Klausimas: Kodėl reikėjo maksimaliai nutolti nuo Kūrėjo, kad išsitaisytum ir pasiektum susiliejimą?
Atsakymas: Nepakanka nusileisti per visus pasaulius iki šito pasaulio – reikia nusileisti dar žemiau. Tiktai atėję į grupę, pradedame suvokti, kas yra „sudužęs žmogus“. Ir tada krentame vis žemiau, kur kas giliau nei tada, kai atėjome mokytis.
Juk iki to mums buvo nepažįstamas mūsų blogasis pradas, mes nežiūrėjome į jį kaip į blogį. Dar galvojome, kad turime gerus norus. Ir kuo labiau augo mumyse egoizmas, tuo labiau jis mums teikė energijos judėti.
Ir tiktai panorėję susijungti su kitais ir atskleisti vidinę grupės esmę, visą laiką rūpindamiesi, kad rastume tą vidinį tarp mūsų egzistuojantį, bet nuo mūsų paslėptą ryšį, – atrandame, kad visąlaik apie tai pamirštame, tai atstumiame, to neapkenčiame. Taip žmogus palaipsniui pradeda pažinti savo prigimtį.
Tai kol kas dar kritimas, nes jis dar neatskleidė viso savo blogio, o visus pakilimus ir kritimus apibrėžia tiktai paties kūrinio pojūčiai. Žmogus kol kas pastebi, esąs vis toliau nuo Kūrėjo. Visas jo supratimas ir pojūčiai grindžiami jo nutolimo laipsniu – jis tarsi atsitraukia vis tolyn.
Todėl jis jaučia vis didesnę tuštumą, kartėlį ir nusivylimą. Jam nesuprantama, kaip gali būti, kad jis tiek mokėsi ir dirbo, o galiausiai, pasijuto esąs dar blogesnis, pasaulis jam virto vis tamsesnis.
Bet pagaliau jis supranta, kad tai – kūrinio atskleidimas, ir tai būtina praeiti. Ir galų gale sutinka su tuo, tai vadinama „priėmimu be jokių sąlygų“. Jis pasiruošęs viskam ir galvoja: tegul aš jausiuosi taip, kad blogiau nebūna, bet svarbiausia − nepabėgti!
Tada jis gauna dar didesnį apsunkinimą egoizmu, bet tuo pačiu, galimybę jį ištaisyti. Čia visas judėjimas grindžiamas dviem priešingybėmis, juk, kada žmogus pradeda save taisyti, tapti panašus į Kūrėją ir artėti prie Jo, jam kaskart iš pradžių reikia atskleisti savo priešingą prigimtį, „kairėje linijoje“. Ir tada pagal tai jis pareikalaus Šviesos iš „dešinės linijos“ ir ištaisys save vidurinėje linijoje“.
Kitaip tariant, kildamas iki Begalybės pasaulio Malchut, iki pat paskutinės akimirkos, iki susiliejimo, vadinamo „rav paalim u mekabciel“, žmogus atskleis vis didesnį savo blogį. Be šito neįmanoma.
Kitaip neatskleisime, kad mums reikia Šviesos. Mums reikalinga vieta, kurioje galėsime sukurti Kūrėją savyje. Šita sritis privalo būti priešinga tikroms Kūrėjo savybėms, ir tada aš pats spręsiu, ką joje veikti.
Todėl mes atskleidžiame tamsą ir viską, kas tą vietą sudaro, visas jos dalis, kurios atskirtos, priešingos ir atitolusias viena nuo kitos. Tiesiog kaip į kaladėles padalintas „lego“. O mes pradedame jį surinkinėti, parinkdami pagal savybes, ieškodami dalių, tinkančių viena kitai ir laikydamiesi nuoseklumo, pagal teisingą priežasties ir pasekmės tvarką.
Ir taip atskleidžiu Kūrėjo, gero ir kuriančio gėrį, sukūrusio „tašką iš nieko“, kurį man ir reikia savyje ištaisyti, santykį. Tas įsisąmoninimas, kad aš – sukurtas „iš nieko“, leidžia man suprasti, kas toks sukūręs mane „esantis iš esančio“ (jėš mi jėš).
Visas procesas, kurį tas Jo sukurtas taškelis praeina Begalybės Šviesos viduje, reikalingas tiktai tam, kad būtų galima pasiekti šitą Begalybės Šviesą. Visi šie etapai buvo numatyti dar kūrimo sumanyme, buvusio iki šito taškelio sukūrimo „iš nieko“, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“. Taip žmogus suvokia jį sukūrusią jėgą – o tokia ir buvo viso šito taisymosi proceso esmė.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Pirmyn – į tiesą

