Esame ekrano viduje, ant kurio atsispindi mūsų savybės. Ir jeigu jos egoistinės, tai atitinkamai priešais mus rodomi mūsų norai mėgautis negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir „žmogaus“ lygmenyse (jų dydis 0−1−2−3−4) ir mes juos matome kaip mus supantį pasaulį. Vadinasi, mano matoma, jaučiama ir gyvenama tikrovė − tai žymė, atspindys to, kas yra mano viduje (minčių ir norų).
O jeigu greta savo bendrosios prigimties (gavimo savybės) įgyju dvasinę prigimtį (davimo savybę), tai it kompiuterio ekrane man atsiveria dar vienas langas, kuriame matau aukštesnįjį pasaulį − savo sielos jėgas. Ir dabar atpažįstu, kad tai, ką matau pirmajame lange yra mano gaunančiųjų jėgų projekcija, o antrajame lange piešiu savo susijungimo (dėl davimo) su kitais žmonėmis formą.
Kiek galiu susijungti su kitais bent jau lygmenyje „nedaryk kitam to, ko nemėgsti pats“, tiek galėsiu pažinti dvasinį pasaulį. Ir dabar viskas priklauso nuo mano išskaičiavimo: kaip kaskart žadinu save perkelti tikrovę iš materialaus pasaulio į dvasinį.
Pati tobuliausia dvasinė būsena tai „purim“, iš žodžio „pur“ − lemtis, tenai mano norai yra ištaisyti, esu susijungęs su visomis sielomis, o savąją pagal savybių panašumo dėsnį esu pripildęs Šviesa.
Purimas − tai galutinio ištaisymo šventimas. Švęsdami šią šventę tarsi pritraukiame iš šios ištaisytos būsenos, į kurią norime įsijungti, ištaisančią ir sujungiančią mus jėgą.
Paprotys šią dieną dėvėti kaukes ir persirengti būdingus šiai šventei kostiumais kilo iš to, kad Aman (egoistinis noras) apsivelka Mordechaj (altruistinis noras) apdarais, ir mes galime į didžiulius Aman norus gauti Mordechaj savybės Šviesą.
Todėl per Purimo šventę turime paprotį valgyti trikampio formos sausainius, kurie vadinami „Aman kišenėmis“, nes kišenės simbolizuoja norą gauti. Mums būtina iš Aman gauti šiuos norus ir padedant Mordechaj, per Chasadim Šviesą, davimo savybę, ištaisyti juos, kad būtų su ketinimu dėl davimo. Tada galėsime gauti Šviesą Chochma − atskleisime Kūrėją, t. y. galutinio ištaisymo būseną.

