Tikrovėje nėra nieko, išskyrus pasaulį valdančias jėgas. Tos jėgos, kurios atsiskleidžia tam tikru pavidalu, gali tokiu būdu kontaktuoti su mūsų suvokimo organais.  Dėl to, užmezgę su jomis ryšį, galime jas kažkaip įsivaizduoti, pajausti, suprasti ir panaudoti.
Tačiau ši jėga egzistavo ir anksčiau. Visos šios jėgos apraiškos formos veikia tik mūsų atžvilgiu, siekdamos atskleisti mums pačią pirminę, vienintelę Jėgą, kuri neturi jokio apvalkalo. Siela – tai irgi jėga, kuri mums nesuvokiama, jei neapsirengia tam tikru drabužiu – tokiu pavidalu, kurį mes galime pajausti. Tiek, kiek mes išsitaisome, matome, kad visos ankstesnės formos, kuriose jautėme šias jėgas: kietas kūnas, skystis, oras ar apskritai vakuumas – visa tai buvo mūsų nueiti, įsivaizduojami suvokimo etapai. Jie egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Kadangi buvome savo egoistiniame nore, tai buvome priversti pajusti tą vienintelę Aukštesniąją jėgą tokiu pavidalu, tokiais drabužiais, kuriuos galėjo suvokti mūsų egoizmas. Kai mūsų noras mėgautis bus ištaisytas ir įgaus savo tikrąją formą „siekiant duoti“, pamatysime, kad visos ankstesnės formos buvo tik iliuzija, sukurta, kad mums padėtų išsitaisyti. Mums būtinas visas šitas kelias, visos nueitos vystymosi formos, nes jos moko mus pažinti Kūrėją. Dėl visų savo atliktų veiksmų pradedame suprasti Jo sumanymą mūsų atžvilgiu, Jo norą, Jo meilę. „Iš Jo veiksmų Jį pažįstame“, pagal visas šias įsivaizduojamas formas, kurias patiriame, kildami 125 pakopomis aukštyn per visus pasaulius/paslėptis. Visa tai – iliuzija, slepianti Kūrėją, bet būtent per ją mes galiausiai Jį pažįstame. Neatsižvelgiant į visus nueitus žingsnius ir nesujungiant visko į vieną bendrą paveikslą, neįmanoma gauti jokio Kūrėjo atvaizdo. Juk mes – kūriniai, priešingi Kūrėjui, ir negalime Jo pačio suvokti.

Iš 2011 m. sausio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pažinti Kūrėją?

Kaip suskaičiuoti Begalybę?

Kodėl gi Kūrėjas nuo tavęs slepiasi?

Klausimas: Jei žmogus įsitikinęs, kad jaučia Kūrėją, ar galima patikrinti, ar tai tikras pojūtis ar religinė fantazija?
Atsakymas: Negali prieštarauti žmogui dėl to, ką jis jaučia. Juk negali jam įstatyti savo galvos.
Tarkime, tu kažką žinai užtikrintai, o jis nežino, tačiau kažką neteisingai įsivaizduoja. Jei tu jį spausi ir įtikinėsi savo teisumu, tai vietoje savo ankstesnio vaizdinio jis gaus iš tavęs kitą. Tačiau jam tai bus taip pat įsivaizduojama! Tau akivaizdus faktas ir tiesa (nors tai irgi kelia abejonių), perėję kitam, taps tik nauja fantazija. Todėl kabalos mokslas neleidžia kištis ir įtikinėti žmonių. Tuo labiau, kad ir tavo tiesa visą laiką keičiasi, ir kai tu kyli nuo pakopos ant pakopos, visas ankstesnis žinojimas persiverčia iš pagrindų. Tu visą laiką mėtomas tai šen, tai ten, patiri priešingas būsenas, ir taip yra tol, kol pereisi machsomą. Pasakyta: „Netikėk savimi iki pat mirties dienos (savo egoizmo)“. Todėl nereikia nieko įtikinėti. Mes tik paaiškiname žmogui, kokie mes visi esamoje padėtyje bejėgiai, todėl raginame aiškintis, kaip yra iš tikro, sveikai žiūrėdami į reikalą. Skaidriu požiūriu laikome tai, kad mes turime penkis jutimo organus, kuriais turime vadovautis. Tačiau sakoma, kad galime įgyti papildomų jutimo organų. Kai mes juos išvystysime, vadovaudamiesi moksliniu požiūriu, sveikai, logiškai, nepasitikėdami vien žodžiais, atversime dar vieną tikrovę ir imsime ją tyrinėti! Tada pradėsime ją suprasti ir įgysime naujų žinių vėl tuo pačiu principu: „Spręsti galima tik remiantis akivaizdžiais faktais“, remiantis tikru pojūčiu.