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Nuo Kūrėjo mus skiria tik mažytis juodas taškelis Begalybes Šviesos viduje, kuris taip ir vadinasi „sukurtas iš nieko“ (jėš mi ain). Tai, tiesą sakant, ir yra visa kūrinio esmė – naujos realybės „iš nieko“. O visa kita, kas jame yra – iš „jau egzistuojančio“, iš Kūrėjo.
Šį tašką sukuria Kūrėjas, o visa, „kas egzistuoja“ (jėš), kas pridedama prie to taško, turi kilti iš mūsų pačių, iš mūsų pastangų. Ir todėl galiausiai tampame panašūs su Kūrėju, susiliejime su Juo, pasiekiame tokį patį lygmenį.
Iš pradžių šis kūrinio taškas vystosi pagal keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, kuri įdeda į jį visus keturių davimo pakopų pagrindus. Iš Šviesos pusės daugiau jokių veiksmų nereikia – šito pakanka. Visa kita atsiranda jau kaip šio taško reakcija, kuris gavo įspūdžių iš Šviesos ir perėmė sau jos savybes, ir dabar sugeba veikti pats.
Taip iš Begalybės pasaulio, iš šitos būsenos, kur susijungė su Šviesa, šis taškas pradeda tolti iki mūsų pasaulio, per dešimt „slepiančių sfirų“ (sfiros blima), kurios sugeria (bolim) į save – į kūrinio vidų Šviesą. Dėl to kūrinys išauga iš taško, atvirkščio Kūrėjui, pasiekdamas patį didžiausią įmanomą nutolimą nuo Jo, kuris vadinamas „mūsų pasauliu“.
Kokybiškai ir kiekybiškai yra nutolta pagal visas savybes ir padėtį, tad kūrinyje nelieka nė vienos kuo nors panašios į Kūrėją savybės.
Mums atrodo, kad tai reiškią kritimą, nusileidimą, atitolimą, tamsą – bet ne, tai kaip tik mūsų prigimties, Kūrėjo sukurto to paties juodojo taško atsiskleidimas! Tiktai šitaip vystantis atsiskleidžia tai, kiek daug tame taške iš „nieko“ yra to, kas priešinga egzistuojančiam, tam, kas „yra“.
Būtent tai pasiekiame iš viso to leidimosi žemyn – tegul ne iš karto, o dar ilgai leidžiantis vis giliau, jau pasiekus „šį pasaulį“, vystantis mūsų egoizmui, t. y.  mūsų priešingumo pojūčiui. Taip mes pereiname lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį, ir pasiekiame patį žemiausią – „žmogus“.
Žmogus įsisąmonina savo nutolimą ir priešingumą Kūrėjui ir nusprendžia, kad tai blogis. O įsisąmoninęs blogį jis pradeda vis labiau pažinti save ir Kūrėją, kaip „Šviesos pranašumas matomas iš tamsos“, ir supranta taisymosi būtinybę. Taip jis pasiekia tikrąją priešingybę Kūrėjui.
O ėmęs taisytis, tai iš vienos pusės, pradeda kilti atgal į Begalybės pasaulį tuo, kad tampa panašus į Kūrėją. O iš kitos pusės, netgi kildamas kiekviename lygmenyje jis vis labiau supranta, koks priešingas esąs!
