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Klausimas: Kas yra žmogiškoji mintis?
Atsakymas: Tai vidinė noro realizavimo programa. Yra tai, ko noriu, ir tai, kaip yra iš tikrųjų.
Kaip pereiti iš mano dabartinės būsenos prie to, ko noriu? Tai pasiekiama minties jėga.
Klausimas: Jeigu noriu gerti ir išgeriu stiklinę vandens, ar tai darau pasitelkęs minties jėgą?
Atsakymas: Šiuo atveju esi ištroškęs ir įsivaizduoji būseną, kai būsi pripildytas.
Tu vystai programą, kaip iš pirmos būsenos pasiekti antrąją. Ši programa vadinasi mintimi.
Mintis – tai noro rezultatas. Kad aktyvuotum norą ir pasiektum, ko trokšti, reikalinga mintis. Noras ir mintis atveda tave į noro realizavimą – pripildymą.

Iš 2010 m. spalio 21d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintis – norų tarnaitė

Kaip sutvarkyti mintis?

Visuotiniame norų kaleidoskope

Klausimas: Jeigu pats kuriu arba projektuoju savo gyvenimo filmą, visą šią realybę, tai kodėl susikuriu ne tokį jau malonų filmą?
Atsakymas: Sukurti filmą – kol kas ne tavo jėgoms! Tu dar negali būti prodiuseriu.
Tu privalai valdyti savo norą, Šviesą, turi tiksliai nustatyti, kaip jie gali keistis pagal griežtus dėsnius, o ne taip, kaip sumanysi, ir šitaip palaipsniui kurti geresnę realybę.
Tai tavo vienintelė pasirinkimo laisvė ir būtent dėl to studijuojame kabalos mokslą.
O kol kas tavo realybės filmas tau nepavaldus, jį valdo Kūrėjas, kad priverstų tave susikurti savąjį filmą.
Todėl visas mūsų gyvenimas, visi mūsų gyvenimo ciklai skirti tam, kad sukurtume teisingą filmą – tikrą, o ne įsivaizduojamą.
Būtent tuo įdomus tikrovės suvokimas kabalos moksle. Juk tai ne teoriškas mokymasis ir ne scholastiški samprotavimai, o ypatinga priemonė, su kuria galiu iš tikrųjų pakeisti savo pasaulį – tarsi išskristi į kitus išmatavimus.

Iš 2010 m. spalio 20 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Kas mes – laisvi žmonės ar kūrinijos sraigteliai?

Sutelkti vienybę savyje

Dvasinio kelio pradžioje žmonės dar negali atpažinti, kas su jais vyksta. Patiriami pojūčiai jiems ir yra tiesa.
Jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies ir atskirti išorinį poveikį iš Kūrėjo. Jiems dar nesimato „laboratorijos“, kurioje jie yra, sienų.
Veikiamas malonumų noro žmogus automatiškai reaguoja į tai, kas vyksta: šokinėja iš džiaugsmo arba, priešingai, puola į nusivylimą. Jis palaidotas po savo egoizmo būsenomis.
Tačiau dirbdamas su savimi ir vienydamasis su grupe, žmogus atskiria save nuo savo noro ir įgyja galimybę analizuoti: kokios jo būsenų priežastys, koks jo santykis su grupe, studijomis ir Kūrėju.
Užuot jautęsis bandomuoju gyvūnėliu, jis pereina į Kūrėjo pusę, kuris parodo jam, ką su juo daro.
Dėl to žmogus tampa žmogumi – pakyla virš savo noro gyvūninio lygmens į žmogiškąjį lygmenį.
Dabar jis supranta, kad nemalonios būsenos, kai jis nejaučia jėgų, šviesos ir įkvėpimo, skirtos tam, kad pritrauktų jo dėmesį į Šaltinio, į Kūrėją.
Kodėl gi Kūrėjas juos siunčia? Kad priartėčiau prie Jo prašydamas. Tik taip Jis gali mane išbudinti.
Juk malonūs pojūčiai privers mane pamiršti apie Jį, o tuštuma, priešingai, kelia klausimus. Aš noriu žinoti, kodėl man daro blogai, ir visiškai nesidomiu, kodėl man duoda gėrį.
Štai kodėl pabundu esant bėdoms – ir tada turiu suprasti, kad tai Kūrėjo šūksniai. Taip Jis man rodo, kad priklausau nuo Jo, ir kviečia pas Save, kad kartu stotume priešais Faraoną.
Tada imu suvokti, jog blogio nėra, ir dėkoju už „blogį“ lygiai taip, kaip už gėrį, ir netgi labiau – juk būtent jis padeda man tobulėti, priartėti prie Aukščiausiojo ir iš jo reikalauti ištaisymų.
Jeigu žmogus yra teisingoje pozicijoje vertindamas savo būseną, jeigu pojūtis jam – analizės objektas, tai jis įgyja tikėjimą aukščiau žinojimo, kuris visada leidžia jam eiti pirmyn.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Veiksmas ir ketinimas