Iš 2011 m. kovo 15 d. paskaitos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Klausimas: Kokias suvokimo pakopas praeina žmogus kabalos moksle?
Atsakymas: Pradėjęs užsiiminėti kabala žmogus iš pradžių mokosi teisingai suvokti šį pasaulį. Nors jis studijuoja aukštesniąją pakopą, kitą matavimą (kur visi esame sujungti kartu), t. y. integralų pasaulį.
Bet jį studijuodami kaip tik ir pradedame suprasti, kaip stipriai čia, šiame pasaulyje, esame atskirti vienas nuo kito, ir kiekvienas iš mūsų naikina visą sistemą, užuot dirbęs kartu su visais, kad ją papildytų.
Kiekvienas žmogus egzistuoja tarsi vėžio ląstelė bendrame organizme. Tai pajuntame ir suprantame būtent studijuodami globalią sistemos būseną. Ir tada labai aiškiai pajaučiame šių dviejų lygmenų skirtumą: aukštesniojo, harmoningai sujungto, ir mūsų, visiškai suskaldyto į egoistus individualistus.
Mokydamasis kartu su kitais draugais iš viso pasaulio žmogus pritraukia sau vystymosi jėgą, kuri pamažu jį veikia. Ši gamtoje egzistuojanti jėga pradeda jį keisti – daro jį labiau susijusį su kitais. Galiausiai žmogus ima suvokti pasaulį kaip vieną, bendrą sistemą.
Tai ateina natūraliai, iš vidaus. O ne dirbtinai, kaip kad šiandien mes per prievartą jungiame vieną su kitu. Ir tada žmogaus požiūris į pasaulį, gyvenimą, patį save, jo gyvenimo planai – visa tai keičiasi. O kadangi žmogus pradeda geriau jausti pasaulį – teisingiau, globaliau, pasaulis jam tampa skaidrus.
Jis mato visų realybės dalių tarpusavio ryšius, veikiančius kitapus išorinio pasaulio vaizdo. Tai tarytum siuvinys: gerojoje pusėje matomos gėlės, o išvirkščioje – rišantys siūlai, kurie tarpusavyje jungia visas dalis.
Žmogus visa tai mato ir jau nebėra tamsoje. Jis jaučia, kaip viskas kartu susiję, tampa išmintingesnis, ir nebedaro kvailysčių. Tai pirmasis kabalos mokslo suvokimo etapas.
O po to skverbdamasis į jį dar giliau žmogus pradeda atskleisti visų realybės dalių tarpusavio ryšių lygmenis. Jis ima dirbti su visomis šiomis jungiančiomis jėgomis. Ir tada jam paaiškėja, kad visi šiame pasaulyje veikia kaip marionetės ant virvučių.
Jis mato, kaip viskas yra valdoma šiomis blogojoje „siuvinio“ pusėje esančiomis virvutėmis. O mes, gyvenantys šiame pasaulyje, neturime jokios valios laisvės, ir mūsų elgesį lemia genai, hormonai bei mus valdančios jėgos. O jis jau pasiekia sprendimų priėmimo lygmenį ir gali pats spręsti, kaip jam elgtis ir kokią savo ateitį jis nori matyti.
Juk teisingai mato visą bendrą sistemą ir įsijungia į ją, susivienija su ja. Jo norai ima veikti kartu su šios sistemos norais. Tai antrasis suvokimo etapas. O paskui dar yra etapų – iš viso penki.

Iš 2011 m. vasario 2 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

„613“ kartų didesnė Begalybė…

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Video klipas rusų k.