Ir tik pačioje taisymosi pabaigoje (Gmar tikun), kada grįžta atgal į tą pradinį tašką, Begalybės pasaulio Malchut, jame atsiskleidžia visiškas supratimas, suvokimas, jautimas to, ką gi reiškia tas „sukurtas iš nieko‘, atvirkščias Kūrėjui. Ir tuo pačiu jis pasiekia, kas yra „egzistuojantis“ (jėš), t. y. pasiekia Kūrėjo savybes.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kas yra meilė mūsų materialiame pasaulyje? Tai „gyvūninė“, materiali, egoistinė meilė, kuria mėgaujamės vieni kitais.
Tėvai instinktyviai myli savo vaikus, o vaikai instinktyviai myli tėvus tiek, kiek gauna iš jų tai, ko nori. Ir visa tai persmelkta egoistiniu ketinimu.
Nuslopink motinos motinišką instinktą savo vaikui, ir ji elgsis su juo lygiai taip pat, kaip ir su kitais vaikais. Tegu miršta iš alkio − jai nerūpės. Taigi tėviški jausmai – tai ne meilė, o instinktas.
Meilę tarp lyčių sukelia hormonai. Suleisk žmogui tam tikro preparato ir pamatysi, kaip jo meilė bematant išnyksta arba, priešingai, atsiranda iš niekur. Čia kalbama apie hormonų sukeltą potraukį.
Visa tai priklauso gyvūniniam lygmeniui, ir nieko daugiau čia nėra. Genetikai ir biologai gali smulkiai paaiškinti, kodėl taip yra. Tačiau mes, suprantama, apdainuojame šį jausmą ir priskiriame jam dvasinę esmę, nes tiesiog mėgaujamės juo labiau nei bet kuo kitu ir, kaip pridera, norime išaukštinti jį savo akyse.
Be to, būna beribė meilė, atnešanti didelę žalą. Juk jeigu meilė neturi ribų ir baimės, ji veda prie neapykantos. Jeigu kažkas mane myli, turiu rūpintis tuo, kad neleisčiau jam mylėti pernelyg stipriai, ir jis pats turi tuo rūpintis. Viskas turi turėti teisingą matą ir tikslų svorį. Jeigu meilė „liejasi per kraštus“, ji anuliuoja mane, ir tada pradedu nekęsti mylinčiojo, atstumiu jį.
Matome tai iš tėvų ir vaikų pavyzdžio: pernelyg didelė meilė vaikui sukelia jo panieką ir neapykantą. Ir kaltas ne vaikas, o suaugęs, neribojantis savo meilės, t. y. neuždedantis jai ekrano. Visada privalome kontroliuoti mūsų tarpusavio ryšio mastą. Tik Begalybės pasaulyje, taisymosi pabaigoje sugebėsime įgyti „beribius“ ekranus.
Taigi mūsų pasaulyje beprasmiška kalbėti apie meilę – mes tik iš įpratimo naudojamės vieni kitais. Nereikia to atsisakyti arba smerkti – juk toks mūsų gyvenimas. Pavyzdžiui, daugelį metų sutuoktiniai gyvena kartu ir rūpinasi vienas kitu.
Tačiau būtina atskirti: galiausiai darau tai iš įpročio, kuris tampa antrąja prigimtimi, norėdamas, vedinas bundančių manyje egoistinių paskatų, kurios nuo to prisipildo.
O dvasiniame pasaulyje meilė – tai visiškas davimas.