Kūrėjas – nuolatinis ir nekintantis. Tačiau kūrinys negali pajusti to, kas nesikeičia. To, kas nekinta, mes neskiriame, nejaučiame.
Visi mūsų jutimai veikia kontrasto matavimo pagrindu – „Viskas suvokiama lyginant“. Mes skiriame  laiko, judėjimo, jėgos ir tūkstančius kitų pokyčių. Bet tik tada, kai tie pokyčiai yra!
Todėl Kūrėjas demonstruoja mums Save, duoda mums galimybę Jį pažinti per daugybę pokyčių, kurių nėra nei Jame, nei nore mėgautis. Jam tenka sukurti milijardus permainų santykiuose tarp Savęs ir noro, kurios leistų kūriniui pažinti Jį.
Tik po visų šių pokyčių mes pasiekiame ramybę ir tobulumą. Norėdami pasiekti ir pažinti Kūrėją, mes privalome juos praeiti. Visi šie pasikeitimai tyčia sutverti Kūrėjo.
Noras gauti malonumą ir noras jį teikti, davimas ir gavimas, klipa ir šventumas – visa tai sutverta tik tam, kad perteiktų Kūrėjo sukeliamą įspūdį.
Be pokyčių paprastoje baltoje šviesoje mes nieko negalėtume skirti. Mes netgi negalėtume nustatyti, kad ši šviesa „balta“.  Neįmanoma kitaip perteikti amžinos tobulybės ir amžinybės – tik per begalinius pokyčius.
Kažką panašaus matome ir technikoje. Norėdami perteikti kokį nors reiškinį, mes turime jį suskaidyti, suskirstyti į daugybę impulsų, diskretinių dalių, ir perteikti jas aukštais dažniais.
Tik per tokią diferenciaciją (padalijimą), per daugybę mažų pasikeitimų, jų priėmimą ir tolimesnę integraciją (sujungimą)  mes galime perduoti informaciją ryšių linijomis.
Kitą žmogų taip pat galiu pažinti tik iš daugybės pasikeitimų, kuriuos bendraudamas pastebiu jame. Tik surinkęs visus šiuos įspūdžius gali pasakyti, kad jį pažinai.

Iš 2010 m. spalio 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Nuolat šviečianti saulė

Dvasingumas – integrali sistema

„Žmogus mato kitų žmonių veidus, bet jis turi tikėti tuo, kad už žmonių veidų yra Kūrėjas ir jis atlieka veiksmus“ (Rabašas, straipsnis „Ką reiškia: Tora vadinama vidurine linija darbe“).

Klausimas: Vadinasi, pagal šį principą turiu elgtis su žmonėmis, kuriuos sutinku per dieną?
Atsakymas: Ne, tu turi elgtis su žmonėmis taip, kaip įprasta tavo visuomenei, laikmečiui, kartai, kad nepamanytų, jog tu keistuolis. Tavo išorinis elgesys turi būti toks kaip jų visais atžvilgiais, įprastas. Tačiau jeigu kalbama apie vidinius dalykus, jeigu nori atskleisti Kūrėją, tai privalai už kiekvieno viduje ir išorėje pasireiškiančio veiksmo matyti, kad visa tai išplaukia iš „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Tačiau ši analizė – tavo vidiniam aiškinimuisi, o ne išorinei reakcijai. Egzistuoja dvi mūsų elgesio plotmės: materialaus pasaulio plotmė ir vidinio, dvasinio gyvenimo plotmė. Vidinėje, dvasinėje plotmėje aš noriu atskleisti šią vidinę Gamtos jėgą „Nėra nieko, išskyrus Jį“, Ji valdo viską ir mane. Ir aš matysiu šį paveikslą tokį, kol nebaigsiu viso išsitaisymo, kol iš tikrųjų suvoksiu, kad nėra nieko, išskyrus Jį. O tada šis pasaulis pakyla ir įsijungia į tą patį tašką, kuris vadinamas Begalybės pasaulio Malchut.

Ištrauka iš 2010 m. liepos 29 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsivaduoti iš apgaulės

Nėra nieko vientisiau už sudaužytą širdį

Sudaužyta tik tavo siela

Kada žmogus išvysto savo tašką širdyje iki dvasinio indo, jis jame pradeda jausti paslėptąją realybės dalį.
Tada jis susitapatina su šia nauja jam atsiskleidusia pasaulių sistemos dalimi. Jis pasijunta gyvenantis joje ir ji jam įspūdingesnė negu materialusis pasaulis.
Jo dvasinio kūno – sielos – pojūčiai tampa stipresni, nei materialieji (regėjimas, klausa, skonis, kvapas ir lytėjimas).
Ir netgi jei kūnas miršta, žmogus nejaučia netekties, juk jau suvokia aukštesnę realybę – amžiną ir tobulą.
To mes ir siekiame. Todėl Tora ir vadinama „išlaisvinančiąja iš mirties angelo“. Kiek mes pakylame virš mūsų „duobkasio“ – mūsų egoistinio noro, tiek išsilaisviname iš pačios materialios mirties sąvokos.

Iš 2010 m. spalio 10 d. pamokos tema „Požiūris į kabalos mokymąsi“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Aš – amžinas

Pajusti amžinybės alsavimą