Klausimas: Jeigu pasaulis – integralus, globalus ir yra valdomas Kūrėjo per į šį pasaulį prasiskverbiantį aukščiausią sumanymą, tai kodėl mes negalime egzistuoti tiesiog atitikdami šiuos dėsnius ir harmoningai?
Atsakymas: Reikalas tas, kad mes „esame paslėptyje“ – nejaučiame tikrų ryšių tarpusavyje. Tas netikras paveikslas su iškreiptais ryšiais tarp žmonių, kurį mes dabar jaučiame, vadinasi „mūsų pasaulis“. Kai tiktai mes atskleisime tikrąjį ryšio tarp mūsų vaizdą, mes pasijusime tarsi naujame pasaulyje. Tai bus globalus, dvasinis pasaulis, nepriklausomas nuo mūsų fizinių kūnų, kuriame nėra gimimo ir mirties, – juk mes nesame pririšti prie kūnų. Kiekvienas iš mūsų jaus save ne kaip didelės sistemos mažytę dalelytę, o jaus visą šitą milžinišką sistemą. Ir todėl kiekvienas jaus save amžinybėje. Mes pajusime tą jėgą, kuri mus sieja tarpusavyje – ji vadinasi „Kūrėjas“. Kūrėjas (Bore) sudarytas iš žodžių (bo-re), kurie reiškia, kad reikia ateiti ir pamatyti!
Žmogus egzistuoja savo fiziniame, gyvūniniame kūne, o aukščiau šito gyvūninio lygmens jis turi dar papildomą aukščiausią sąmonės, minčių, norų, supratimo, žinių lygmenį. Šią pakopą mums ir reikia pasiekti. Be pačios sistemos mes dar atskleidžiame bendrą gyvybinę jėgą, kuri ją stumia. Kaip ir žmoguje, kuriame be biologinio kūno yra ir žmogiška asmenybė. Ir tą patį mes atskleidžiame bendros sistemos viduje: papildoma jėga, kuri ją atgaivina – ji ir vadinasi Kūrėjas. Ir kai mes Jį atskleidžiame, tai tampame tokie patys kaip Jis.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Kiek daug daiktų atsirado ir išnyko iš šio pasaulio, kai jie vystantis technikai buvo pakeisti tobulesniais. Dabar prasideda kitas procesas – pavyzdžiui, iš mūsų pojūčių greitai dings visi automobiliai ir lėktuvai, nes jie praras savo svarbą.
Visą šį „paveikslą“, kuris lyg ekrane „parodomas“ mums smegenų galinėje dalyje, kuria jėgos: tiesioginė ir atspindėtoji Šviesa drauge su noru mėgautis.
Todėl žmonės ir pereina prie kompiuterio klaviatūros. Atrodytų, ką su ja galima pagaminti – drabužius, namus? Žmonės kuria kažkokias dirbtines vertybes: pagarbą, valdžią, mokslą – „gaminius“, nesusijusius su kūno poreikiais (maistu, seksu, šeima). Tačiau taip mes kuriame ryšį tarp žmonių, o šioms pastangoms medžiagų nereikia. Svarbiausia – „sukurti“ atspindėtąją Šviesą, ir jeigu tai padaroma žaidžiant kompiuterio klaviatūra, šito pakanka!
Realybės, kurioje mes gyvename, forma priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu aš viską pradėsiu matyti „atvirkščioje“ Šviesoje, sujungsiu šaką su šaknim ir pamatysiu man atsiveriančio pasaulio dvasines šaknis. Ir šios dvasinės šaknys man taps svarbesnės negu jų materialiosios šakos. Galiausiai materialiosios šakos palaipsniui iš viso išnyks iš mano jutimų – juk aš vis labiau vystysiu savo dvasinius pojūčius.
Iš materialaus pasaulio imsiu tik tai, kas reikalinga kūno gyvybingumui išsaugoti – daugiau man neprireiks. Taip šis pasaulis darysis vis skaidresnis. Tačiau tai priklauso ne nuo atskiro žmogaus, o nuo bendro visų pasaulio sielų išsitaisymo.
Jeigu mūsų sielos susivienija – jos tarpusavyje sukuria dvasinį pasaulį! Jos jau turi bendrą Aukštesniojo pasaulio jutimą, todėl pradeda jausti tokią tikrovę, kuri yra ne tik aukščiau už materialinę, bet ir milijardus kartų galingesnė už ją. Net pati pirmoji dvasinė pakopa neapsakomai didesnė ir galingesnė už mūsų pasaulį.
Jeigu pradedame ją jausti – ji mums „užtemdo“ šį pasaulį. Juk ir dabar jame yra daugybė smulkmenų, kurių mes nepastebime. Noras mėgautis irgi niekur nedingsta. Bet kai tik visa žmonija tarpusavyje pradeda kurti bendrą davimo sistemą, tai yra, vietą dvasiniam pasauliui – mes pradedame jame gyventi ir jam suteikiame visą svarbą!
O žemesniąją, materialiąją plotmę mes pradedame kelti iki dvasinio lygio. Tai yra, materialumą pradedu vertinti kaip dvasingumo dalį – juk matau viską veikiančias jėgas ir nebepastebiu medžiagos. Man medžiaga virsta jėgomis – tai yra, Asija ir visi likusieji pasauliai pakyla iki Begalybės pasaulio.
Tačiau tam visa žmonija turi susivienyti į vieną bendrą sielą.