Iš 2011 m. kovo 4 d. pamokos apie meilę

Daugiau šia tema skaitykite:

Materialistinė meilės psichologija

Meilė

Apie meilę paprastai

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, pamoka Nr. 2

Mes manome, kad egzistuoja kažkokie kiti pasauliai, esantys ne žmoguje, o dvasinis pasaulis yra kažkur toli, už debesų ir galaktikų, už mūsų pasaulio ribų. Lyg dvasinis pasaulis prasideda ten, kur baigiasi mūsų visata, kažkokia materiali sfera.
Tačiau, iš kitos pusės, sakoma, kad dvasinis pasaulis – tai giliausiai viduje esantis iš visų pasaulių. Vadinasi, jis yra kažkur manyje, bet argi manyje be kūno ir kraujo yra dar kažkas?
Kabalos mokslas moko teisingai priimti realybę, sakydamas, kad visa realybė yra žmogaus viduje – o ne žmoguje nieko nėra. Todėl mums būtina atskleisti savo vidinį norą, „dvasinį indą“. Aš vis labiau prisijungiu „išorinį pasaulį“ prie savęs, susijungdamas ne tik su dešimtimi pačių artimiausių draugų, su penkiasdešimt ar dviem milijonais, bet sujungdamas save su visa tikrove, lyg ir esančia ne manyje.
Pradedu nuo kelių žmonių, tačiau palaipsniui prieinu ir prie gyvūnijos pasaulio, ir prie augalijos, ir pagaliau prie negyvojo pasaulio. Staiga pradedu jausti, kad visi tie dalykai susijungia manyje. Aš piešiu šiuos paveikslus savo viduje, o ne jie vyksta išorėje!
Kuo labiau aš imsiu suvokti juos kaip visumą, kurios visos dalys susietos su manimi – tokiu lygiu aš vis giliau eisiu į šią vidinę realybę. Materialūs kūnai ims nykti, o norai prisijungs prie manęs, ir aš vis aiškiau imsiu jausti tikrosios realybės paveikslą.
Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“ rašo, kad iš tikrųjų visa tikrovė yra manyje, mano smegenyse, o išorėje nieko nėra. Priešais mane vyksta kažkoks teatras, atspindintis mano asmenines savybes, vidines jėgas ir polinkius.
Todėl turime suprasti, kad žinomas šūkis apie „artimo meilę“, tokią tolimą mums, nekenčiamą ir iš viso nepanašią į realybę, turi privesti žmogų prie būsenos, kai jis sugrįš į tikrąją realybę. Tai ne mūsų materialiojo pasaulio meilė, kur mes su tavim, išlikdami egoistais, vis dėlto turime pamilti vienas kitą.
Dėl to, kad myliu kitą ir prisijungiu jį prie savęs, susigrąžinu savo asmeninę dalį, kuri tik mano vaizduotėje atrodo atskirta. Ir taip grįžtu prie tikrosios realybės. Tai ir vadinama aukštesnio pasaulio suvokimu.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 2–osios pamokos kongrese „WE“, Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Didžiausias pasaulyje televizorius

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Atsakymas paprastas, nes dvasinis pasaulis priešingas mums, mūsų esybei, mūsų egoistiniai prigimčiai. Egoizmas valdo mus, mes norime jį pripildyti.
Todėl iš visko, kas mus supa, matome tik tai, ką norime matyti savo egoizme – tai, kas malonu arba kraštutiniu atveju tai, kas kelia grėsmę.
Todėl žmogui, trokštančiam atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, atskleisti visa tai, kas yra aplink, bet kas nepatenka į jo egoistinį suvokimą, būtina pertvarkyti save.
Todėl jam tokia svarbi aplinka – juk ji padės pertvarkyti jo suvokimą: nukreipti save į tai, kad svarbu pajausti tai, kas nemalonu egoizmui, kas priešinga jam, ir jis pamatys ir anksčiau jį supusį platųjį pasaulį. Ir vadinasi jis dvasiniu pasauliu, nes yra aukščiau egoistinio.
Mums atrodo, kad mūsų įsitikinimai yra mūsų patirties rezultatas, tačiau jie yra sukauptos informacijos rezultatas, kuri yra patogi mūsų egoizmui. Ir nesvarbu, kas sakoma − tiesa ar melas. Tiesa mes vadiname tai, kas sutampa su mūsų nuomone-egoizmu.
Mes visada ieškome tik to, kas patvirtina mūsų nuomonę, ir atstumiame tai, kas jai prieštarauja. Galiausiai formuojame save ir nenorime pasikeisti. Tik kančios, egzistavimo prasmės ieškojimas ir stipri dvasinė aplinka, grupė, padės žmogui tapti objektyviu, pakeisti egoistinį suvokimą į aplinkinių nuomonę. Ir tuomet jam atsiskleis visada aplink jį egzistuojantis Aukštesnysis pasaulis!