Iš 2011 m. sausio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėti – reiškia jausti

Gyvūnai neturi vaizduotės

Įsivaizduok tą, nežinia ką

Šiame pasaulyje kiekvienas žmogus turi pajausti Kūrėją – nė kiek neabejodamas, kad jaučia ir supranta Jį.
Suvokimas – tai pati giliausia ir aukščiausia mūsų pažinimo pakopa.
Visi mano jutimo organai (jausmai, protas ir širdis) turi būti pripildyti besąlygišku dvasiniu atskleidimu.
Neturi likti jokių abejonių, prieštaravimų, senų klausimų ar aiškinimosi. Taip įgyju visišką pripildymą ir suvokimą, už kurį didesnio nėra. Visas Kūrėjo sukurtas noras mėgautis galutinai išsivystė ir pilnai prisipildė.
Jeigu žmogus nejaučia poreikio tokiam atvėrimui, jis gali ir toliau gyventi įprastą gyvenimą. Aš iš visos širdies linkiu jam sėkmės. Tačiau jeigu jam to nepakanka, jeigu jis nori žinoti, kodėl gyvena, kokia prasmė – jis turi atverti šaknį, gyvenimo šaltinį, o tam reikalinga kabala.
Jeigu į visus šiuos klausimus žmogus negali atsakyti pasinerdamas į religiją, „dvasines” praktikas, įvairiausius pomėgius ar narkotikus – jis lieka tuščias ir jam reikia atskleisti gyvenimo prasmę.
Gamtoje egzistuoja daugybė reiškinių, kuriems atskleisti man reikia papildomų prietaisų: teleskopų, mikroskopų. Tačiau yra tai, ko nepajėgiu atverti, nes gamta daug sudėtingesnė už mane.
Ir ne todėl, kad ji veikia daug platesniu diapazonu, kuriame gelbsti kokie nors lokatoriai. Gamtoje yra tokių reiškinių, apie kuriuos nė nepagalvočiau, nes esu sukurtas pagal tris ašis – tokia mano smegenų vidinė sandara.
Tačiau manyje nubunda taškas, kuris kalba, jog neužtenka visko, ką žinau! Ir štai matau, kad įprastas mokslas nesuteikia man pasitenkinimo. Šis taškas iš kito išmatavimo.
Ten nėra triašės koordinačių sistemos (laiko, judėjimo, vietos) – tai kažkas visiškai kitokio. Ne šiaip sau erdvė su keletu papildomų koordinačių ašių − suspausta ar išplėsta – tai visiškai kitokia tikrovė, neturinti jokio ryšio su čia esančia.
Jeigu aš galiu ištirti šią aukštesnę tikrovę – argi aš ne mokslininkas? Žinoma, kad taip, ir dar koks!

Iš 2010 m. lapkričio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela”

Daugiau šia tema skaitykite:

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Iki pat tolimiausios žvaigždės

Ką reiškia būti Kūrėju?

Klausimas: Kas yra Šviesa, jeigu kiekvienas žmogus ją suvokia savaip? Tai nėra kažkas bendro, tai subjektyvus pojūtis?
Atsakymas: Šviesa – tai ne subjektyvus pojūtis, o energija. Tarsi elektra mūsų pasaulyje, kuri priklausomai nuo prietaiso gali šaldyti ar šildyti, traukti arba stumti. Viskas priklauso nuo indo, gaunančio ir jaučiančio tą energiją.
Viskas priklauso nuo tavo norų. Tu nežinai, kas yra pati Šviesa, ir niekada to nesužinosi. Tu tiktai gali paruošti indus/norus, kad ja mėgautumeisi įvairiausiomis formomis.
O pati Šviesa neturi jokios formos – energija neturi formos. Būdas, kaip judančiais elektronais laido viduje perduodama elektra taip pat yra forma, įvilkta į medžiagą, o ne pati jėga.
Visa, ką jaučiame,– tai tik pojūčiai mūsų jutimo organuose.