Iš 2011 m. vasario 8 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Viliojanti kelionė į sielos gelmes

Klausimas: Jeigu visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, yra dvasinio pasaulio, paremto meile, antspaudas, tai kaip mūsų pasaulyje gali egzistuoti žmogžudystė?
Atsakymas: Viskas pas mus ateina iš Begalybės pasaulio, iš pastovios ir tobulos būsenos, visiško susiliejimo su Kūrėju būsenos. Bet kūrinyje visos šitos tobulos šaknys atsiskleidžia pagal kūrinio netobulumą, parodydamos, kiek mes neatitinkame aukščiausios tobulybės.
Aukščiausiame pasaulyje veikia programa, padedanti tau atskleisti patį save ir suprasti, ką tau reikia papildyti, kad pasiektum savo šaknį.  Šaknyje viskas vyksta pačiu tyriausiu, ištaisytu ir tobuliausiu būdu. Bet mūsų pasaulyje dėl skirtumo tarp pakopų, pasaulių ji atsiskleidžia atvirkščia forma. Mes atskleidžiame dvasinį veiksmą, bet matome, koks jis nedvasinis – tiek, kiek mes patys neatitinkame aukštesnės pakopos. Tai vadinama: „Kiekvienas teisia pagal savo sugedimo laipsnį“. Aš matau arba pats atlieku kokius nors nedorus veiksmus todėl, kad pats esu blogas. Jeigu aš taisau save, tai pamatysiu, kad šitie veiksmai – geri. Ir kaip gi aš vakar mačiau, kad žmonės užmuša vienas kitą?! Šiandien aš matau, kad jie vienas kitam dovanoja dovanas! Šaknyje veiksmas nepasikeitė, bet aš save papildžiau iki šaknies ir todėl pakeičiau savo matymą. Aš gi galėjau pamatyti, kaip dvasiniame pasaulyje sunaikintas egoistinis ketinimas, o aš matau, kaip mūsų pasaulyje įvyksta tikros žmogžudystės.
Aukščiausias ir žemiausias pasauliai susideda iš tų pačių elementų, bet aukščiausiame pasaulyje tarp jų yra meilė, o žemiausiame – neapykanta. Žemiausiame pasaulyje viskas pasisuka atvirkščiai! Lieka tiktai detalės – o visi ryšio tarp jų tipai pasikeičia, nes mūsų pasaulyje šie ryšiai yra visiškai nutrūkę, ir mus skiria neapykanta, atsiskyrimas, kitų nepaisymas. O tuo tarpu aukščiausiame pasaulyje mes esame sujungti ir be galo atsidavę vienas kitam. Kaip mes su tavimi egzistuojame šitame pasaulyje, taip ir aukščiausiame pasaulyje egzistuoja dvasinis tu ir aš, tiktai ten mes esme sujungti ir mylime vienas kitą, o čia atskirti ir neapkenčiame. Skirtumas tarp pasaulių pavirsta į santykių skirtumą tarp manęs ir tavęs. Aukščiausios šaknys nustato, kad tarp mūsų kažkas turi nutikti – bet kas ir kaip nutiks, tai jau patys nulemiame savo neišsitaisymu arba išsitaisymu: ar mes neapkęsime ir užmušinėsime vienas kitą, ar mylėsime ir apkabinsime.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos  mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai man blogai

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip išvengti kančių?

Kiekviena šaka susijusi su savo šaknimi – t.y. visa, kas apačioje, kontroliuojama iš aukščiau. Bet žemesnysis pasaulis turi didžiulį kiekį detalių, susiformavusių dėl mūsų reakcijos. Juk mes turime pajusti atspindėtąją Šviesą, privalome ją sukurti! Kiekviena pakopa turi kilti aukštesniosios link.
Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje aš savo „atspindėtąja Šviesa“ sukuriu mašinų, fabrikų, aprangos, buitinių priemonių, vaikiškų daiktų ir pan. formas. Šis mano darbas kol kas vertinamas kaip „atspindėtoji Šviesa“, išsitaisymai, kuriuos turiu atlikti.
Pakopoje „Žmogus“ šių dalykų man nebereikės! Išsitaisymams vykti užteks mano ketinimų.
Tai, ką sukuriu šiame pasaulyje – mano išsitaisymas. Tai, kas nusileido iš aukščiau – duota man kaip pradinė medžiaga: mano kūnas, mane supanti gamta. O visa kita kuriu pats – kad iš šito pasaulio pakilčiau į Begalybės pasaulį!
Todėl iš pradžių statau namus ir visa kita mūsų pasaulyje, kol pasiekiu tokią išsivystymo pakopą, kai pradedu dirbti su ketinimais. Tuomet mūsų pasaulis man įgauna kitus bruožus – iš materialiosios gamybos aš pradedu kilti į dvasinę.
Tačiau kol visi žmonės nepasieks dvasinio išsitaisymo lygio, šis pasaulis egzistuos mūsų jutimuose, mūsų realybės suvokime.

Iš 2011 m. vasario 7 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip veikti savo likimą?

Nuo žemiško ekrano – prie dvasinio

Šaka ir šaknis

https://www.youtube.com/watch?v=5aAy1prnDXI

Kalbėdami apie Kūrėjo požiūrį į mus, sakome: ,,gaili“, ,,pyksta“ ir t. t. Suprantama, visa tai egzistuoja tik mūsų atžvilgiu.
Jokių pakeitimų iš Kūrėjo pusės nenusipelnome. Bet priklausomai nuo to, kaip mes patys keičiamės besąlygiško, nekintančio, be perstojo veikiančio dėsnio ,,Geras ir Kuriantis gera“ atžvilgiu, mes nusipelnome atsakomosios reakcijos.
Kokia bus ši reakcija galėčiau žinoti iš anksto, jeigu būčiau susipažinęs su viskuo, kas sudaro mano norą, visą sistemą ir jos sąlygas. Žinoma, žinoti viską − problema. Bet mūsų atžvilgiu Kūrėjas nesikeičia. Užpildanti visą gamtą ir palaikanti visos kūrinijos egzistavimą Jėga visada su mumis elgiasi kaip Gera ir Kurianti gėrį, su begaline meile, iš Jos pusės nėra jokių pokyčių.
Mes patys sukeliame visas atsakomąsias reakcijas, priklausomai nuo to, kiek keičiamės šio dėsnio atžvilgiu, kiek jau turime būti išsivystę ir panašūs su juo ir kiek nesugebame ar sugebame tai atlikti. Be to, tai priklauso nuo bendro kiekvieno žmogaus poveikio visiems ir visų kiekvienam. Būtent tai dabar atskleidžiame mūsų globaliame pasaulyje.
Tačiau mes sakome, neva Kūrėjas mūsų atžvilgiu elgiasi gerai arba blogai, kartais taip, kartais kitaip, kad yra geri ir blogi laikai, yra šventės ir t. t.
Nieko panašaus. Visa tai nulemiama žmogaus suvokimo. Jeigu nedirbau, tai ir neturėsiu ištaisytos būsenos, juk aš nepasiekiau šios pakopos.
Bet kodėl gi laikai keičiasi net jeigu aš nesikeičiu? Nes esu susijęs su visomis likusiomis sistemomis, su kitomis sielomis, ir judėti turi visi. Todėl rešimot (informaciniai genai) nuolatos atsiskleidžia. Jeigu juos realizuojame teisingai, tai jaučiame gėrį, o jeigu ne − jie realizuojasi kančių keliu ir mes jaučiame blogį. Bet bunda rešimot, o juos veikianti Šviesa − pastovi.
Taip pat ir Šviesa, kurią vadiname ,,Grąžinančia į šaltinį Šviesa“, ,,supančiąja Šviesa“ − ji irgi nesikeičia. Esame toje pačioje nekintančioje sistemoje. Tačiau aš veržiuosi Šviesos link ir ji veikia mane priklausomai nuo mano pastangų. Jeigu nesistengiu, ji neveikia. Nėra nieko, kas keistųsi mano noro išorėje. Ir tik šio noro atžvilgiu jaučiu pasireiškiančius pokyčius.

Iš 2011 m. sausio 13 d. pamokos pagal knygą ,,Pratarmė knygai Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolat šviečianti saulė

Imant pavyzdį iš Kūrėjo

Apie pyktį, neapykantą ir Kūrėjo pateisinimą

Video klipas rusų k.