Daugiau šia tema skaitykite:

Tas lengvas sunkus sprendimas

Malda prieš meldžiantis

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Klausimas: Ką reiškia galvoti apie pasaulio vienijimąsi? Tai dvasinių norų, „taškų širdyje“ ar apskritai visų žmonių susijungimas?
Atsakymas: „Žmogus – tai mažas pasaulis“. Visas pasaulis, viskas, ką aš matau ir jaučiu – tai viena bendra, susijusi tarpusavyje tikrovė. Negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės, kuriuos aš matau – tai mano vidiniai norai ir savybės, kurias stebiu savyje.
Reikia pasistengti nors šiek tiek įsigilinti į vidų, tada pradėsi matyti, kaip tai tavyje sukurta, kad iš tikrųjų yra taip. Juk tai tavo vidinė sistema.
Tarsi aš žiūriu į kompiuterio ekraną ir matau tiesiog demonstraciją, atspindį, nedidelį pasireiškimą to, kas vyksta viduje. Lygiai taip pat sukurtas žmogus.
Todėl mums reikia išeiti iš „šio pasaulio“, atitrūkti nuo šio supertelevizoriaus su didžiuliu ekranu, turinčiu rekordinį colių skaičių ir trimatį stereovaizdą, ir įsigilinti į patį mūsų sistemos vidų – į „atmintį“ ir „procesorių“, į visas mūsų programas, viską, kas yra mūsų viduje. Tada pasieksi dvasinį, aukštesnįjį pasaulį – juk viskas ateina iš ten.

Iš 2011 m. vasario 27 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadinis žodis knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Mano vaizduotės žaidimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Klausimas: Ar įmanoma mintimis daryti įtaką ekologiniams procesams?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -75“

„Klausk kabalisto -74“

„Klausk kabalisto -73“

Klausimas: Internete nuolat dominuoja du požiūriai į augalinio ir gyvūninio pasaulių evoliuciją: darvinistinis ir kreacionistinis. Ką apie tai sako kabalos mokslas?
Atsakymas: Tiesą sakant, beveik visame kame Darvinas yra teisus. Galbūt net ši išlyga nereikalinga, nes jį paprasčiausiai neteisingai suprato. Juk jis buvo labai religingas žmogus.
Evoliucija iš tikrųjų vyksta nuosekliai, viena išplaukia iš kito. Laipsniškas vystymasis yra nustatytas gamtos, ir mes negalime to neigti.
Vis dėlto, visa tai vyksta toli gražu ne atsitiktinai. Juk egoistinis noras be perstojo ieško galimybės maksimaliai realizuotis. Jis gyvena esamą akimirką ir nepajėgia žvelgti į ateitį. Jam nežinoma, ką jis sugeneruos vėlesniame etape. Noro gauti požiūris yra ypač savanaudiškas: „Kaip pastverti trokštamą? Kaip pripildyti save?“
Jei egzistuoja tik šis noras ir jį aptarnaujantis protas, bet koks poslinkis ar nuoseklus vystymasis visiškai neįmanomas, juk tuomet pastoviai pataikaujama savo egoizmui. Esant tokioms aplinkybėms, evoliucija nebūtų pajudėjusi iš vietos, nuo pat pirmosios pasaulėdaros dalelytės.
Tačiau kabalos mokslas kalba apie rešimot – informacinius genus, numatytus pirminėje kibirkštyje, nuo kurios atsirado visa materija. Šie rešimot reiškiasi vienas paskui kitą grandinėlėje, o bendras noras juos realizuoja, sukurdamas medžiagą. Būtent tai ir yra laipsniško vystymosi faktorius. Darvino teorijoje matome jo išorinę išraišką, tačiau esmė – vidiniame variklyje, pirminėje evoliucinių jėgų priežastyje. Tai kyla iš rešimot.
Kas buvo pradiniame taške, iš kurio nugriaudėjo Didysis sprogimas? Nejaugi ten buvo įdiegta visa būsimos Visatos materija? Logiškai mąstant, šis teiginys neturi jokios prasmės. Šioje kibirkštyje tebuvo du dalykai: energija ir informacija. Juose jungėsi visa kūrinija, nuo jų visa pradėjo vystytis. Energija (Šviesa) padarė poveikį informacijai (rešimot) – ir procesas prasidėjo.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal temą: „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Ar mes kilę iš beždžionių?