Iš 2010 m. gruodžio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mistika ar gyvenimo jėga?

Ten, kur trokšta širdis…

Mistinė jėga ar vystymosi variklis?

Mes esame Šviesos vandenyne ir mums reikia tik kli (indas, instrumentas), kad ją atskleistume. Tai tarsi kosminė erdvė, kuri mums atrodo visiškai tamsi.
Aš išeinu į atvirą kosmosą ir jau niekas nebeužtveria man saulės. Kodėl gi nejaučiu šviesos, kodėl viskas aplinkui juoda?
Todėl, kad šviesai nėra į kur atsimušti, ji nesusiduria su jokia kliūtimi. Reikia kažko, kas atsistotų priešais ją – ir tada mes ją pajausime. Pastatyk šalia savęs kosmose pertvarą – šviesa su ja susidurs, ir tu staiga pamatysi, kad ji yra!
Pašalinsi pertvarą – vėl nėra šviesos… Nes pačios šviesos niekaip nejaučiame, netgi materialios šviesos! Jeigu ne aplink žemę esanti atmosfera su visomis jos oro dalelėmis, nematytume šviesos, mus suptų tamsa – kaip mėnulyje, juk nėra kam sustabdyti fotonų, šviesos dalelių.
Todėl viena, ko mums reikia – tai kli Šviesai atskleisti. Ir pirmiausia, jis turi būti priešingas Šviesai, kitaip tariant, turi būti noras gauti, jei jau Šviesos prigimtis davimo noras. Tačiau be viso to jis turi atitikti Šviesą pagal veikimo prigimtį – t. y. turi būti „dėl davimo“.
Kai mūsų noras patirti malonumą įgyja ketinimą „dėl davimo“, jis taps indu Šviesai atskleisti.

Iš 2010 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal knygą „Beit Šaar ha Kavanot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – nesipriešinti

Kaip pajusti supančią Šviesą?

Kaip rasti Šviesą?

Klausimas: Kaip gi mums pasiekti tokį atskleidimą, kad dvasinį pasaulį matytume taip pat realiai, kaip šį?
Atsakymas: Aš nežinau, ar dabar tikrovė, ar ne – gal aš sapnuoju ir niekaip negaliu pabusti?
Man atrodo, kad dabar esu kažkokioje realybėje, bet iš kur aš galiu žinoti – galbūt kitos realybės atžvilgiu tai tik sapnas? Galbūt ten manęs laukia toks pabudimo lygmuo, kuriame visa praeitis pasirodys kaip sapnas? Juk mano dabartinėje tikrovėje taip pat yra tokių periodų, kai aš atsijungiu nuo jos ir einu miegoti. Iš kur aš galiu žinoti, galbūt ir dabar sapnuoju? Vadinasi, man reikia išsiaiškinti, kaip pereiti iš vienos būsenos į kitą ir įgyti naują sąmonę. Tam kabalistai mums duoda priemonių. O kol neįgysi šios naujos sąmonės, liksi sapne ir net nesužinosi, jog galima pabusti ir pradėti gyventi!
Visi suprantame, kas yra sapnas: miegojau, pabudau ir esu žvalus. Lygiai taip pat mes egzistuojame kito, dvasinio pasaulio atžvilgiu. Yra daugybė tokių būsenų – viena virš kitos. Kabala duoda mums priemonę kilti kas kartą iš vienos būsenos į kitą. Jeigu išgyvendamas dabartinę būseną teisingai panaudosi tau duotas priemones, galėsi pakilti į būseną, kuri dabartinės būsenos atžvilgiu vadinasi „gyvenimu“, o ši vadinsis „sapnu“. Kaip pasakyta: „Buvome tarytum sapne“.

Iš 2010 m. lapkričio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis herojus

Dvigubas gyvenimas

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip gyventume, jei jaustumės, esą vien tik gyvūnai.
Tačiau žmonija turi religiją/tikėjimą, kurie jai padeda šiek tiek pažaboti savąjį egoizmą. Visi šie tikėjimai remiasi viena idėja – apie pomirtinį gyvenimą.
Tačiau kabala moko kitaip. Dabartinė mūsų būsena vadinama „mirtimi”, bet yra kita būsena, kuri vadinama „gyvenimu”!
Klausimas yra toks: kaip gi išeina, kad mano egzistavimas šiame pasaulyje vienkartinis ir po jo nieko nelieka? Tačiau kas gi gali grįžti? Ką tokio turi, ką galima būtų grąžinti? Kūnas mirė ir neteko jėgos, kuri vertė jį judėti, tarsi variklis − veikė ir staiga sustojo…
Kyla klausimas: tai kur dingo ta jėga? Tu galvoji, kad ji grįžo kažkur į viršų, į „savo vietą”? Ne, paprasčiausiai molekulės liovėsi dirbę. Argi jose buvo kažkas dvasiška?
Iš kur staiga jumyse atsiranda tokios fantazijos? Bet juk tai yra tikėjimas, kuriuo gyvena visas pasaulis − bent jau yra kažkokia paguoda, jog ir po mirties kažkas bus.
Tačiau kodėl gi kabalistinėse knygose pasakyta, kad jeigu šiame gyvenime neišsitaisysime, tai vėl grįšime į šį pasaulį ir taip nuolatos persikūnysime? Iš tikro taip ir yra, tik reikia išsiaiškinti, ką tai reiškia!
Tikėjimas kabaloje tai suvokimas, tai reiškia pamatyti ir pajausti dvasinį pasaulį, kaip pasakyta: „Paragaukite ir įsitikinkite, koks nuostabus Kūrėjas”. Aš Jį „ragauju” visais jutimo organais, taip, kad jaučia visas kūnas! Tai ne tikėjimas, tai pats realiausias, koks tik gali būti, pojūtis.

Iš 2010 m. lapkričio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Kaip atskleisti sielą?

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Mums atrodo, kad esame pasaulyje, kuris egzistuoja, kad jis tvirtas ir viskas jame pakankamai stabilu. Net nesusimąstome, kad viskas, ką matome ir jaučiame, yra trapu ir reliatyvu.
Žmonija visada manė, kad pasaulis iš tikrųjų egzistuoja, o žmogus gyvena jame. Šį požiūrį sustiprindavo tai, kad žmonės matė viską, kas juos supa: mūsų planetą, žvaigždes ir galaktikas.
Ir nors žmogus gimsta, gyvena ir miršta, tačiau visa tai pasilieka savo vietoje, nepriklausomai nuo laiko tėkmės. Kitaip tariant, viskas, kas mus supa egzistuoja mūsų išorėje. Ir taip žmonės manė tūkstantmečiais.
Bet štai ateina kabalos mokslas ir nepalikdamas akmens ant akmens visiškai sugriauna pamatus, ant kurių kūrėsi mūsų suvokimas. Pirmiausia, šis mokslas aiškina, kad viskas, ką matome priešais mus yra ne išorėje, o mūsų viduje, mūsų nore.
Vadinasi, jeigu tie žmonės, kuriuos matau priešais save, yra mano galvoje, tai ir aš pats esu ten. Kabala tvirtina, kad tai – teisingas požiūris, o visas dabartinis tikrovės suvokimas – apgaulingas.
Mums sakoma, kad neva užpakalinėje galvos dalyje yra projektorius, kuris visus mūsų pojūčius projektuoja tarsi vykstančius priešais mane vaizdus. Ir tokiu būdu matau ir savo kūną, ir viską, kas yra jo išorėje.
Kabalistai kalba mums apie tai visiškai rimtai ir pabrėžia, kad būtent dėl to, jog jaučiu reiškinius viduje ir matau juos esant išorėje, galiu pasiekti ypatingą pažinimą – galiu atskleisti Kūrėją.
Matau, kaip kiekvieną akimirką viskas aplinkui keičiasi, pradeda judėti. Tai vyksta priklausomai nuo mano besikeičiančių savybių. Tai reiškia, kad pats piešiu tikrovę.
Kabalos mokslas sako mums, kad be taško, vadinamo „aš“, visa kita – tai Šviesa, Begalybės Šviesa, kurioje aš būnu. Ši Šviesa turi vieną savybę: davimą ir meilę. Ir šios Šviesos fone matau savo savybes – priešingas jai.
Man atrodo, kad mano išorėje egzistuoja didžiulis pasaulis, kuriame viskas juda, tačiau visa tai projektuoja mano noras, mano egoizmas, įvairios jo savybės, kurios tarsi rentgeno nuotraukoje taip rodo mano vidinį paveikslą.
Ar galiu pakeisti tikrovę? Taip, galiu, bet su sąlyga, kad pasikeisiu pats. O tai jau labai rimta. Kitaip tariant, mano gyvenime yra šeima, darbas, didelis pasaulis, ir nors matau ir jaučiu, kiek aš pats ir viskas aplink mane pagrįsta, vis dėlto mano jėgoms visa tai pakeisti.
Juk jeigu imsiu keistis, tai pakeisiu pasaulį, nes žmogus – tai mažas pasaulis ir viskas yra jo viduje, o išorėje – tik nekintama Begalybės pasaulio Šviesa.
Taigi viskas priklauso nuo žmogaus, mano tikrovės suvokimas priklauso tik nuo manęs, o ne nuo kieno nors kito.

Iš 2010 m. lapkričio 23 d. paskaitos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Manojo ego piešiniai

Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!

Mūsų pasaulis – tik pradinis atskaitos taškas

Klausimas: Jūs sakote, kad informacija, kurią suvokiame akimis, atsispindi mūsų pakaušio srityje esančiame „ekrane“…
Atsakymas: Ne. Akys nieko nesuvokia. Akių nėra. Kaip nėra ir „pakaušio srities“.
Nėra nieko, tik egoistinis noras prisipildyti, kuris man rodo, jog esu taip „sudarytas“: turiu akis, galvą, rankas, kojas.
Bet šitaip man vaizduoja mano noras mėgautis. Jis piešia ir tai, kad mano kūno išorėje neva egzistuoja kažkokie objektai.

Klausimas: Vadinasi, būtent taip suvokiame Kūrėją – kaip paslėptį? Tokia mūsų realybė?
Atsakymas: Tai, ką matome, arba tiksliau, jaučiame (sakome „matome“, nes regėjimas yra pats galingiausias mūsų jutimo organas) – tai tarp mūsų ir Kūrėjo esantis skirtumas, mūsų egoistinio noro šešėlis Šviesoje, baltame ekrane.
Todėl matau tik įvairius atskirus norus, mano egoizme slypinčias skirtingas savybes.
Kitais žodžiais tariant, negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmogus – visa tai yra keturi mano noro patirti malonumą lygmenys: šoreš, alef, bet, gimel, dalet, kuriuos tokiu pavidalu regiu baltos šviesos fone.
Juk jaučiu tik savo norą prisipildyti! O kas yra Šviesa? Šviesa – tai tas fonas, kuriame matau savo norą mėgautis.
Tai štai, kai mano noras taps toks, kaip ir Šviesa, jis nebeužstos man Šviesos, ir aš galėsiu visiškai pajausti visą Kūrėją (Šviesą).
O kol kas Jo vietoje jaučiu tik savo egoistinį norą. Kitaip tariant, viskas, kas mane supa – tai sudėtinės mano ego dalys.

Iš 2010m. lapkričio 10 d. 6 – osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Psichologinis barjeras davimo kelyje

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Kaip pakilti peržengiant save

Klausimas: Prijungdamas sau kitų norus, išplečiu save viduje, bet vis dar jaučiu tik tai, kas vyksta manyje?
Ar egzistuoja taškas, kuriame iš tikro jausčiau tai, kas yra mano išorėje?
Atsakymas: Žinoma! Ir dar kaip! Tu tai jauti žymiai stipriau nei dabar jauti save čia, šiame pasaulyje.
Įsivaizduok, kad tai, kas vyksta už tūkstančio kilometrų, matai lygiai taip pat gerai kaip ir metro atstumu. Nėra skirtumo, nėra atstumų!
Ir visai taip pat, kaip matai išorinę objekto formą, jį permatai kiaurai: visą, kas jame vyksta, visas priežastis ir pasekmes.
Tai vadinama suvokimu. Juk dvasiniame pasaulyje niekas neapribota nei erdve, nei suvokimo gelme, nuo tavęs nepaslėptos tavo stebimų reiškinių, visuose jų pjūviuose ir savybėse, nei priežastys, nei pasekmės.
Todėl tai vadinama „suvokimu“ – galutiniu, pačiu didžiausiu pajautimu ir supratimu. To net neįmanoma palyginti su mūsų pasauliu. Juk mūsų pasaulyje net neturime „suvokimo“, mes tarsi žiūrime vien į savo vidų.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį