Gyvenime būna ir gerų, ir blogų būsenų. Ir visa gyvenimo išmintis –pajusti malonumą tada, kai tau bloga.
Tai sugebėjimas blogyje įžvelgti teigiamą požiūrį, pamoką ar būsimą gerą būseną.
Tai kaip alkis prieš pasisotinimą, kaip nuovargis prieš ramų poilsį. Kitaip nebūna. Privalo būti „tamsa“ prieš „nušvitimą“, kaip pasakyta: „Ir bus vakaras, ir bus rytas“.
Pavyzdžiui, dabar mėgaujuosi tuo, kad greitai važiuosiu atostogauti. Taip dalį atostogų išgyvenu jau dabar, nors realiai jos dar neprasidėjo.
O po to galvoju: „O ar reikalingos man tos atostogos?.. Gal dabar galiu pajusti daugiau malonumo, negu joms atėjus?“ Ir iš tiesų, išeidami atostogų, nebejaučiame ypatingo malonumo, nes būname jau pasimėgavę jų belaukdami, ruošdamiesi joms, iš anksto žavėdamiesi jomis.
Tai ir yra gyvenimo išmintis. Tuomet visą laiką gyvename nuostabiose iliuzijose ir mėgaujamės kiekviena akimirka. Ir tai teisingas požiūris, juk niekada pripildymo negauname paties noro viduje – tik virš jo.

Iš 2011 m. sausio mėn.19 d. pokalbio su Rachel Laitman prieš programos filmavimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritimas – tai džiaugsmas

Dvasingumas – tai džiaugsmas

Žalčio prakeikimas ar palaiminimas?

Klausimas: Jeigu mes egoistai, vadinasi, bet kuris davimo noras – tai iliuzija?
Atsakymas: Visiška iliuzija, absoliutus melas. Jei galvoju apie ką nors, tai galvoju apie save, pridėdamas prie to pseudoryšį su kitu asmeniu. Iš tikrųjų šito nėra, nieko kito nėra. Visi mano jausmai ir įspūdžiai pasilieka mano nore ir tik esant šiai sąlygai galiu veikti.
Klausimas: Tai kodėl mes sėdime čia, tikėdamiesi, kad panorėsime duoti? Kaip galėjo mums užgimti panašus noras?
Atsakymas: Tai atsitinka todėl, kad mūsų noras geba jausti save gilumoje, o iš išorės jausti save taip, tarsi tai ne jis, o kažkas kitas.
Nesudužo nieko, išskyrus mintį, ketinimą, o įsivaizduojame, kad visi mes susiskaldę ir atsiskyrę. Pats noras sudužti negali – sudužo ketinimas, vienybės pojūtis. Ir todėl mums kyla iliuzija, tarsi bendras Kūrėjo sukurtas noras yra suskirstytas, sudaužytas, suskaldytas į daugybę dalių. Ši iliuzija kyla pačiame nore.
Mes turime vidinius kelim: „šaknį“, „sielą“, „kūną“ – juose jaučiu savąjį „Aš“. Taip pat yra išoriniai kelim: „įsivilkimas“ ir „rūmai“– juos jaučiu ne kaip save. Suplėšęs savo rūbus, nesuriksiu iš skausmo. Manęs supančios erdvės nejaučiu, nors tai irgi mano noras. Tiesiog jame iškilo štai tokie skirtumai, toks nejautrumas. Įsivaizduok: jei pajustum visus kelim tikru pavidalu, tai visa tikrovė būtų tau tavo „kūnu“ ir dar daugiau: kam nors brūkštelėjus vinimi per sieną, tu suriktum! Mūsų rūpestis – ketinimo nebuvimas. Ketinimas sugedo ir dabar mes nesiejame savęs su svetimais norais. Viskas priklauso nuo to, kas žmogui atsiskleidžia. Mūsų darbas – tik prijungti sau norus. Nors jie patys išlieka nepakitę, visas skirtumas glūdi ketinime: siekiame gauti ar siekiame duoti.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano vaizduotės žaidimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Vis giliau drauge su kvantine fizika skverbdamiesi į medžiagos vidų (šį medžiaga pati savaime yra negyva, ir ten nieko išskyrus deterministinį požiūrį ir mechaninį atskleidimą nėra) staiga ten aptinkame protą, jausmą.
Ir nors patys suteikiame materijai šias savybes, tačiau tenai randame mintį, sumanymą. Mes suprantame, kad susiduriame su kažkieno mintimi.
Kosmoso tyrinėtojai irgi tvirtina jaučią, jog už viso kosmoso, už žvaigždžių esanti kažkokia mintis. Išsivysčiusiam žmogui kyla toks pojūtis.
Neseniai, paskaitos Maskvoje metu, pasakiau, kad padidinę atomą tarp branduolio ir elektronų rastume tuščią erdvę. Iš savo pažįstamo fiziko jau sulaukiau prieštaravimų, kad atome negali egzistuoti tuštumų, nes, jo tvirtinimu, ten visa erdvė užpildyta. Šiandien jau žinome, kad elektronas – tai ne vienoje vietoje sutelkta dalelė, bet išsitęsęs debesėlis, užpildantis visą orbitą.
Tai lyg ir neatitinka to, kaip aš tai įsivaizdavau, bet kas žino, ką kalbės fizikai po kokių dvidešimties metų? Aišku, kad visa teorija taps dar abstraktesnė, juk vis giliau skverbdamiesi atrandame, kad mūsų pasaulis sudarytas ne iš kietų dalelių ir nepaklūsta įprastai mechanikai, o vis labiau juda dvasinės formos link.
Kalbėdamas apie tai, kad atome yra tuštumų, aš turėjau omenyje esančią viduje kokybinę tuštumą. Nepaisant to, kad mūsų tyrinėjimai patvirtina, jog visa atomo erdvė yra užpildyta ir vienas elektronas užpildo visą aplinką, vis tiek atrandame tokią tuščią ertmę, kuri šia tuštuma mums nori kažką pasakyti. Tai ir yra paslėpta ten Mintis.
Taip pat ir su būsenomis tarp pakopų: nuo vieno pakopos lipdami ant kitos, mes patenkame į tam tikras prarajas−tuštumas: krentame ir atsinaujiname. Todėl kiekvienas kitas laiptelis – tai visiškai naujas statinys.

Iš 2011 m. sausio 20 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Manojo egoizmo rentgeno nuotrauka

Klausimas: Kaip mums didinti vienybės poreikį?
Atsakymas: Žmogus nieko nedaro šiaip sau,viskas tik iš būtinybės.
Turėtume užduoti sau klausimą, aiškiai priešais save nupiešti paveikslą: „Kur atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį? Kada jį atskleidžiame? Kame jį atskleidžiame? Kas yra Kūrėjas?”
Jeigu jūs atsakysite į šiuos klausimus, tai suvoksite, jog vidinis ryšys tarp mūsų ir yra vieninga siela, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, tai bendroji gamtos jėga, kuri jau dabar visus mus kartu veja susijungti, o mes priešinamės jai.
Visi žmonės pasaulyje taip jaučia. Pažiūrėkite, kokia priklausomybė, kas vyksta pasaulyje, kokie nenusakomi, netikėti gamtos reiškiniai. Ir visa tai, kad priverstų mus susimąstyti, suartėti, atsakyti į klausimą: „Ką gi turime daryti?”
Vis daugiau žmonių pasaulyje klausia: „Kodėl tai vyksta?” Galų gale šis „kodėl?” atves mus prie teisingo atsakymo: kad mes netapatūs gamtai, kad esame jos priešingi elementai.
Jeigu pajausime tai, jeigu nupiešime sau aiškų paveikslą, ir jis nuolatos bus priešais mus, jeigu kalbėsime apie tai, jeigu aiškinsimės vis daugiau jo aspektų, detalių, priklausomybių, tai palaipsniui įsijungsime į jį. Šis paveikslas gyvens tavyje, tu reikalausi, kad jis realizuotųsi tavyje.
Šis siekis,  kad jis realizuotųsi tavyje, šis vidinis ryšys tarp visų mūsų ir yra bendros sielos atvėrimas.
Pajutusio šį poreikį žmogaus siekis ir yra vadinamas „MAN”, kuris iššauks grąžinančią į šaltinį Šviesą (or makif).
Jeigu negalime sau teisingai pavaizduoti pasaulio sistemos kaip vientisos, uždaros, integralios schemos, kurioje visi esame mažais elementais, visiškai tarpusavyje susietais dantratukais, jeigu tai tavyje neatskleista ir neišreikšta visiškai aiškiai, kad yra būtent šitaip, tai, žinoma, susijungimo klausimas atrodo tik teorinis ir apskritai skamba kvailai, „pionieriškai”.
O šitai juk turi būti pajausta iš būtinybės, kitaip nepasiekiame tikslo, kitaip viskas veltui.
Mums paprasčiausiai būtina šiandien pasaulyje matyti šį paveikslą, kadangi pasaulis nesikeičia. Mes matome Aukščiausiąjį pasaulį ir mums atrodo, kad tai kažkas atskirta nuo mūsų pasaulio. Tačiau tai nėra atskirta! Tai giliau viduje esanti jo dalis – ten, kur mes visi sujungti tarpusavyje. Pirmajame ekrane (kaip kompiuteryje) mes išsklaidyti ir tu matai mūsų pasaulį. Giliau viduje esančiame ekrane tu jau matai mus tarpusavy susijungusius ir taip toliau – visus vis giliau viduje esančius ekranus.
Todėl ir dabar turime įsivaizduoti, kad viskas priklauso nuo to, kaip žiūrime į pasaulį. Jeigu iš tikro įsivaizduojame šį paveikslą ir norime nuo pirmojo ekrano pereiti prie antrojo – tai ir yra MAN kėlimas. Tai ir yra siekis judėti pirmyn. Tai ir yra tas judėjimas, kuris iš to antrojo ekrano pažadina man atsakomąjį, pritraukiantį ir ištaisantį spinduliavimą. Štai taip viskas vyksta.

Iš 2010 m. sausio 14 d. pokalbio per bendras vaišes

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Vienybė per meilę arba neapykantą

Klausimas: Tai kokia yra gyvenimo paslaptis?
Atsakymas: Paslaptis ta – kaip pakeisti šio gyvenimo kryptį iš gavimo į davimo, į „meilės artimui“ kryptį ar bent jau laikytis principo: „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“.
Kai tik pradedi eiti davimo kryptimi, išeini iš savo ankšto pasauliuko, kuriame esi užrakintas ir dirbi kaip robotas pagal iš anksto nustatytus, nulemtus dėsnius. Juk neįmanoma pažeisti dėsnių – tik jų paslėptis, žinių trūkumas verčia mus taip manyti. Pavyzdžiui, iš dešimto aukšto žiūriu žemyn į tai, kas vyksta apačioje, ir matau, kaip iš už kampo išvažiuoja mašina, o į gatvę išeina jos nematantis žmogus, ir mašina partrenkia jį. Arba, matau, kaip žmogus palieka mašiną neleistinoje vietoje, o iš toli artėja policininkas, norintis išrašyti jam baudą. Aš iš viršaus visą tai matau, o jie apčioje nieko nemato! Tai argi šis nežinojimas jiems suteikia galimybę sakyti, jog toks įvykis – grynas atsitiktinumas? Man tai tikrai ne atsitiktinumas, aš mačiau, kaip viena su kitu buvo susiję. Tai ne šiaip fantazija, tai tam tikras atvėrimas. Arba, žiūrėdami į vaiką suprantame, kas turi įvykti dėl to, ką jis daro. Mes tai jau žinome iš anksto, o jis nežino, – tai tik žinių apie save trūkumas. Todėl jokios valios laisvės mes neturime – yra vien nežinojimas. Ir kuo giliau atskleisime šį pasaulį, tuo labiau jausimės sukaustyti grandinėmis. Nėra jokios valios laisvės – nei mintyje, nei nore, nei veiksme.
Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti – pakeisti savo kryptį. Ši paradigma, visa nukreipta tik į gavimą sau – visiškai apribota, ir ji apribota mūsų pačių, mūsų norų. Ją mes galime pakeisti į visiškai priešingą – kaip minusą į pliusą! Pradėk duoti ir pamatysi, ką tuo galima pasiekti!
Tu jau turi būsimo altruistinio noro šaknį, tašką širdyje – tau tereikia pritraukti jį vystančią jėgą. Tada jau nebūsi apribotas, juk išeisi iš savęs! Po viso savo vystymosi mes galiausiai atskleisime, kad esame pasodinti į savo gyvūninį kūną, kuriame nėra nieko žmogiško, išskyrus vienintelį tašką! Jeigu tu rūpiniesi kūnu – esi gyvūnas, o jei rūpiniesi šiuo tašku – atskleisi jame žmogų.

Iš 2010 m. lapkričio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs pačių „atnaujinimas“

Kas išeina iš Kūrėjo?

Kaip išaugti iš nulio

Klausimas: Aš jau ne kartą iš Jūsų girdėjau, kad viskas, kas sukelia man tam tikrų nemalonumų, įžeidžia arba užgauna mane, yra manyje. Kaip tai pajausti ir suprasti?
Atsakymas: Kai man atsiskleidžia tikroji realybė, suprantu, kad viską jaučiu savyje, o iš išorės nieko nėra. Tokia samprata – „ne manyje“ apskritai neegzistuoja, nes viskas vyksta mano jausmuose, mano suvokime.  Dabar savo suprantamą tikrovę: šio pasaulio erdves, beribę visatą, Žemės rutulį su gausiomis detalėmis – visa tai aš jaučiu savyje. Pagal tai, kiek aš ištaisau savo bendrą egoistinį norą, šis vaizdas keičiasi. Tik mūsų pasaulyje mes šito nejaučiame, nes suvokiame jį noro viduje, kuris kokybiškai nesikeičia: jis gali būti tik didesnis arba mažesnis. Tačiau jei pakeistume jo pagrindinę savybę – absorbavimą į save į davimą, tai jau iš šalies jaustume savo ankstesnį suvokimą ir galėtume teisingai vertinti tai, kas vyksta.
Tai nelengva. Tai sunku suprasti, neįmanoma pajausti. Tik padedant Šviesai, kuri palaipsniui, lašas po lašo, vis smarkiau veikia mus, staiga įvyksta perkeitimas. Žmogus be savo įprastų savybių / kelim įgyja naujų. Šis pasaulis neišnyksta, tačiau žmogus pradeda jausti ir papildomą realybę – jo antrą dalį. Ir tik tada iš tikrųjų supranta, kur esąs, pradėjęs jausti, kad mūsų pasaulis – tik iliuzija.

Iš 2010 m. gruodžio 12 d. paskaitos Natanijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Jausmų pasikeitimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Vladekas Zankovskis: Kas yra gyvenimas?
Michaelis Laitmanas: Baltyminės materijos egzistavimo forma.
Vladekas Zankovskis: Bet yra ir dvasinis gyvenimas.
Michaelis Laitmanas: O dvasinis gyvenimas – tai jutimas, kaip užpildo Šviesa. Tarp kitko, ne šiaip Šviesa. Dvasiniame pasaulyje egzistuoja daug įvairių Šviesų. Šviesa „Chaja“ – gyvybės Šviesa. Tai labai didelė gavimo Šviesa,  pripildymo pojūtis, gyvybinė jėga, pažinimas −  tai vadinama gyvenimu.
Mūsų baltyminė materija, apskritai, dvasiniame pasaulyje nelaikoma gyvenimu, kadangi, iš esmės, ji neegzistuoja. Dvasinis pasaulis – tai davimo pasaulis, ten nėra nieko, ką mes jaučiame penkiais jutimo organais mūsų pasaulyje. Viso to, ką mes dabar su tavim stebime, dvasiniame pasaulyje nėra.
Apskritai viso šito nėra. Tai egzistuoja tik mūsų vaizduotėje ir mūsų egoistiniuose noruose.

Klausimas: Fizikai mėgina sugauti „Hikso“ dalelę manydami, kad iš jos susiformavo visa Visatos materija, masė. Ar jie savo atradimais priartėja prie kabalos?
Kaip kūrėsi materiali Visata? Kuriuo momentu Aukštesnioji jėga įsivelka į visas šias mums matomas formas?
Atsakymas: Fizikos požiūriu Visatos atsiradimas – tai naujas kūrinys. O kabala sako, kad materiali Visata – tai viso ankstesnio proceso, kuriam vykstant gimsta dar vienas, naujas pasaulio objektas, „parcufas“, rezultatas, „atspaudas“.
Mūsų pasaulis – tai eilinis „parcufas“, gimęs iš ankstesniojo: Asija pasaulio Bina de Malchut de Malchut. Šio aukštesniojo parcufo NEHI (apatinė dalis) pasklido ir įsivilko į mūsų egoistinę medžiagą ir suteikė jai savo priešingas formas.
Tai reiškia, kad visos šiame pasaulyje atsirandančios formos yra dvasinės, bet įgavę materialų atvaizdą (atspaudą, kryptį), kitaip tariant, „dėl savęs“. Mūsų pasaulis egzistuoja tokiu pavidalu.
Tu klausi, kada jis buvo sukurtas? Bet laiko nėra! Gyvename įsivaizduojamoje tikrovėje, tačiau kai ši apgaulė atsiskleis, išvysime tikrąjį vaizdą.
Dabar esame panašūs į žmogų, prie kurio galvos prijungti keli laidai ir leidžiami elektros impulsai, sukuriantys įvairiausius vaizdus jo smegenyse ir priverčiantys jį jaustis taip, tarsi tai būtų tikrovė. Taip mumyse kyla įvairiausi vaizdai − kaip kompiuterio ekrane veikiant tam tikrai programai. Todėl neegzistuoja sąvokos: praeitis, dabartis ir ateitis, o tik vaizdų pasikeitimai.
Aukštesnysis parcufas nusileidžia iš Asija pasaulio Malchut de Malchut Chazė, iš ten, kur yra Malchut, pakilusi į pačią žemiausią Biną ir paima iš ten jos formas bei perkelia į mūsų medžiagą, į pačią Malchut. Visos mūsų pasaulio formos – tai atspaudai iš dvasinio pasaulio, tik jie visi yra egoistiniai.
Mes randame čia visą pasaulį, žvaigždes ir galaktikas, nes dvasiniame pasaulyje yra tokie patys objektai: „žvaigždės“ ir „padangė“. Tačiau šiame pasaulyje matome tik nedidelės dvasinio pasaulio dalies atvirkštinę projekciją, o pagrindinės jo dalies – nematome. Dvasinio pasaulio detalių skaičius kur kas gausesnis.
Mūsų pasaulis yra visiškai egoistinis, nes tai Bina neduoda Malchut savo galios, tik savo formas. Pasaulių pakopoms plečiantis iš viršaus į apačią jose davimo jėga vis labiau silpnėja, tampa vis mažesnė, kol jos visiškai nelieka.
Paskutinėje pakopoje, kai davimo jėgos visiškai nebelieka, išskyrus vienintelę kibirkštį, „ploną žvakę“ (ner dakik) , ši kibirkštis įsivelka į mūsų pasaulį ir suteikia jam visą formą.
Mūsų pasaulio pakopai būdinga tai, kad čia gavimo jėga stipresnė už davimo jėgą. O visose aukštesnėse pakopose davimo jėga stipresnė už gavimo jėgą.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mus nuves kolaideris?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Kabala apie Didžiojo sprogimo teoriją

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kas nuo mūsų paslėpta? Ką būtent pradedame jausti, kai atskleidžiame paslėptį?
Atsakymas: Nėra nieko daugiau nei dvi jėgos – Kūrėjo / davimo ir kūrinio / gavimo, įgalinančios mus veikti. Įvairūs šių jėgų deriniai sudaro sistemą, vadinamą Malchut – nėra nieko, išskyrus ją, joje mes egzistuojame. Ši sistema, pripildyta Šviesos, ir jos atskleidimas suteikia suvokimo, išminties, pripildymo pojūtį, atsako į visus kylančius klausimus ir užpildo visas tuštumas. Be to, gyvenimas, juntamas šiame sraute, yra be ribų. Tu išeini iš kūno valdžios ir nebegalvoji apie tai, jog su kiekvienu pulso dūžiu prarandi gyvenimą. Tu jauti tobulumą, juk priešingos jėgos ne tik susijungia, bet ir papildo viena kitą. Tai gimdo suvokimo džiaugsmą ir pasitenkinimą, kuris atveria žmogui pasaulį nuo krašto lig krašto – visą gamtą, ne tik materialų pasaulį. Štai tada žmogus ima šį pasaulį suprasti kitaip. Anksčiau matė jame kančią, bėdas, niekšingus žmonių tarpusavio santykius. O dabar mato, kad žmonės ištaisyti ir jų santykiai grįsti meile. Šis žmogaus pasikeitimas įvyksta pagal jo savybes: jis suvokia, kad pasaulis – jo kopija, ir visa, ką jis mato, yra jo vidinių savybių projekcija. Kuo daugiau jos ištaisytos, tuo labiau ištaisytą mato pasaulį ir gali jį pateisinti. Tada žmogus aptinka, kad šis pasaulis taip pat susietas su dvasiniu, ir supranta, kad visi žmonės išgyvena paslėptį, o jis pasiekė atskleidimą. Vadinasi, atskleidimo esmė ta, kad žmogus pamato tikrąjį šio pasaulio paveikslą: anksčiau jis atrodė absoliučiai tikras, o dabar suvokiamas kaip ore projektuojamas filmas, kuris priklauso nuo jo savybių pasikeitimo. Žmogus jį supančius žmones jaučia kaip savo sielos vidinius organus, jie taip pat keičiasi pagal jo išsitaisymą, tada jis supranta, kad pasaulis yra ne išorėje, o jo viduje. Ir taip mato kiekvienas.

Iš 2010 m. lapkričio 29 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Manojo egoizmo rentgeno nuotrauka

Mačiau kitokį pasaulį

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”