Klausimas: Pasaulinio kongreso Naujajame Džersyje šūkis − „Paversime tai tikrove“. Tačiau ką, iš esmės, darome, kad tai taptų tikrove?
Atsakymas: „Paversime tai tikrove“. Kitaip tariant, atskleidžiame tikrąją realybę, o ne įsivaizduojamą per egoizmo, noro gauti prizmę.
Juk bandome sujungti dvi jėgas: norą gauti ir norą duoti. Ir jeigu esame noro gauti valdžioje, o noras duoti suteikia mums tik šiek tiek gyvybinių jėgų, tai visa, ką jaučiame kaip lemiančią gavimo jėgą, yra vadinama šiuo pasauliu.
Jei pasieksime būseną, kai lemiančiu taps noras duoti, tada tai vadinsis aukštesniuoju, dvasiniu pasauliu.
Taigi pasaulyje egzistuoja dvi jėgos ir tu sprendi, ką norėtum jausti, kokiame pasaulyje, kokioje tikrovėje nori būti.
Jeigu noras gauti valdo norą duoti – tada jauti šį pasaulį. Kadangi noras gauti geba pajausti ribotą malonumų kiekį, tai ir mūsų gyvenimas yra ribotas.
Tačiau jei panorėsi pasijusti nore duoti, tai pajausi davimą, o tai jau amžinas gyvenimas, neribotas vystymasis.
Buvimas nore gauti realus, jis egzistuoja, ir mes esame jame, bet jis tolimas nuo gyvenimo, nes mes tik įsivaizduojame, kad jis egzistuoja. O visa noro gauti realybė, jo materija jame kyla iš esančio noro duoti.
Todėl jis netikras, panašus į vaikišką pripučiamą žaisliuką. Atrodo lyg jis būtų gyvas, tačiau jį pripildantis oras, visa gyvybės jėga iš esmės kyla iš noro duoti ir jam nepriklauso. Todėl mūsų pasaulis vadinamas „įsivaizduojamu pasauliu“.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Mano vaizduotės žaidimas

Egzistuojame mūsų pasaulyje, ir kiekvienas žmogus jaučiasi gyvenąs tam tikroje visuomenėje, aplinkoje.
Žiūrėdami į kitus matome, kad žmonės gimsta, gyvena ir miršta ir taip iš kartos į kartą. Jeigu nematyčiau kitų, nežinočiau, kas vyksta šiame pasaulyje, ar yra koks nors vystymosi procesas. Pagal save šio proceso nepastebėčiau.
Įsivaizduokite: žmogus gyvena vienas. Jis neturi su kuo savęs palyginti, todėl net nežino, kad auga, sensta. Jis tiesiog gyvena nepastebėdamas pokyčių savyje: „Tai aš“.
Bet žmonių apsuptyje pradedi save lyginti su kitais ir tada pastebi vystymosi procesus. Kaip veidrodyje žmogus mato save kitų atžvilgiu: „Šitas žmogus didelis, o aš mažas. Vadinasi, aš irgi užaugsiu ir būsiu didelis!“
Kitaip tariant, būdami visuomenėje matome procesą, kurį praeiname gyvenimo kelyje, ir pradedame savęs klausinėti apie egzistavimo tikslą, gyvenimo prasmę.
Kabalos mokslas aiškina, kad žmogiškos egzistencijos šiame pasaulyje prasmė ta, kad būdamas susijęs su kitais, žmogus pamatytų, jog šis gyvenimas praeina, kad iš paties gyvenimo nėra jokios naudos, ir kad ir kaip gyventum − geriau ar blogiau − visų laukia ta pati pabaiga.
Todėl mūsų vystymosi procesas neapsiriboja vien tik žemiška plotme, tu gali pakilti aukščiau jos į vidinę, aukštesnę − dvasinę dimensiją.
Už visų būsimų žemiškojo vystymosi gyvenimo ciklų yra tam tikra išjudinanti visą materiją jėga, ir tu gali susisiekti su šia vidine jėga, susitapatinti su ja, pažinti visą šį jos valdomą procesą, suprasti, kas verčia ją judėti, ko ji nori iš šitos materijos ir kur ją veda.
Tuomet suprasi savo likimą, savo paskirtį, ir kodėl tau suteikta tokia galimybė − užmegzti ryšį su šia visą realybę valdančia jėga ir suprasti, ką tuo pasieki.
Žmogui atsiveria noras, suteikiama galimybė pažinti gyvenimo ir egzistencijos paslaptį, suprasti to, kas vyksta, priežastį ir tikslą, išspręsti gyvenimo ir mirties klausimą.
Norint pritraukti šią verčiančią suktis visą materialųjį pasaulį jėgą, norint ją pažinti, susijungti su ja, reikalinga knyga „Zohar“, pirminis šaltinis.
Jeigu susijungiu su šia Knyga − ne šiaip skaitau, o įgyju su ja vidinį ryšį, tai ten atskleidžiu, sutinku ir pradedu jausti tą pačią jėgą, suteikiančią gyvybę ir valdančią visą realybę, visą Gamtą, visą pasaulį, kuriame esu.
Šis vidinis, viską išjudinantis variklis pradeda palaipsniui man atsiverti. Iš pradžių už visos materijos atskleidžiu jėgą, kuri viską išjudina. Po to pradedu atrasti ryšius, kuriuos ši jėga sukuria tarp materijos dalių ir tarp už jų esančių tarpusavio sąveikos jėgų. Vėliau pradedu atrasti dar gilesnius šaltinius, iš kurių ateina visos šios jėgos − iš vienos jėgos, iš vienos minties, vadinamos Kūrimo sumanymu.
Už daugybės jėgų, kurios slepiansi už visų materialios realybės dalių, pradedu matyti vieną jėgą, vieną mintį. Tada visa iš tos minties, Kūrimo sumanymo man atsiverianti realybė − visa tai kartu vadinama „Kūrėjas“ − iš žodžių „Ateik ir pamatyk“ (hebr. „Bore“ − bo/ateik ir re/pamatyk). Tu ateini ir atskleidi visą realybę jos išoriniu pavidalu (kaip kad dabar ją jaučiame) ir daug gilesne forma (dvasinis pasaulis), t. y, atskleidi abi realybes kartu. Atveri visą kūrinijos tobulumą − čia ir dabar.
Kam atskleistų mums visą šį tikrovės tobulumą, ir parašyta knyga „Zohar“. Taip turime ją priimti. Vėliau atskleisime, kad „Zohar“ − tai visai ne knyga, o ypatinga sistema, vadinama „knyga Zohar“. „Zohar“ − tai ta aukščiausioji Šviesa, ta jėga, kuri ateina pas mus iš jos aukščiausiojo šaltinio. „Zohar“ − tai nusileidžiantis pas mus „aukštesnysis švytėjimas“.
Skaitydami knygą „Zohar“, užmezgame ryšį su ta aukštesniąja sistema. Ji tarsi gyva knyga, ji veikia mums. Ji turi ypatingų galių, nes yra susijusi ir su manimi, ir su pasauliu, esančiu už materijos, − su jėgų pasauliu. Ši knyga tarnauja mums kaip adapteris, kaip tarpininkas tarp manęs ir už gamtos esančių jėgų.
Todėl turiu žiūrėti į šią knygą kaip į priemonę atskleisti Kūrėją, visaapimančią realybę.

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!

Ryšio su Kūrėju sistema

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį